SaskambiaiSaskambiai      Tokia yra pokalbio (ar dialogo) esmė – du kalba(si) apie trečią. Iš trečiojo, dažniausiai tylinčio, kyla pokalbio iniciatyva, jis yra nematomas vedlys: kartais keliu, o kartais ir visai be tako. Du einančius žodžio ir vaizdo sąskambių riba pažįstame – Donaldas Kajokas ir Romualdas Rakauskas. Už jų – poezijos knygos, romanai, fotografijų albumai, parodos, archyvai. Du – aldai ; lietuviškai aldėti ir reiškia aidėti, skambėti, gausti, bet čia taip pat tik sąskambis, atitikmuo, improvizuojančios sąmonės akimirka. Bet kas yra tas trečias, juos suvedęs, apie ką jie kalba(si) ir apie ką tyli, neprarasdami sakymo arba sakinio linijos, nusitiesiančios tarp jų ir į mus, skaitančius, matančius, suvokiančius.

 

      Pradėjau kalbėti apie „Nemuno“ išleistą gražią knygą „Sąskambiai: 1+2“*, kurią sudaro D. Kajoko eilėraščiai ir R. Rakausko meninės fotografijos. Beveik nieko negaliu pasakyti apie trumpą Virginijaus Gasiliūno įvadą bei Giedrės Karsokienės apipavidalinimą. Įsitraukti į tikrą pokalbį sunku, iš esmės jis yra uždaras, pats sau, apie ką kalbamasi, ne visada suvokia ir tie, kurie kalbasi; ir jie yra priklausomi nuo trečiojo, kuris vienas ir tėra laisvas, tad ir neiškalbamas.

 

      Pabandykime išgirsti tą trečiąjį, pirmiausia klausdami, kur jo vieta, kur žemė, į kurią suleistos jo šaknys. Ar tarp, tarp D. Kajoko ir R. Rakausko, ar kiekviename iš jų, atskirai, ir tik tas atskirumas nukreiptas (ar įkreiptas) į bendrumą – į sąskambį, sąskambėjimą, suskambėjimą vienam mirksniui? Ir kaip tame sąskambėjime-suskambėjime dalyvaujame mes, suvokiantys, pasirenkantys, atsirenkantys? Laisva, bet ir būtina prielaida – trečias pasirodo tuo momentu, kai prabylame susitelkę į kažką, kas yra mūsų, bet ir už mūsų, mums nepriklauso, nėra apčiuopiamas, juolab turimas pavidalas. Kažkas, kas trumpam pasirodo, nušvinta, gęsta, bet ir gesimu dar skleidžia persmelkiantį, būtį aiškinantį grožį. „Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą...“ Šatrijos Ragana – prieš daugelį metų, pradėdama apysaką „Sename dvare“. Štai jis – trečias, bet tik tai akimirkai, – susitikimas su tuo, ko iki šios akimirkos nebuvo; rožių akys, žiūrinčios į mane. Bet kodėl – žiūrinčios? Kad tokia yra atsiminimo, meilės, pasiilgimo, grožio sielos būsena. Kad būsena ieško, į ką susitelkti, kuo pasireikšti, pasisakyti. Ir tarsi pasišaukia daiktus, žodžius (metaforos, simbolio takas), juose nurimsta.

 

      Matymas, žiūrėjimas, akių dvasia – tai pagrindinis sąmonės takas, susitikimo takas, su-takas (sutekėjimo, santakos): ir su tuo, su kuriuo prasidės pokalbis, ir su trečiu, kuris pasirodys kaip malonė, kaip pažadas, kad įvyks, ir gal kaip pažado išsipildymas – bet tik mirksniui.

 

      Atsiverčiame „Sąskambius“ – balta stačiakampė erdvė iš dviejų lapo kvadratų, kairėje pusėje – viršuje – trumpas D. Kajoko eilėraštis, dešinėje, labiau dešinės dešinėje – dvi R. Rakausko nuotraukos (ir toliau vienodo dydžio, stačiakampės, gulsčios arba vertikalios). Prisiminiau Algimanto Kunčiaus kvadratus – jau pirminėje formoje („skaistus mokslas geometrija“, kadaise ištarė Judita Vaičiūnaitė) slypi žvilgsnio parengtis. Juodai balta eilėraščio monografika, spalvotų fotografijų diptikai. Bet ar turi spalvą sniegas, vasario vėpūtiniai? Turi, jei ji pamatoma, juo labiau jei kuriuo nors būdu pasakoma.

 

      Knygos struktūroje jaučiama lyg kokia viršstruktūra – sustiprinti, išplėsti fotografijos vaizdai. Verčiant puslapį po puslapio staigus netikėtumas – per visą erdvę nuogų medžių kamienų, šviesos, šešėlių, linijų žaismas, pagreitintas, sutankintas ritmas, lyg viskas bėgtų, tekėtų. Paskui tarsi grįžtama į ramesnį pokalbį – lyg kokį svingavimą – ir vėl užliejanti žalumos, pradalgių ar tik vėjo suguldytų aukštų žolių banga. Prislopintas žydėjimas (žydėjimo pajautos neatskiriamos nuo R. Rakausko akies), kamerinis, natiurmortinis. Ir svaiginantis rugiagėlių lauko su aguonėlėm vaizdas (kaip apleista, kokios apleisties reikia šio savaiminio grožio pasirodymui). Dar du stiprūs monovaizdai – su tragiška juodumos properša gelstančiame žalume, tik nesupratau, kam čia skaičiukai (p.104) – ir suartas laukas, stipri žemė, šviesos atšvaitai drėgnuose plūgo atvertimuose, lyg atkuriama pusiausvyra. Didžiosios fotografijos erdvės – žemės, medžiai, žolė, juodumos properšos, lyg neišvengiamos baigties ženklai, arimai, laukiantys sėklos. Žemė – neabejotinai ji ir yra vienas iš trečio, dalyvaujančio dviejų pokalbyje, pavidalų. Kas dar?

 

      Grįžkime atgal – ir grįžkime į raštą; neužmirškime, kad mąstome ne tik apie dviejų menininkų, bet ir apie dviejų kalbų – rašto ir vaizdo pokalbį. Taip, ir kalbos yra pokalbiškos, kai jas suveda artimos intencijos. Šiuolaikinės medijos itin dažnai remiasi rašto ir vaizdo jungtimis, bet daug kas priklauso nuo intencijų – ir ne tik kokių nors programų, „projektų“, sąmoningų siekimų, bet ir nuo sąmonės būvio, parengties; kaip žmogus gyvena, ką mąsto, jaučia, ką tyli, kas jam gražu ir nuo ko lieka bent jau atsitraukęs.

 

      „Sąskambiai“ pagal sukūrimo ir pasirodymo laiką priklauso postmoderniajai epochai, bet pagal vidinio sąmonių turinio sąskambingumą – moderniajai klasikos paradigmai, kur svarbu žmogaus individualybė, jos žvilgsnis, susitikimas su kitu, nesuskaidytas, nesunaikintas pasaulis, jo grožis ir jo nyksmas. Taip, galima pasaulį režisuoti (ir eilėraštį, ir fotografijos vaizdą netgi sumontuoti), bet kaip aiškiai „Sąskambiuose“ išlieka su, nepasiduodant dekonstravimui, išardymui. Ir raštas, ir vaizdas laikosi pirminės sutelkties būdu. Tik tas, kas sutelkta, gali būti išskaidoma. Sutelktimi, susitelkdama pasirodo asmens esatis, sąmonė; niekad ir niekur ne visa, pokalbyje veikianti ir kaip trečia; ta dalimi, kuri iki pokalbio yra nežinoma, tad negali būti iš anksto suvokiama. Šiuo požiūriu kiekvienas tekstas, kuris yra tekstiškas, yra ir nukreiptas į kažko, ko nėra teksto preambulėse, pasirodymą, pasirodymo laukimą. Suvokiančios sąmonės lūkesčiai yra priklausomi nuo paties teksto lūkesčių.

 

      Pirmasis D. Kajoko eilėraštis:

 

      jau niekur nebeinu iš sodo sėdžiu
      ant žemo kranto po skylėtais skėčiais

      ir nežinau į kur vingiuoja kelias
      į kur nuo sodo pasuka upelis

      kokioj migloj ar jūroj išsisklaido
      jame atsispindėjęs mano veidas

 

      Tikslus ir tikslingas meditacinės būsenos įprasminimas – įsitekstinimas ir įtekstinimas. Viskas vyksta su kalba ir kalboje, bet išorinio veiksmo atsisakymas (galime jį sieti su kuria nors Rytų kultūros tradicija, bet galime ir nesieti, nes sąmonėje savaime gali glūdėti tai, kas kieno nors iškelta kaip principas) negali atsiskirti nuo to, ko atsisakoma ar tarsi atsisakoma. Nebėjimas (nebeinu iš sodo) savaip lemia kelio pasirodymą, nors ir gaubiamą nežinau; kad kas nors išsisklaidytų, pirma turi būti buvęs arba sutelktas. Ir tai yra veidas. Veidas yra ir žvilgsnis: matau ir esu matomas. Atitikimas, sąskambis su dviem R. Rakausko fotografijomis: matymo rėmai, įprastas langas su žydėjimo šviesa ir nežinomu būdu išvystas vandens ir dangaus baltas ovalas su miško juosta; viena matome, kita pasimato; tai, kas pasimato, dažnai netikėtai, nelauktai (todėl toks svarbus yra senoviškas, amatininkiškas fotografijų darymas) yra esminis trečio požymis, matmuo. Sąskambinguose D. Kajoko ir R. Rakausko tekstuose yra kažkas veidiška, atspindiška. Taip, ir nuojauta, kad visa išnyks, išsisklaidys, bet buvo, buvo pamatyta. Nežinau yra tuo gilesnis ir kartu savaimingesnis, kuo tvirčiau nežinojimą palaiko mažyčiai mūsų sąmonės žinojimai: yra sodas, kuriame sėdžiu, yra langas, pro kurį matau žydinčią obelį. Tamsus obels kamienas vaizde (o ir sąmonės tikrovėje) atlieka tą pačią funkciją kaip ir lango rėmo horizontalė; kad toks įspūdis susidarytų, reikia pasiekti proporcijų adekvatumo (adequatio – aukso dėsnis mene, kur dėsniai ne matomi, o tik įžvelgiami). Tik aukštasis (sokratiškasis) nežinau yra reikšmingas, prie jo einama žinojimo keliu, vingiuojančiu, spiraliniu, serpantininiu.

 

      Didžiąsias R. Rakausko fotografijas laikydami „Sąskambių“ struktūrinėmis padalomis, galime įžvelgti kitimus, judesius. Pirmojoje dalyje dominuoja žiūrėjimas-matymas, jį labiausiai sublimuoja nepaprastai tikslus sąskambis tarp čerpinio (Nidos?) stogo su dviem stoglangiais ir užmerktos akies. Žiūrime, lyg ko ieškotume, žmogaus sąmonė dažnai yra situacijoje, kurią D. Kajokas įprasmina taip:

 

      jie slenka gedėdami gieda ir ieško
      pasauli pro dulkes virš kelio virš
      viešo
      jie ieško ir ieško ir vis nesuranda

      – o jei ir suranda vis tiek nesupranta

 

      Žmogaus būties tragizmas, nuramintas meditacinės išminties, kurioje slypi ir kita pusė: supratimo iliuzija yra ir radimo iliuzija; fotografijose nutolintos nuo akių kareivių (kareivėlių?) figūros, priartinti gandrai. Matome – nustebę, „jog Viešpaties raištis / net nenurištas man nuo akių“. Esi narve – „ir baisiausia / jog jauties esąs lyg ne narve“. D. Kajokas ima aukštus tonus, aukštumą grynina, neišleisdamas iš akių pirminio būties paradoksalumo. Poetas neuždengia nušvitimo galimybės; puikūs sąskambiai tarp vieno įstabiųjų eilėraščių („kažkas pasimeldė matyt ir už mane / nes mano siela paryčiui nušvito“) ir lengvo sniego ant išgriuvusių kamienų, didelio akmens, raudonų uogų tiksliai sukadruotose fotografijose. Beveik neįtikėtina, bet yra fotografija, vaizdu, nuotaika ir net ritmika atitinkanti ir „Kazaše“ pasikartojantį nuostabios ritminės sugestijos eilėraštį „koks mėlynas vakaro sniegas / koks sniegas vakaro mėlynas“.

 

      Antrosios „Sąskambių“ dalies vaizdiniai labiau sutelkti į formas, tvarias ir efemeriškas – vasario sniegas, ugnies liepsna, tekantis vanduo. Mėlyna spyna užrakintos senos medinės durys (iš kur šviesa?) ir mėlynas aviliukas su nepalytėta balta kepure (aiškiai matomas amžinasis šviesos šaltinis) – taip, akis, kuri fiksuoja tokius sąskambius, yra giliai panirusi būtyje, dvasios akis. Sniegas gramzdina sąmonę – į užmarštį, lygią atminčiai, į mirtį, tolygią gyvybei; yra puikių sniego, pūgos fotografijų, prilygstančių D. Kajoko dvieiliui-pokalbiui: „– kaip sninga kaip pusto / – daugiau nebebus to.“ Žodžių ir vaizdų didžiausio pertekliaus laiku poetinė ir fotografinė asketika pagauna, užgauna. Vienintelė aukštąsias būties vibracijas pagaunančių sąmonių išeitis šiandien – žodžio ir vaizdo asketizmas. Asketiškas kalbėjimas – kaip ašaka, stringa, negali būti greitai sunaudotas, surytas.

 

      Trečioji dalis – vėl lyg grįžimas prie žiedų, žydėjimo. Gal asketiškiausias lietuvių poetas Jurgis Baltrušaitis žiede, žiedelyje matė būties stebuklą; saugojo jį perspėdamas – rožės žiedas tiriamas sukruš... Dėkojimo už būtį kelyje D. Kajokas neišvengiamai susitinka J. Baltrušaitį („Dėkok už dieną tarsi tau sutvertą...“), kaip jį paskutinėje savo kelionėje buvo sutikusi ir Onė Baliukonė.

 

      Fotografijų dermė ir iš kontrasto – bijūnų žydėjimo daug, o medinis gailus angelas – iš trūkumo, iš niekuo neužpildomą stoką pridengiančio gailumo. Apie tai ir D. Kajokas:

 

      iš gležnų žiedų šaltinio
      tyliai spurdančio vandens –
      švelniapūkio, aksominio, –
      mano angelas iš ten

      Nes pamiršo, kas jam skirta:
      sergėt dangų ir mane
      ar tik šiaip gražiai numirti
      giliame gėlės dugne.

 

      Ketvirtą „Sąskambių“ skirsnį ženklina vaizdinis lango motyvas, pirminis patirties stačiakampis; lango ir žydėjimo sąskambis, matymas pro ir į. Gražus etnografizmas (ta gražiai pataisyta medinė lova) – lyg grįžtelėjimas atgal, kai dėmesiu tam, kas iš prigimties sava, ir lietuvių poezija, ir fotografija suko modernėjimo linkme. Debesys – virš, bet ir tame lygmenyje, kur kažkas išryškėja, – tėviškė, tas būties krantas, kuris yra ir trečias, ir mumyse: „aš kalėjau tavy mano tėviške / aš kalėjimu tavo buvau.“

 

      Akmenų prapoezija, pirminis formų žaismas, pasikartojimas ir atsikartojimas, žydėjimo metaforos ritmuose ir galiausiai tas išsiliejantis rugiagėlių ir aguonų žydėjimas, į kurį atsiliepia Kazio Binkio „Ūtų“ prisiminimas, prisiminimo kalbinis iškėlimas, kartojimo įritminimas: „mėlynas baltas ir skaisčiai raudonas / toks ir iš tikro žiedas aguonos“.

 

      Penktojoje knygos dalyje pasaulis kartojasi; kartojasi formos, žiedai, linijos, keliai. Bet nesutampa langas su langu, kelias su keliu, žiedas su žiedu. Kinta žiūrėjimas-matymas, jutimai. Pagal Vincą Mykolaitį-Putiną: „Visi daiktai kaip blankūs šešėliai / dvilypuojasi tavo regėjime, / ir tu nebežinai, kokiu vardu juos vadinti.“

 

      Ir pagal D. Kajoką:

 

      ak, tai vien tik jutimai apgaulūs
      kuriais dangstos giliai mumyse
      siela apčiuopiama kaip pasaulis
      neapčiuopiamas kaip dvasia

 

      Paskutinis žingsnis knygoje – į tai, ko negalima išvengti, taip, ir į mirtį, į juodumą, gedulą, neatskiriamą nuo žiedų – kaip staiga tų žiedų pagausėja mirties erdvėje, kaip jie vysta ir miršta kartu; „gelsvi ir sodrūs tie mirties žiedai...“

 

      „Sąskambiai“ – dvikalbė knyga: dviem būdais (kalba ir fotografijos vaizdu) kalbama apie tą patį: kad žmogus yra matydamas, mąstydamas, jusdamas-jausdamas, atsiduodamas pirminiam sąmonės instinktui – pasakyti, išreikšti. Humanistika plėtojasi iš žmogaus centro – sąmonės, sielos, kalbos. Tokiais kūrybingais darbais kaip D. Kajoko ir R. Rakausko knyga humanistika yra stipriai paremiama, patvirtinama, kad nežiūrint visko, žmogaus centras tebėra, jo kalbinės ir vaizdinės atošvaitos tebeveikia pasaulyje, kurį vis dažniau suvokiame kaip dehumanizuotą. Nors vis labiau prastindami ir susiprastindami (toks elementarus aritmetinis veiksmas), tebegyvename pasaulyje, kuris yra sudėtingesnis, negu mums atrodo. To sudėtingumo, gilumo sąmonė neaprėpia, aukščiausia, ką galime patirti – meno nuorodos į būties aukštį paslaptį, neaprėpiamumą. Ir D. Kajokas, ir R. Rakauskas veikia nuolankumu, paklusimu tam balsui ar blyksniui, kuris gali pasigirsti-pasirodyti. Fotografijose kiek daugiau režisūros, bet juk ir režisierius laukia to paties.

 

      Knygų, kuriose poezija veiktų kartu su fotografija, turime, gal jau ir nemažai. Labiausiai „Sąskambių“ kontekste norėčiau priminti (ir prisiminti) prieš penkiolika metų (1993) lietuvių ir lenkų kalbomis išleistą Vytauto Balčyčio (fotografija) ir Vaidoto Daunio (esė) „Vilnių“; reikšminga paantraštė – „Vardas ir žodis“. V. Daunys savo įsteigto „Regnum“ kūrybinių planų perspektyvoje regėjo ir kitus fotografus bei kalbos žmones, minėjo Algimantą Kunčių, Arvydą Šliogerį. Kuo „Vilnius“ laimi ir šiuo metu, kai yra taip išaugusios spaudos, poligrafijos galimybės? Labiausiai – puikiu dailininko Sauliaus Chlebinsko darbu, nepaprastai harmoningu, tarsi įgilintu knygos-albumo maketu. Poeto ir fotografo knygoms, labai brangiems projektams, reikia trečio – profesionalaus dailininko, gebančio išgryninti erdvę ir taip ją sumodeliuoti (maketas, šriftai, spalvos), kad sąskambių niekas netrikdytų.

 

      Padėti, vadinasi, netrukdyti.

 

      Nemunas

      2008 11 27