Giedrė Kazlauskaitė. HETERŲ DAINOS: Keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Toks keistas ir tolimas man pasirodė tasai mįslingas Giedrės Kazlauskaitės apdainuotas heterų pasaulis!.. Bet ko čia stebėtis – juk daugelis šiandieninių moterų suvokia save kaip aktyvią patriarchalinio pasaulio dalį, ir neretai kur kas agresyviau negu vyrai. Žvaigždžių fabrikai, veiklių ir žavių moterų konkursai, modifikuotų gražuolių šou nublankino moteriškumo paslaptį, kur ten nublankino, galima sakyti – ištirpdė. Gyvename ištirpdyto moteriškumo amžiuje (galbūt galima taip pasakyti ir apie vyriškumą, bet man kažkodėl atrodo, kad jis patyrė atvirkštinę reakciją – sustingo kaip į kuolą sušalęs glicerinas). Taigi daugelis moterų, kurios laiko save moteriškomis (idiotiška Brežnevo citata stebėtinai tinka mūsų laikais), skaitydamos Kazlauskaitės „Heterų dainas“, gali nesuprasti „amazoniškų bičių moterų“ – patriarchališkam moteriškumui jos ganėtinai keistos, o gal net kenksmingos. Va jeigu Kazlauskaitė būtų parašiusi „Hurijų arba furijų dainas“, kalbėti būtų apie ką. Nes suprasti nereikėtų nieko. Tik tai, kad moterys – arba amžinai jaunos rojaus mergelės, arba keršto trokštančios raganos.
O Kazlauskaitės eilėraščiuose moterys – vienišos savitos („bičių“) bendruomenės narės („moterys baltais chalatais / avilių vienuolynuose / sprendžia chemines lygtis“), kuriančios savo identitetą pačios („traukia viena kitą / iš kolbų / iš ląstelių / susideda“), bandančios suvokti ir įprasminti savo identitetą. Juk iš tiesų, ką reiškia šiandien būti moterimi?.. Moterų žurnalai iškart pateiktų visus įmanomus logiškus variantus, tik kad nuo tos logikos kartais vemti norisi. Ji aiškiai patriarchalinė, galima skirti ryškius vyraujančius moterų pritaikymo tipus. Ir, tiesą pasakius, jie taip įsiėdę visiems į smegenis, kad apie nesuprantamą, neiššifruojamą moterį paprasčiausiai nekalbama. Užtat visiems aiškūs karjerisčių, popžvaigždžių, motinų didvyrių, motinų (žmonų) kankinių arba aukų, rečiau – žmonų (motinų) sadisčių tipažai. Neretai jie supriešinami, kad būtų dar „aiškiau“, koks tipažas yra geras, koks – blogas. Užtat Kazlauskaitės eilėrašty, kuriame lyrinė herojė vaikiškų rūbų parduotuvėlėje matuojasi šliaužtinukus („tai ne man, aiškinu pardavėjoms / mano vaikui (arba vaikui / gyvenančiam manyje)“), kaip idealus provaizdis suspindi vaikystės belytiškumas, kai užteko būti vaiku, priimančiu pasaulį kaip duotybę, nesuskirstytą į priešingas stovyklas.
Seseriškumas, motiniškumas, vaikiškumas – visa tai „Heterų dainose“ panašu į šešėlių mirgėjimą, į sapno gelmes, neretai šmėsteli perfrazuotas antikinis motyvas („padainuokit, padainuokit man / heteros ilgakaklės / fajanso ir gintaro heteros, su virbalais plaukuose / žolininkės, virtusios pačios žole, ir ugnim, ir drabužių / klosčių šnarėjimu“), apimantis nei daugiau, nei mažiau – pasiryžimą, drąsą, intenciją būti kitokiam, kalbėti kitaip („heteros piktosios, aš nebijau / atkartoti jūsų melodijų“). Poezija – viena iš kalbų, kuria galima tai išreikšti („Poezija yra tai, ką noris šnibždėti skęstant. / Sapnas, užrašomas per egzaminą, kuriam nesi pasiruošus“). Poezija kartu – ir meilė, kuri pasigaili ir išgelbsti („buvai mano klausykla, lentyna / mano nušiurusiai knygai / buvai puslapiai mano raidėms / rašalas parkeriui / poezija yra tai“). Bet kam tie iškilmingi žodžiai. Tiesiog nuostabu skaityti apie pieštukus su „pasijoniais“, nučiupinėtas ir netgi iškarpytas (ar pribraukytas) knygas, jazminų žiedlapius mikrobangų krosnelėje ir pavydžios mergaitės pavogtą mišių patarnautojo kamžą. Ir suvokti, kad moteriškumas yra visai ne tai, apie ką manėtės žiną...