Grigorijus Kanovičius. Lietuvos žinių nuotraukaGrigorijus Kanovičius. Lietuvos žinių nuotrauka       80 metų sukaktį šiemet minintis Lietuvos ir Izraelio pilietis, Nacionalinės premijos laureatas, rašytojas Grigorijus Kanovičius apsilankė gimtinėje. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre jis susitiko su savo talento gerbėjais ir į jų rankas bei širdis palydėjo ką tik išėjusią apsakymų knygą „Debesis vardu Lietuva“.

 

       Tai būta graudžiai linksmo vakaro, per kurį sužinojome, kad sukaktuvininkas, siuvėjo sūnus, į susitikimą atėjo vilkėdamas naują kostiumą užsiūta kišene, kad prieš daugiau kaip penkiasdešimt metų lopšyje yra supęs mažąjį Andriuką, dabartinį Lietuvos premjerą. Tai būta vakaro, kurio akivaizdoje sukaktuvininkui įteiktas Lietuvos vardo tūkstantmečio medalis, auksinis autoriaus teisių gynėjų ženklelis ir gintarinis dėklelis – nuo plunksnos brolių, jų vizitinėms kortelėms laikyti. Tai būta vakaro, per kurį sužinojome, kad Tel Avive šiuo metu yra 34, o Vilniuje – tik 19 laipsnių šilumos. Ir suvokėme, jog sukaktuvininkui šis skirtumas – nė motais: Lietuvoje šildo jo rašyto žodžio ir gyvo balso išsiilgusio skaitytojo glėbys.

 

Scenoje – kūrėjas ir jo kūriniai

 

       Tas vakaras prasidėjo epizodu iš spektakliu virtusios sukaktuvininko pjesės „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Po teatro arka, virš apskritų stalų, kėdžių ir šešėlių suskambo nepamirštama spektaklio muzika ir į sceną nepamirštama eisena žengė nepamirštami spektaklio aktoriai Gediminas Girdvainis ir Sigitas Račkys. Pasvajoję apie laimę – krautuvėlę, padūsavę dėl ubagystės, abu susimąstė apie amžinatvę ir dangų. „Rašytojų ten devynios galybės, o elgetų turbūt nėra“, – tai ištarę, Avneris Rozentalis su Efraimu Dudaku ta pačia nepamirštama vorele į sceną įvedė rašytoją – juos sukūrusį G.Kanovičių bei jo kolegas Petrą Bražėną ir Valentiną Sventicką.

 

Nesupainiojamas žodis

 

       Tą vakarą kalbėta apie G.Kanovičiaus kelią. Vienas iškiliausių Lietuvos rašytojų, bene garsiausias šiuo metu gyvenantis pasaulio litvakas gimtinėje parašė didesnę dalį savo kūrinių. Jo talentas skleidėsi įvairiose srityse: nuo 1948-ųjų, poetinės pradžios, jis sukūrė svarų kiekį romanų ir apysakų, pjesių, kino scenarijų, parodijų ir apsakymų. Vertėsi ir vertėjo amatu: vartant dvikalbius žodynus į pasaulį rusiškai prabilo dešimties lietuvių rašytojų kūriniai. G.Kanovičius – taip pat ir Izraelio rašytojas, Pažadėtoje Žemėje gyvenantis nuo 1993 metų. Ir pasaulio rašytojas, nes jo knygos skaitomos daugybe kalbų. Pagrindinė visos G.Kanovičiaus kūrybos tema – Lietuvos žydų likimas per daugiau kaip pusantro amžiaus. Su praėjusiais metais išleistu romanu „Šėtono apžavai“ baigėsi nuolatiniams jo prozos personažams, jų istorijoms ir gyvenimams skirtas dešimties romanų ciklas, kuriame „Žvakės vėjyje“, „Ožiukas už porą skatikų“, „Žydų parkas“.

       G.Kanovičius rašo rusų kalba, jo kūrinius pas lietuvių skaitytoją visuomet palydi vertėjai Aldona Paulauskienė ir Feliksas Vaitiekūnas.

       Tą vakarą kalbėta apie savitą rašytojo balsą. „Lietuvių literatūros fone G.Kanovičių išskiria su nieku kitu nesupainiojamas žodis. Perskaitai pirmą sakinį, pastraipą ir jį jauti. Ne tiek jau daug esama rašytojų, iškart atpažįstamų iš kalbos, iš pasakojimo, iš frazės“, – teigė literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras P.Bražėnas. Pasak jo, rašytojo žodis nutviekstas biblinės išminties, kalbos paprastumo, mažo žmogaus kuklumo ir gyvos žaismės. Perskaitai jį ir iškart veriasi dvi plotmės: pasakojimo įvykiai ir už jų slypinti gilesnė prasmė.

 

Maratonininkas tampa sprinteriu

 

       Tą vakarą kalbėjo ir pats sukaktuvininkas. „Džiaugiuosi, kad į Mažąjį teatrą susirinko šitiek žmonių. Juk atvažiavo ne Luciano Pavarotti, o tik G.Kanovičius“, – artipilnę salę, kurioje buvo ir jo žmona Olga, ir sūnūs Dmitrijus bei Sergejus, prajuokino rašytojas. Jis pasakojo, kad jubiliejų jau minėjęs Jeruzalėje ir Tel Avive birželį. O apsakymų rinkinys „Debesis vardu Lietuva“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) Izraelyje dar nepasirodė ir rašytojui buvo ypač džiugu, kad jo gimtinė čia buvo pirmesnė. „Paminėjimams ir vakarams neteikiu didesnės reikšmės. Rašytojui svarbiau, kad jo žodis skambėtų ne tuščiai, būtų išgirstas. Todėl esu dėkingas Lietuvos žemei, kurios kalba prabilo mano knygos“, – sakė G.Kanovičius.

       „Esu sukūręs įvairaus žanro kūrinių, tik ne operetę“, – vėl juokino jis. Itin svarbius, kelrodžius žodžius 1959-aisiais G.Kanovičiui pasakiusi rašytoja Aldona Liobytė, jo pirmojo prozos kūrinio „Aš žiūriu į žvaigždes“ redaktorė: „Jei žiūrėsite į savąsias, o ne į kitų, pasieksite, ko norite.“ Ši apysaka pradėjo Lietuvos žydų temai skirtą knygų ciklą. G.Kanovičius, jo žodžiais tariant, tapo „maratonininku“ – romanų rašytoju. O pastaruoju metu sakė perėjęs į „sprinterio“, apsakymų kūrėjo kategoriją. Rinkinys kaupėsi pamažu, kūriniai buvo spausdinami Izraelio periodikoje, kol virto nemažu rankraščiu.

 

Tolinančius – atitolink

 

       Rašyti atsiminimų G.Kanovičius nenorėtų. Naujos knygos apsakymą „Štrichai autoportretui“ jis kūręs lyg balansuodamas tarp gyvenimo aprašymo ir, ne apie jį tebus pasakyta, nekrologo pačiam sau. „Man kur kas įdomesnė dabartyje paskendusi praeitis. Vaizduotėje ji virsta laisva, nepavergta žeme, galiu lakstyti joje iš vieno krašto į kitą. Galiu sugalvoti debesį, ant kurio Lietuvos žydai mėgina pabėgti nuo persekiojimo. Labiau lygiuojuosi – atleiskite už tai – į magiškojo realizmo rašytojus. Kūryba man – ne tikrovės atspindys, joje turi būti paslapties“, – kalbėjo apsakymų autorius.

       To vakaro kaltininkui ir visiems jo klausiusiems buvo perskaitytas premjero A.Kubiliaus sveikinimas. G.Kanovičius čia pat prisiminė padaręs švelnią įtaką pastarojo karjerai. „1957-aisiais, pamenu, supau Andrių. Noriu tikėti, kad supau jį į teisingą pusę“, – švystelėjo sąmojį rašytojas ir pasiūlė premjerui kalbėtis ne tik su užsienio žydais, bet ir su tais, kurie gali papasakoti apie didesnius dalykus nei premjero kūdikystė.

       Už autorinius nuopelnus ir lietuvių kultūros sklaidą pasaulyje V.Sventickas įteikė G.Kanovičiui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos aukso ženklelį. Nesugebėjęs išpakuoti, apdovanotasis mėgino įsidėti jį į viršutinę kišenę, tačiau paaiškėjo, kad ši užsiūta.

       Tą vakarą dar paklaustas apie spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“, G.Kanovičius sakė, kad po to, kai jį išvydo, nieko gražesnio teatruose daugiau nėra matęs. „Mano tėvas siuvėjas sakydavo, kad kasdien mūsų kūne kaupiasi šiukšlės. Ir nėra jokio sunkvežimio, kuris jas išvežtų. Šis spektaklis buvo tarsi šiukšlių išvežimas. Tai buvo stebuklas, – sakė pjesės autorius. – Kūryboje ir gyvenime nuolat ir be paliovos suku į vieną pusę – žmogiškumą. Kas mus vienija, turi būti paremtas, o kas tolina – atitolintas.“

__________________________

       G.Kanovičius gimė 1929 m. birželio 18 d. Jonavoje. Per Antrąjį pasaulinį karą gyveno ir mokėsi Kazachstane ir pauralėje. 1945 m. sugrįžo į Lietuvą. 1953 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Filologijos fakultetą. Dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvos kino studijoje. 1993 m. išvyko gyventi į Izraelį. Buvo Sąjūdžio tarybos narys, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas. 1988 metais už romanus „Kvailių ašaros ir maldos“ ir „Ir nėra vergams rojaus“ rašytojui įteikta Lietuvos nacionalinė premija. 1997 metais jo romanas „Žydų parkas“ Izraelyje pripažintas geriausiu romanu rusų kalba. 1995 m. jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinas.

 

Lietuvos žinios

2009-09-07