jurgis_jankus Rašytojai nuo seno mėgsta mažus vasarnamius, užeigas ir smukles; ne tik savo malonumui, bet ir kaip vietoves jų raštų įvykiams. Ten galima suvesti iki tolei nepažįstamus žmones, sumegzti jų likimus ir, išlaikius vietos vienumą, išskirti juos vasarai ar nakčiai baigiantis.
Tokian vasarnamin prie Nemuno Jankus suveda pagrindinius „Paklydusių paukščių” veikėjus: rašytoją, kurio lūpomis pasakojami pagrindiniai nutikimai, jaunatviškai senyvą kunigą ir dailią ponią, vardu Daiva. Nerimastaujantis rašytojas tampa itin jautrus Daivos gležnam moteriškumui ir jos sugebėjimui suprasti jį ir jo kūrybą. Daiva nesako nei taip, nei ne. Kunigas permato juos abu ir stengiasi paveikti juos pagal savo gyvenimiškąją išmintį ir dorinį kodą. Aplinkui vasarnamį slapstosi Daivos vyras, pabėgęs iš kalėjimo.
Taip knyga įpusėja, ir trijulė pasilieka keistai nejudančioj padėty, kaip tie vasarotojai, aplinkui „kabą tarp medžių”. Išorinio veiksmo sustingimas nutįsta pušų viršūnėmis, pro lietingas dienas, tepertraukiamas poros staigių žodinių prasiveržimų. Jie ginčijasi apie dorovę ir meną, lyg žinodami, kad jų tolimesni veiksmai bus didele dalimi paveikti tų abstrakčių klausimų išsprendimo. Abiejų vyrų amatai verčia juos sverti žodį prieš veikiant, o Daiva suparaližuota baimės ir laukimo. Savo dialogų pertraukose jie nuolatos žaidžia šachmatais. Ir autorius nuolatos pabrėžia jų dialogų žaidiminį pobūdį. „Viskas žaidimas!” — sušunka kunigas. „Žaidime nėra gailestingumo”, — taria rašytojas Daivai.
Vienoje iš antraeilių Elžbietos amžiaus angliškųjų dramų, scenoje vykstant šachmatų rungtynėms, užkulisiuose, publikai žinant, gėdinama moteris. Panašios dvi veiksmo plotmės išlaikomos ir „Paklydusių paukščių” pirmojoje dalyje — vasarnamio scena ir „žvilgsniai praeitin”. Smurtas ir veiksmo žmonės tepasirodo „žvilgsniuose”, kuriuose kunigas pasakoja apie pažintos mokytojo žmonos nuslydimą su girininku, ir Daiva kalba rašytojui apie savo vyrą, nušovusį ją lydėjusį niekuo nekaltą studentą. Tų žvilgsnių paskirtis yra, kaip sakmių, iliustruoti kunigo išvedžiojimus apie melo neišvengiamumą ir žmogaus silpnumą bei suteikti blyškią fatalizmo ir nuodėmės paveldėjimo spalvą Daivos charakteriui.
Užliūliuotas ramumos skaitytojas nenujaučia, kas bręsta. Bet autorius, netekęs kantrybės, arba laiko (arba abiejų), nustumia šalin nesibaigiančius išvedžiojimus ir leidžia savo veikėjams veikti. Ir jie veikia! Daivos vyras apsilanko pas rašytoją. Jis turi pabėgt Ispanijon. Kaimynystėj atsiranda rašytojo vaikystės draugas piniguočius Aleksas, kuris pažada parūpint popierius ir kitką. Su Daiva jis išvažiuoja į Kauną. Alekso meilužė Ramunė, nusivylusi juo, nusisveria į rašytoją, su kuriuo ji maudosi ir šoka tango. Kunigas vis dar stengiasi sutvarkyti juos, bet veltui. Aleksas už pasą paima Daivą —porai dienų. Lietuviškas Šerlokas Holmsas pasirodo plepaus, ilgo šeimininkės meilužio pavidalu, ir užuodžia Daivos vyrą. Naktį pasigirsta šūviai, palieką seklio ir Daivos vyro lavonus. Daiva pasiskandina; mes sužinome sukrečiančias paslaptis apie kunigą ir ją; rašytojas pergyvena slogutį, kuriame visi veikėjai svaidosi galvomis: rašytojas pasveiksta, vienišas. Galas.
Tiek apie įvykius. Vienas pagrindinių „Paklydusių paukščių” trūkumų glūdi ne jų supynime, bet orkestravime. Po nereikalingos įžangos „Pavargau”, kuri galėtų būti įjungta pagrindinian veiksman pora sakinių, jie įslenka į tezės romano vėžes — moralines rungtynes; išreikštas tiesiogiai idėjiniais dialogais ir simboliškai — veikėjais. Jei Tomo Mano (Mann) romanų problema sukreka į sakinį: menininkas prieš biurgerį, čia menininkas rungiasi su moralės atstovu. Rašytojas vadovaujasi grožiu, kūrybine galia, visuotiniu atvirumu, kuris sukelsiąs pragarą ir nuplėšiąs uždangas. Kunigas gi pirmon vieton iškelia dorovės dėsnius. Jis žino meno ribas, kurias peržengus — pražūtis. Su Maritenu (Maritaine) jis galėtų pasakyti: „Mirtina klaida tikėtis, kad poezija galėtų duoti žmogui esmingiausiojo maisto”. Jis pripažįsta, jog rašytojai turi dieviškumo ir nemirštamumo bruožų, bet tuo pačiu jie pavojingi. Tai esą niekur negalį rasti poilsio kūrybos versmių ieškotojai, bėdų darytojai. Tačiau jų kraštutiniai siekimai esą neįmanomi. „Matai tik svetimą kaktą, o už tos kaktos pasaulis, kurio nerasi.”
Rungtynes laimi kunigas, nes knygos gale rašytojas patvirtina: „Juo labiau tu jin (žmogun— A. L.) nersies, tuo į didesnius klystkelius jis tave nuves”. Bet „Paklydę paukščiai” pusiaukely palieka tezę ir virsta nuotykio romanu; pirmąjį smuiką perima įtampa, greitis ir netikėtumas. To negana, baigmėje Jankus paleidžia melodramos debesį ir, griausmingam finale dar labiau sugriausminti, tolesniuose keliolikoj puslapių sugrūda staigius atidengimus ir siurrealistinį mirusiųjų šokį, kuris išblėsta praėjusio šimtmečio romanistų mėgiamu epilogu.
Tačiau Jankaus romano statinys braška ne dėl to, kad jis naudoja kelis būdus. Tai gali būti labai įspūdinga, ir tik mūsų vyresniosios kartos kritikai puristai galėtų įžiūrėti čia nusikaltimą. Jis braška, kadangi tie būdai yra antraeiliai savo rūšimi. Idėjiniai dialogai, pirmoje daly turį nugarkaulio uždavinį, nors ir skatina galvojimą, tačiau nėra ypač užbaigti ar originalūs. Nuotykinė dalis yra per daug apsunkinta moralinio spaudimo ir neprilygsta eiliniam šių dienų detektyviniam romanui, pasižyminčiam technikiniu užbaigtumu. Siurrealistinis epizodas pernelyg nedrąsus.
Kada dar neseniai madinguose impresionistiniuose romanuose rašytojas išeidavo į gamtą, jo šventa pareiga būdavo per keletą puslapių dūsaut apie pušų spyglius, samanas ir susiliejimą su visata. Jankus, matyt, prisimena tą galvoseną, nes tokių pašalinių minčių, neturinčių ryšio su romano eiga, „Paklydusiuose paukščiuose” apstu. Kur bedėsi koją, vis užminsi, kaip kankorėžį, vieną tų svajingų protavimų. Draminį įsibėgėjimą trikdo ir Jankui būdingas pamėgimas pertraukt veiksmą pasakojimais, kuriuosna įmauti kiti pasakojimai ir t. t.
Jankaus stilius, matyt, skubos paženklintas, svyruoja tarp taupiai sveiko sausumo ir laikraštinio paviršutiniškumo. Kada jis kalba apie „.. .smulkią lietaus miglą, krentančią ant pušies šakų, nematomom srovelėm susirenkančią į stambius lašus spyglių galuose, sraviu pupsėjimu krentančių į purų smėlį ir išmušančius mažas apskritas duobutes. . .”, mes su malonumu priimame šį nuotaiką kuriantį mikroskopinį stebėjimą su aliteracijos užuomina. Bet kada Jankus palygina Daivos dantis su perlų vėrinėliais ir jos balsą su vėju smilgų viršūnėse, mes visiškai nieko nesužinome apie ją, o tik nejaukiai prisimename, kiek nesuskaitomai daug sykių mes skaitėme tuos palyginimus.
Po mūsų knygose įprastinio sentimentalaus žodingumo Jankaus dialogas iš pradžių nuteikia maloniai, bet netrukus pasirodo artėjąs prie kito kraštutinumo. Jam patikima didelė charakterio kūrimo užduotis, bet jis neįvykdo jos dėl savo nepakankamo išraiškumo. Stai Daivos monologo pirmosios dalies gale autoriui terūpėta kas ir visai pamiršta — k a i p. Be reikalingų perteikt žinių, jame turėtų jaustis jos vyro (mirties) ir rašytojo (meilės) artuma, jos baimė, gėda, nuovargis, alkoholis. Jos balsas turėtų drebėt, paraust, pailst, užlūžt. Tačiau dabartinėje būklėje jis beveik nesiskiria nuo kunigo.
Knygos pabaigoje rašytojas išgyvena slogutį, kurio metu jį apspinta ir kaltina gyvieji ir negyvieji veikėjai. Jų priekaištai pagrįsti, nes jie, kaip tieji charakteriai, ieškantieji autoriaus, yra paleisti knygos gyveniman su trūkstamais sąnariais.
Rašytojas apibrėžtas daugiausiai bendrybėmis. Atrodo, jis buvo toks artimas autoriui, kad šis net negalėjo įžiūrėt jo veido bruožų. Jis svajingas ir subjektyvus, pakaitomis idealistiškas ir ciniškas dėl savo pašaukimo versliniame amžiuje. Jo didžiosios problemos žinomos kiekvienam rašytojui: jis nori įkūnyt save knyginiuosna žmonėsna ir nerimsta negalėdamas įspraust gyvų žmonių į
knygą. Pripažįstant, kad tos ypatybės yra gana būdingos rašytojui apskritai, apvelkant jomis mūsų rašytoją vasarnamy, jas reikėjo daugiau suindividualinti.
Prošvaistės rašytojo charaktery retos. Viena jų: sutikus Aleksą su Ramune, rašytojui dingteli, kad prie jos veido jis „galėtų pailsėti”. Ir sekančią akimirką jis išsigąsta Daivos; jeigu jis galėtų ją vesti—„prie jos veido negalėtų pailsėti”. Ši minčių seka psichologiškai tikra ir kartu taupiausiom priemonėm išryškina jo dilemą. Daivos moteriškumas reikalingas jo kūrybai, jo degimui, bet, augant tajam, kartu auga ir poilsio ir ramumos geismas, kuris vertė Mano jaunąjį Kregerį pavydėti jo draugams, nokstantiems ramiuose biurgerių kiautuose.
Kunigas atstovauja religijai šioje knygoje ir kartu įkūnija vieną kertinių akmenų visoje Jankaus raštijoje — dorinį imperatyvą. Jo vaidmuo čia—kaip žmogaus, besistengiančio plikomis rankomis sulaikyt skersai ir išilgai skeldėjančią užtvanką. Visuotiniame slydime ir klydime jis be perstojo stabdo ir remia; fanatišku įkarščiu jis stengiasi laimėt rungtynes dėl Daivos išgelbėjimo. Iki pat galo jo užgaidos, silpnumas, rūstumas, besimainąs su švelnumu, atrodo kaip akivaizdžios Jankaus priemonės sugyvinti simbolį. Jo baigminis prisipažinimas pateisina visa tai; jo plakamos kitų nuodėmės byrėjo druska ant jo paties nuodėmės žaizdos. Bet tasai prisipažinimas toli gražu neišnaudotas dramiškai. Jankus kažkodėl neskyrė knygos dalims dėmesio proporcingai jų svarbai. Esminis prisipažinimas numetamas pora eilinių sakinių, nors prieš tai puslapiai ir energija skiriama antraeilėms pastaboms arba „išgalvotiems” įvykiams, kaip girininko epizodas.
Amerikiečių rašytojas Henris Džeimsas (James), be-spręsdamas klausimą — iš kurio taško pasakot romaną?— priėjo išvadą, jog tai geriausiai atliktų vadinamoji „centrai intelligence”. Tai turėtų būti veikėjas, stovįs truputį atokiau nuo įvykių, bet gilesnio proto ir žinąs daugiau negu kiti. Jo įžvalga būtų suderinta ir papildyta autoriaus žinojimu. Jeigu Džeimsas kada nors būtų supynęs „Paklydusių paukščių” fabulą, tąja centrine išmintimi jis tikrai būtų pasirinkęs kunigą. Romanas nuo to būtų tapęs glaudesnis bei solidesnis ir tik branduoly likę kunigo bruožai — jo jausmas Daivai, jo dorinis siautėjimas — būtų buvę plačiau išvystyti.
Trečiasis apysakos polius, Daiva, „la femme fatale”, įgauna gyvybės dėlei jos prigimties dvilypumo: trapaus dvasiškumo ir gilaus seksualumo. Ji, dėl kurios sielos ar kūno čia grumiasi keturi vyrai, įdomi savo veiksmų neįspėjamumu ir potencija nuslysti. Ypač vykęs pirmasai išorinis supažindinimas su ja. Pusėje puslapio autorius skubiai parodo ją iš kelių padėčių šalia skirtingų objektų: prie kunigo ir iš antro aukšto lango šalia riebios šeimininkės. Vėliau ji pasitraukia iš veiksmo ir tėra gyva savo nuolatiniu veikimu į kitus, kad pagaliau atrastų savo galą Nemune, užbaigdama mums tradicinį ciklą —iš nusidėjėlės į paskenduolę. Jos charakteris priimtinas, išskyrus saldų kaip sirupas paslaptingumą, kuriuo autorius ją apdengia vietomis mūsų smalsumui patenkinti.
Likusieji veikėjai paviršutiniškesni, ir jų judėjimą apsprendžia pagrindinis trikampis. Daivos vyras Viltrakis su savo pavydu ir lūpom, žvilgančiom juodoj barzdoj, yra dirbtinis jos tragedijos variklis. Jo praregėjimas prieš pat jį nušaunant nepagrįstas ir autoriaus akis badančiai suplanuotas jo mirčiai įreikšminti. Aleksas, tobulas savanaudis, nupieštas viena spalva ir bene vienintelis iš visų veikėjų, nepasikeičiąs per visą knygą. Mūsų literatūroj jis gana naujas ir truputį primena prieškarinių prancūzų romanų ciniškus hedonistus, tik, deja, neturi anųjų šlifuotume Ramunės charakteris nelygus. Vietomis ji primena rusų taip mėgstamas šventraštį cituojančias prostitutes ir, atrodo, tėra romane tam, kad duotų progos rašytojui įrodyti, koks jis atsparus gundymams. Vietomis Jankus joje užčiuopia nuoširdų pamestos moters liūdesį ir pavydą. Taip pat jos asmeny autorius mums suteikia grakščią stilistinę puošmeną, simbolinį vidinį rimą: pirmoj daly miglos lašai išmuša duobutes smėly, antrojoje—Ramunės ašaros. Seklys su šeimininke ir santykiai, kaip tarnų poros klasikinėj komedijoj, tėra groteskinis kontrastas kitiems meilės pavidalams.
Visi antraeiliai veikėjai gyvena skubomis, jie arba pateikiami mums susiformavę, arba formuojasi sekundėmis. Tačiau skaitytojui būtų žymiai lengviau tikėti jais,
jei jis sutiktų daugiau tokių apšviečiančių epizodų, kaip tasai, kur, girininkui nušovus briedį, mokytojienė praregi, jog ji neatsispirs jam ir savo geismui.
Tas lytinis geismas yra vyraujanti jėga „Paklydusiuose paukščiuose”. Kažin ar kada lytis turėjo tokios reikšmės lietuvių literatūroj? Ji apsprendžia visų veikėjų likimus, o trys jų — Viltrakis, Aleksas, girininkas — yra sutverti grynai iš jos medžiagos. Ji paskatino kai kuriuos mūsų laikraščius prikišti Jankui nešvarumą.
Ryšium su tuo priekaištu įdomu prisiminti „Velnio balos” vokiškosios laidos įvadą, kuriame vertėjas apibūdino Jankų kaip idealistinį rašytoją. Mūsų kritikai kažin ar kada apie tai užsiminė, nes mūsų raštijoj idealizmas, geram ar blogam, tapatus su literatūra. Bet užsieny, kur tokia daugybė cinikų, sadistų, hedonistų, mazochistų, diabolistų, egzistencialistų, homoseksualistų, šioji ypatybė tuoj krenta į akį. Ir svarbiausia „Paklydusių paukščių” Jankus yra ne mažiau idealistiškas ir moralistiškas už „Velnio balos” Jankų. Jo požiūris į lytį toli gražu nėra nešvarus. Tada neišvengiamai kyla įtarimas, kad minėtųjų priekaištų autoriams lytinių problemų sprendimas literatūroje yra savaime nešvarus.
Moralistinis tonas persunkia visą romaną. Alekso žodžiais Jankus duoda suprasti, jog nuodėmė prasideda mintyje, ir jis niekad nepamiršta apie nuodėmę rašytojo mintyje. Jam, idealistiniam autoriui, yra trys meilės rūšys: aukščiausioji, kurios jis nemėgina apibūdint ir kurios joks veikėjas nepasiekia; tragiškoji kūninė; ir žemiausioji „obuoliukų” ir „meiliadulkių” meilė. Pirmajai skirtas jos siekimas, antrajai pasibaisėjimas, trečiajai panieka. Tačiau, deja, tos trys meilės rūšys niekad neegzistuoja atskirai, grynu pavidalu. Jos susitinka, įsisiurbia viena kiton, ir taip idealistiniam autoriui neišvengiamai gimsta pesimizmas ir ironija. Moters puolimas kartojasi keliose Jankaus knygose, ir jis mėgsta aprašyti jį tuo pačiu ironiškuoju motyvu. Kaip „Namely ramioj gatvėj” po tariamai išlaikyto bandymo moteris nupuola, taip ir „Paklydusių paukščių” sakmės mokytojienė, nors ir atkūrusi šeimos taiką ir laimę atsižadėdama suvedžiotojo girininko, vėl susitinka su juo ir vėl tampa nėščia.
Visų rūšių meilės aprašymuose Jankus niekad nesustoja vaizduoti dirginančios anatomijos, ko, pvz., Ramonas negalėtų tvirtinti. Kur Jankaus kūryboje vyro ir moters santykių traktavimas atrodo paviršutiniškas, pirmiausia kalti stilistiniai, o ne moraliniai trūkumai. Prikišant jam nešvarumą, nereiktų aplenkti ir žinomųjų šio šimtmečio katalikų autorių, kurie (pasak J. O'Donelio (O'Donnel) studijos „Maria Cross”) rodė nepaprastą susidomėjimą, tiesiog buvo „apsėsti” moters nuodėmingumo.
Mes turime didelį būrį rašytojų, kurių knygos „švarios” kaip gėlės lapelis. Jas saugiai gali skaityti jaunimas, kūdikiai, senmergės, pensininkai. Bet jų švarumą yra tuštumos švarumą. Tiems, kurie mano, kad rašytojo amatas yra daugiau negu rodymas savo popierinėm rūtom apkritusios nekaltybės; tiems, kurie tiki, kad rašytojo tema yra visas gyvenimas; tiems, kurie žino, kokį didelį bandymą rašytojas pergyvena apglėbdamas visą gyvenimą; tiems, kurie jaučia, koks sunkus yra rašytojo amatas, — tiems skaitytojams Jankus bus du su puse sykio vertingesnis už minėtuosius rašytojus.
Dėlei to, dėlei Jankaus intensyvumo, dėlei jo susirūpinimo žmogaus sugebėjimu klysti žaltvykslėse ir sugebėjimu kristi į bedugnę gilumą „Paklydę paukščiai” nėra toks didelis nepasisekimas, kaip galėjo atrodyti po jų formos aptarimo.
1953
Egzodo literatūros atšvaitai. Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. Sudarytojas Liūtas Mockūnas. V.: Vaga, 1989.