„Heteros, kaip ir vienuolės, buvo pačios svarbiausios moterys mano dvasinei ir intelektualinei raidai“, – ištarė Giedrė Kazlauskaitė. Šios 28 metų rašytojos naujausioje knygoje „Heterų dainos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) kuriamas šių nepriklausomai gyvenančių moterų meninis įvaizdis. Apie tai – interviu su G.Kazlauskaite.
- Debiutavai apysakų rinkiniu, įvairiuose leidiniuose rašai eseistinius straipsnius, tačiau naujausia tavo knyga – poezijos. Kaip paaiškintum šį posūkį į poeziją?
- Nebuvo jokio posūkio, visą laiką retsykiais rašiau eilėraščius. Ligi šiol negaliu paaiškinti, kodėl surinkau rankraščius ir nunešiau į leidyklą. Greičiausiai iš baimės, kad rašytojų luomas pasmerks mane kaip nepateisinusią investicijų į įšventinimą.
- Sakyk atvirai, kas ta grafomanė ir kas ta mažulė, kurios šnekučiuojasi knygoje? Personažai, tavo antrininkai ar tikri žmonės?
- Grafomanę galima traktuoti kaip tą mano asmenybės dalį, kuri vis dar neatsižadėjo pretenzijų į rašymą. Ji yra romantiškai intravertiška ir sugeba pasirūpinti savimi. Mažulė – prigimtinis naivios, koketiškos, infantilokos moters pradmuo. Mano knygoje jos moko viena kitą, kaip gyventi nepatiriant asmenybės skilimo. Be abejo, jos viena kitą myli ir nenorėtų išsiskirti, mat abi gyvena manyje. Infantilumas yra būtina kūrybingumo sąlyga, kaip ir savarankiškumas – trapumo ir pažeidžiamumo.
- „Heterų dainose“ galima įžvelgti plonytę raudoną liniją, kurią tiksliausiai apibūdintų vieno tavo eilėraščio įvaizdis „mergaitės myli mergaites“. Kur glūdi pastangų eilėraščiuose atspindėti keistą paauglystės pasaulį šaknys?
- Knygoje bandau tvarkytis su savo pačios neurozėmis, juolab kad lyrika tam labiausiai palanki – atrodo, lyg kalbėčiau apie save. Suprantama, knygos personažė gali pasirodyti homoerotiška. Bet iš tikrųjų ji turbūt yra viso labo nimfomaniška ir atspindi vidinį dvasinį gyvenimą, kuris yra vien mano tikrovė. Kitiems ji faktiškai neprieinama, tad ir atsiranda tie įvaizdžiai.
Mergaitės – ne tik paauglystės, bet ir religinių patirčių, susijusių su nekaltybės sakralizavimu, fantomai. Dievo, kurio negalima nujausti kaip vyro, belytiškumas. Tačiau tai autorinė interpretacija. Skaitytojas gali manyti ką tiktai nori, man tai neturi jokios reikšmės.
- Kuo tau svarbios, artimos ir įdomios nepriklausomosios heteros, kad jos sugebėjo įsiveržti ne tiktai į kai kuriuos eilėraščius, bet ir į knygos pavadinimą?
- Heteros, kaip ir vienuolės, buvo pačios svarbiausios moterys mano dvasinei ir intelektualinei raidai. Daugelį jų sutikau knygose, bet pasitaikė ir tikrovėje. Tai kultūrinė kategorija, išreiškianti moters negalėjimą gyventi taip, kaip iš jos tikimasi.
- Poetė Agnė Žagrakalytė kūrybą pavadino žalingu įpročiu, kuris nėra naudingas, bet yra malonus ir įprastas. Kaip tu apibūdintum kūrybą, eilėraščių rašymą?
- Agnė formavosi daug sparčiau už mane. Gal ir klystu, bet ,man atrodo, ji gyvena tikresniame savo tapatybės suvokime, o kartą privačiame pokalbyje net yra išsidavusi, nejučia rašymą pavadindama darbu.
Skaitydama svetimas knygas matau, kad tai ir yra darbas, kuris anaiptol nėra vien malonus. Turiu ir kitokių amplua, todėl vis dar klaidžioju gyvenimiškų vaidmenų paieškose. Nežinau, dvasininkai (kurie panašūs į rašytojus tuo, kad tiki savo pašaukimu) įsižeidžia, kai jų liturginės pareigos pavadinamos darbu. Tada jie sako: „Tai ne darbas, tai mano gyvenimas“.
Nepuoselėju tokių didingų ambicijų. Tai ne darbas, ne gyvenimas, ko gero, net ne įprotis, nes juk galiu ilgą laiką ištverti ir be jo. Veikiausiai tai instinktas, kuris glūdi taip giliai, kad net nesiduoda aiškinamas.
- „Heterų dainų“ viršelyje poetiškai užsimeni, kad norėtum parašyti romaną. Jeigu vis dėlto nuspręstum jį rašyti, apie ką jis būtų?
- Kaip tik „Heterų dainas“ tame viršelyje juokais ir vadinu romanu – romanu iš paruoštukų. Ne parašiau jį, o tikriausiai pavogiau. Jokių naujų kūrybinių sumanymų neturiu ir viliuosi, kad tai paskutinė mano knyga. Žinau, kad prieš mane taip sakiusiems nepavyko išvengti pažado sulaužymo, todėl norėčiau prietaringai ir nuolankiai maknoti jų pėdomis, nieko per daug nesitikėdama.