Gabrielė Klimaitė. Liūdnas malonumas: novelės ir esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
Labai nustebau, vidury vasaros į rankas gavusi dar vienos šių metų prozos debiutantės knygą. Tiesą sakant, pirmų knygų žavesys neretai slypi tame, kad prieš atsiversdamas knygą, pažymėtą PK ženklu, tu nė neįsivaizduoji, kas slepiasi po jos viršeliu. Labai retais atvejais esi to autoriaus ką nors skaitęs anksčiau ar apskritai ką nors apie jį girdėjęs. Tokia ir ši knyga. (Tik pamanykite, autorė baigusi ne kokią filologiją, bet tarptautinius santykius.)
„Liūdnas malonumas“ susideda iš keturiolikos kūrinių – kur esė, o kur novelė nenurodyta, taigi, viską turi atsirinkti pats. Mano subjektyvia nuomone, tai nėra sudėtinga. Ypač ryšku, kad novele knyga prasideda, novele ir baigiasi (sukuriamas savotiško uždaro rato principas), o didelė dauguma kitų kūrinių yra esė – jose matyti subjektyvi autorės nuomonė, paprastai pasakojama pirmu asmeniu, ieškoma apibendrinimų, svarstoma kokia nors visuomeninė ar socialinė tema (reklamos įtaka, šiuolaikinė vartotojų visuomenė, Vilniaus troleibusai ir pan.). Bet G. Klimaitei pavyksta kažkaip savitai ir nenuobodžiai, nenuvalkiotai apie visa tai mąstyti. Neretai autorės pasvarstymai virsta veik kokiomis sentencijomis. Pvz., Turinčius pinigų reklama skatina vartoti, o neturinčius – filosofuoti arba gali gyventi kaip nori, svarbiausia, kad tai būtų tavo pozicija ir panašiai.
Dar galima pasakyti, jog tai miesto kūryba – miestui (neretai galima atpažinti, jog tai Vilnius, tačiau jokiu būdu ne absoliučiai) čia skirta tikrai nemažai apmąstymų, mieste gyvena novelių ir esė žmonės, o ir pati miestietiška tapatybė skleidžiasi įvairiausiais aspektais. Gal net šiek tiek per savo kartos, jau gerokai besiskiriančios nuo ankstesnės, prizmę. Šia prasme svarbūs tekstai „Šuo, Balkanai ir nesibaigiančios istorijos“, „Trolicus Vilnensis“, „Sugrįžę draugai“. Justi, kad ir novelių veikėjai, ir pati pasakotoja ieško autentiško požiūrio į gyvenimą, pasaulį, savo pozicijos, individualumo. Taigi savas, subjektyvaus regėjimo ir jutimo taškas čia labai svarbus. Įdomiausia jiems tai, kas nėra tradiciška, nesutelpa į normalumo rėmus – saugokis normalumo!
Tik pradėjus skaityti į akis krinta tai, jog autorė puikiai valdo žodį, pasakojimas įtaigus, įdomūs ir žavingi nukrypimai, keistos pabaigos. Man asmeniškai labai patrauklūs bene į kiekvieną pasakojimą įsiterpiantys atsiminimai, patirtys, pažintys, o tai tekstą nuspalvina autentiškumo ir ekspresyvumo spalvomis. Stiliui apibūdinti galima pasitelkti žodžius iš vieno pačios G. Klimaitės teksto – „lengva, žaisminga, anarchiška“. Dar pridurčiau – ir internacionalu (esė ir novelėse vis šmėsteli užsieniečiai veikėjai, svetimi miestai, šalys ir pan.). Kartais autorė itin žaismingai jaukia tradicinį moters įvaizdį, moteriškumą (tokių netradicinių pasvarstymų apstu esė „Bėgančios akys“). Save ir savo pasaulį reflektuoja itin gyvybingai. Žmonių santykiai ir bendravimas, buvimas šiame pasaulyje, savo pozicijos ir santykio paieškos, svarstymai apie tai, kas aplink ir šalia manęs – tokios būtų pagrindinės, per visą knygą einančios ryškiausios temos.
Pabaigai pridursiu galbūt tik tiek, jog nenusivyliau ne tik atsivertus, bet ir perskaičius visą knygą. Aišku, tai subjektyvi nuomonė. Tačiau, kaip rašoma vienoje esė, subjektyvumas yra šio pasaulio alfa ir omega, o mūsų „patinka, noriu, bijau“ – tarsi deltos, gamos ir epsilonai, išsibarstę kas sau...
Literatūra ir menas, 2005-09-28