Giedrė Kazlauskaitė HETERŲ DAINOSGiedrė Kazlauskaitė HETERŲ DAINOS       Jaunųjų literatūrologų sambūrio „Žirklionis“ naujametėje diskusijoje apie geriausias metų poezijos knygas – Giedrės Kazlauskaitės „Heterų dainos“ ir Valdemaro Kukulo „Mūsų šitie dangūs“ -- dalyvavo: Mindaugas Grigaitis, Eglė Ruzgytė, Lina Staponaitė, Urtė Sakalytė, Loreta Varaniūtė.

 

       Mindaugas: Baigiasi metai. Ir tikra žiema jau atėjo. Kadangi „Žirklionis” gyvena pagal gamtos ciklą, šiek tiek buvome apsnūdę, bet metų pabaigoje išlindome iš šiltų patalų ir nutarėme pasveikinti šių metų ryškiausius literatus.

 

       Nors Metų knyga dar neišrinkta, bet pabuvoję Poetiniame Druskininkų rudenyje (PDR) patys matėme, kad geriausiomis metų poezijos knygomis išrinktos Valdemaro Kukulo „Mūsų šitie dangūs“ ir Giedrės Kazlauskaitės „Heterų dainos“ (tarp jaunimo). Kadangi prisižadėjome, tiksliau – prisižadėjau, pirmai pasitaikiusiai progai grąžinti skolą V.Kukului už „Žirklionio“ įžeidimą PDR‘e, privalau žodį tesėti. Taigi poetų kasta Jotvingių premiją skyrė ir taip metų poezijos knygomis išrinko V.Kukulo ir G.Kazlauskaitės rinktines. Patys buvome apdovanojimo ceremonijoje, matėme, kaip Didysis Jotvingis bandė apsimetinėti, kad premija jam visai nerūpi, o Jaunoji Jotvingė santūriai su švelnios ironijos prieskoniu dėkojo naujai savo kastai. Tiesa, vėliau abu rašytojai, duodami interviu, pabrėžė, kad poezijos reitinguoti negalima, o premijavimas – labai ydinga, netgi brutali, ceremonija. Bet palikime rašytojų gentį ir jų būdingus elgsenos bruožus antropologams. Bus geriausia, jeigu mes, skvarbaus kritiško žvilgsnio puoselėtojai, nukreipsime visą savo įžvalgumą į pačią poeziją.

 

       G.Kazlauskaitės „Heterų dainos“ – knyga, iš kurios tikėjausi tikrai daug. Iš autorės, nuolat giriamos už mąstymo laisvumą, nuomonės atvirumą ir drąsius, kartais – netgi drastiškus pareiškimus, tikėjausi savitos, drąsios ir įžvalgios poezijos, kuri praskaidrintų pernelyg didelį mūsų senųjų ir dabartinių poezijos ąžuolų polinkį lyriškai užsiliūliuoti subtiliais rimais ir dvasingomis idėjomis. Vis dėlto skaitant „Heterų dainas“ pirmiausia akis bado tai, kad pasaulis susiaurinamas iki savojo . Visuose eilėraščiuose randame įvardžius , mano. Atrodo, rinktinėje visas pasaulis matomas tik pro ego stiklą, net nesistengiant žvilgtelti į tai, kas egzistuoja už manęs. Nors skirtinguose verlibruose atsiranda nauji motyvai, bandoma kurti vis naujus siužetus, bet skaitytojas galiausiai ima strigti asmeninės poetės pozicijos deklaravimuose.

 

       Eglė: Kaip niekada pritariu tavo žodžiams, Mindaugai, nors man tai nebūdinga. Skaitydama pastarąsias dvi poezijos rinktines įsisukau į ratą nuojautų ir klausimų, kas yra poezija, kokios jos funkcijos, ar apskritai ji turi kokias nors funkcijas. Turbūt, bent jau poetinėje sferoje, esu visiška oponentė fluxus srovei būdingoms idėjoms, jog menas yra ir turi likti tik žaidimu, nerūpestingu žaidžiančiojo mostu, kai svarbus pats procesas, idėjinis akstinas, o jokiu būdu ne rezultatas, kuris šioje ideologijoje apskritai neegzistuoja. Antraip kyla didelė grėsmė supainioti poeziją su rašymu grynąja rašiklio eikvojimo prasme, arba grafomanija, apie kurią tiek daug kalba G.Kazlauskaitė ir kurios (kad ir kaip būtų paradoksalu) savo rinktinėje neišvengia.

 

       Mindaugas: Gal tai yra poetės kuriamo žaidimo dalis? Įvilioti skaitytoją į neva intelektualios poezijos skaitymą, o paskui grafomaniškai ją subanalinti, išderinti, kad skaitytojas pasijustų maloniai nustebintas tokio netikėtumo efekto. „Heterų dainų“ anotacijoje idealiausia rinktinės skaitytoja vadinama „hipochondriška provincijos mergaitė, kuri linkusi sureikšminti kiekvieną savo patirtį“. Toks sąmojis lyg ir žada įdomų žaidimą, kuriuo poetė pasiryžusi išeiti iš užburto egocentriškos refleksijos rato, susitaikyti su tuo, kad pasaulis egzistuoja be jos, ir, atsispyrusi norui dramatizuoti savo likimą, pasiryžti tiesiog žaisti žodžiais, nebepretenduojančiais į jokius „būties nušvitimus“?

 

       Urtė: Jei tai pokštas ir G.Kazlauskaitė žaidžia su skaitytoju rašydama tai, kas neturėtų būti identifikuojama kaip rimta poezija, tuomet jos eilėraščiai lyg ir turėtų būti laikini objektai, atliekantys pedagoginę funkciją ir kalbantys apie patį meno (šiuo atveju grožinės literatūros) nereikalingumą. Bet tam, kad galėtume kalbėti apie artimumą fluxus, pokštauti reikėtų daug agresyviau. „Išdurti“ visus mūsų „milžinąžuolius“ nėra taip jau paprasta:) „Heterų dainų“ tikslai man lieka visai neaiškūs: nei estetiniai, nei socialiniai (kas būdinga fluxus). Apmaudu, bet čia nei poezija, nei įdomus žaidimas, nei socialinis įvykis su kairuoliškomis pretenzijomis pakeisti pasaulį. Nesuprantu, kam publikuoti poeziją, kuria siekiama tik žaisti? Vieną rytą draugei ant šaldytuvo palikau raštelį: „Nurenk mane, nusek man krūtį/Pritrenk tapke, kad tik nebūti.../Paduok man katę, kailį, švelnį/ Ružavą planetshaker‘į/Priberk man trupinių pyrago/Dėl laimės užu kaklo“. Vakare randu atsakymą: „Prisek kėde, nukirpki lytį,/Pradėk kasyti ir mąstyti/Prikimšk žuvų tu man į būtį/Paduok maišų, kad tik nebūti“. Skamba kaip tikros „Heterų dainos“. Tik mes nesijaučiam nei labai intelektualios, nei maištaujančios, nei poetės ir noras išleisti knygos visai nekyla. Taip pasirašinėjam ir žinom, kad tai tėra mūsų asmeninis žaidimas, suprantamas ir įdomus tik mums. 

 

       Eglė: Na, turbūt paskubėjau „Heterų dainas“ gretinti su fluxus. Bet rinktinėje tikrai trūksta įtikinamumo. Emocinių nuoskilų siausmas, intelektualizuoto kalbėjimo perkrovos, libido proveržiai privertė mane sugrįžti kokį gerą pusdešimtį metų į ankstyvą savo pačios paauglystę, kurioje drastiška išvaizda (žali plaukai ar kiti įvairūs gotiški atributai), panieka viskam, kas kvepia masiškumu, buvo, kaip man tada atrodė, kovos su pasauliu (o iš tiesų – nežinia su kuo) būdas. Galima tai pavadinti tam tikru savo ir pasaulio tapatybės ieškojimu. Tačiau šis ieškojimas G.Kazlauskaitės kūryboje atrodo kažkoks užsitęsęs.

 

       Knygoje visko labai daug: primygtinai brukamo seksualumo, groteskiškos kūno anatomijos, silpnosios lyties atstovių tarpusavio solidarumo, buities epizodų (verdamų bulvių, miegančių vaikų, dulkių šluostymo, bučinių), aliuzijų į įvairius kino filmus, muzikos, dailės, literatūros kontekstus, įvairių hibridinių frazių („Men‘s power“, „Bing bang“, „sex debilis“, „ameno dorime padris“). Žaisdamos žaidimą dėl žaidimo „Heterų dainos“ primena žongliravimą tuščiaviduriais spalvotais kamuoliukais cirko arenoje.

 

       Mindaugas: Sąmojinga anotacija turbūt ir yra įtaigiausias „Heterų dainų“ tekstas. Man taip pat pasirodė, kad rinktinė kupina hipochondriškos kaprizingos mergaitės reakcijų. Ypač demonstratyviai atrodo kūniškumas: „išprievartavau save/ fotelyje po lauramedžiu/ skambant pseudosakralinei muzikai <...> mergaitė, kurią bučiavau sapne/ pavirto man motina/ susigėdusi nubudau/ sumažėjusiu libido/ išsiplaiksčiusiom krūtim etc. <...>“ – sąmonėje kylantys vaizdiniai tarsi be atrankos lipdomi į vientisą viziją, nesirūpinant, kokia visuma sukuriama. Bet koks žaidimas be tikslo ir taisyklių didelio malonumo nesuteikia.

 

       Urtė: Būtent. Skaitinėjant pradeda erzinti tie kontekstų dešifravimai. Skaitymas panašus į tam tikrą išsilavinimo testą: jei sugebi dešifruoti ženklus, simbolius, ikonas, archetipus, tuomet džiaugiesi savimi, pasijunti bemaž vertas autoriaus, nes jis šneka tau suprantama kalba, tarp jūsų vyksta pokalbis. Kiekvienas skaitytojas interpretuoja eiles pagal savo išprusimo lygį. Man nepatinka poetai ir rašytojai, kurie jaučia pareigą savo poezijoje mesti kažkokį intelektualinį iššūkį skaitytojui: pamini Nyčę, eilėraštis tampa filosofiniu; įmantriai varijuoji graikais bei romėnais, nes tu skaitei modernizmo relikviją – „Ulisą“ ir žinai, kad tai tvirtas pamatas tavo kūrybai įprasminti. Kažkaip nenatūralu, dirbtina, knygiška. O gal, jei skaitant poeziją kyla tokios šventvagiškos mintys, reikėtų save nuolankiai kaltinti už neišprusimą, klauptis priešais rašytojus ir išprususius mokslininkus ir daužant kumščiu į krūtinę šaukti: „Aš daugiau nekalbėsiu, palauksiu, kol pasieksiu literatūrinę brandą, atrasiu savitą stilių, perskaitysiu tiek daug graikų, kad pasidarysiu gili kaip Egėjo jūra, aš kantriai kentėsiu blaškydamasi po budizmą, kad atrasčiau krikščionybę, verksiu džiaugsmo ašaromis kaskart, kai tik jūsų, išmintingieji poetai, bibliografijas papildys naujos knygos pavadinimas.“

 

       Lina: Gal nereikia žemintis prieš „milžinąžuolius“? Tai taip nežirklioniška, nors ir krikščioniška :). Prisipažinsiu, kad besigėrėdama egocentrišku jūsų mėgavimusi vienas kito išmintimi, vis mąsčiau ir mąsčiau, kol sumąsčiau, kad apie poeziją neišmanau beveik nieko. Lyg ir žinome, kad ji yra, arba ne, bet kaip nustatyti apibrėžtis – neaišku.

 

       Mindaugas: Na, turbūt puikiai suprantame, kad poezijoje sunku reikalauti apibrėžčių. Šioje vietoje man norisi šiek tiek nukrypti į literatūros teorijos lankas. Nors ir baiminuosi sulaukti jūsų pasipiktinimo. Pastarąjį mėnesį be galo daug skaičiau filosofinės hermeneutikos tekstų. Pasidavęs jų įtaigai, šiek tiek pakoregavau ir savo literatūrologinį tikėjimą: gera poezija negali apsiriboti tik savo asmeninėmis refleksijomis. Asmeninis rašytojo žodynas, pripildytas subjektyvios patirties, niekada negali sukurti pokalbio. Pokalbį galima sukurti tik įveikus asmeninę nuomonę, t.y. išėjus už savęs. Apsiribodami tik savimi, mes statome save į centrą, savinamės pasaulį ir ignoruojame jo įvairovę.

 

       Urtė: Kai tik pradėsiu atgailauti dėl savo neišprusimo, tu greičiausiai būsi pirmasis, kurio melsiu atleidimo:).

 

       Mindaugas: Vargu ar duosiu tau išrišimą:). O savo mokslinį ekskursą norėjau baigti mintimi, kad geroje poezijoje visada yra sąskambio ir reikšmės vienovė. Kalbos priemonės vartojamos taip, kad sukuria unikalų garsų ir vaizdinių pasaulį, kuris skaitytojui turi kažkokią prasmę. Nėra kokių nors taisyklių ar šablono: toje vienovėje gimstanti prasmė tiesiog juntama. Tą prasmės ar būties nušvitimo akimirką aš ir vadinčiau skaitymo malonumu. Bet „Heterų dainose“ tokių nušvitimo momentų pasigedau. Tarsi gyvenama savojo ego vaizdinių apsuptyje, nesistengiant žvilgtelti į už esančią būties įvairovę.

 

       Lina: Bet aš vis dėlto poezijos ten radau. Tiesa, nuotrupas, smulkius blykčiojimus. Dėl to susimąsčiau, ar tik nebūsiu poezija klaidingai pavadinusi mėgavimosi kai kuriais įvaizdžiais, žodžių deriniais, atskirais eilėraščiais, nes tų grynuolių „nušvitimų“ tenka ieškoti tarp jūsų jau išvardytų dalykų: bereikšmio plepėjimo apie „mažules“ ir jų rūpesčius, grafomanijos apie grafomaniją, neaiškiai supinamų kontekstų ir įvaizdžių etc. Todėl visi „būties blykčiojimai“ greitai užgęsta. Tokios poezijos skaitymas primena knygų skaitymą prieš rašant kokį universitetinį darbą: iš pradžių dar knaisiojiesi, džiaugiesi kiekviena rasta malonia smulkmena, bet galop, spaudžiama terminų, o gal tingulio ir nuovargio, pradedi mąstyti apie sukčiavimą: pakaks tiek, kiek perskaičiau, nes vidinis poreikis skaityti baigėsi.

 

       Loreta: Pasinaudojusi tylos pauze, prisidėsiu prie šios gudrios egocentrikų diskusijos ir aš. Atrodo, pagaliau radau bendraminčių, su kuriais galima pasvarstyti apie poezijos ir apskritai kūrybos paskirtį, prasmę, naudą, gerumą ir autentiškumą. Man jau ne vienerius metus neramu dėl to, kad niekaip nesuprantu, kas yra kūryba, kiek ji individuali, autentiška, asmeniška, kiek universali. Jei, kaip matėme iš Urtės susirašinėjimo su drauge pavyzdžio, poezija yra tik asmeniškas žaidimas arba subjektyvi išpažintis, tuomet ar verta visa tai siųsti kokiai nors leidyklai? Kaip sužinoti, kad tavo mintys gali būti universalios,  prasmingos ir vertos būti paviešintos? Be to, jei, remiantis postmoderniais skeptikais, nebėra nieko neišbandyto, neišjausto, nepasakyto, kam dar reikalingi kažkokio žmogaus pseudooriginaliai sudėlioti žodžiai?

 

       Mindaugas: Problema – kiek poezija yra subjektyvi, autentiška, kiek ji gali rasti kažką universalaus, yra globali. Matau, kad ją spręsdami visi mes gyvename dvejonėse. Iš tiesų – kas šiandien poezijoje dar gali kelti nuostabą?

 

       Loreta: O G.Kazlauskaitė beveik nustebino mano jautrų naivumą tokiais šiurkščiais palyginimais, ekscentriškais išsišokimais, drastiškais įvaizdžiais.

 

       Mindaugas: Perfrazuojant „Heterų dainas“: Loreta, mažule, kokioje idilėje gyveni, kad tokie dalykai dar stebina?

 

       Loreta: Na, jūs, kaip prisipažinote, tarpstate savimyliškose egocentriškose visatose, o aš turbūt – naivioje saulėtoje idilėje, kur poezija yra tik tauri ir graži :). Jei rimtai, pritariu jums dėl per kone visus eilėraščius išsikerojusio egocentriškumo – man čia tikrai trūksta kalbėjimo apie kitų pasaulius. Jei yra maištas, tai turi būti ir kita pusė – tai, kas „sukilėliui“ tinka, kas jį tenkina. Rinktinėje daug įvaizdžių, tačiau jie tylūs, fragmentiški, sunkiai perteikiantys aiškesnes – nujaučiamas prasmes. Jei poezijos ar prozos kūryba sukelia tiek nemalonių emocijų, kad net tenka slapstytis nuo negrabiai dėliojamų įvaizdžių, man  tai yra žemo lygio grafomanija.

 

Valdemaras Kukulas MŪSŲ ŠITIE DANGŪSValdemaras Kukulas MŪSŲ ŠITIE DANGŪS       Eglė: Jeigu būčiau priversta rinktis tarp „Heterų dainų“ ir V.Kukulo „Mūsų šitie dangūs“, turiu pripažinti, kad „milžinąžuolio“ poetinė samprata man artimesnė. Tebūnie rašoma apie aukštą nepasiekiamą dangų, apie putiną, virstantį į ežero vandenį, Tėvynę, vienišumą ar vėjo mėtomą antelę, bet rašoma tikrai – iš savęs, iš bendražmogiškos patirties, netaikant į sumiksuotus XXI amžiaus nihilistinius kanonus ir nesivaikant (post)modernios poetinės pozos. Tebūnie ir pasikartojant (juk ne taip paprasta skirtingoms patirtims kassyk rasti adekvačius, niekur negirdėtus neregėtus atitikmenis), kartkartėmis pasinaudojant klišėmis (sudegę eilėraščiai, vystanti širdis, aklas nepalankus likimas, meilės upė, etc.), tačiau dviratis dirbtiniu būdu neišradinėjamas. Ne vienas V.Kukulo rinktinėje atrastas autentiškas įvaizdis (prijaukinti vijokliai, netikrų žiedų pavėsis, žodžių švitras, mėlynai degančios Dievo idėjos, pumpuras vaško), atviras, bet ne agresyviai suintymintas jausmo atspalvis ir begalinis muzikalumas, jautrumas žodžio skambesiui ir prasmei kuria savitą poeto veidą ir atperka mažesnius ar didesnius „poetinius nusikaltimus“ (pirmiausia rėmimąsi tuo, kas, net ir jo paties žodžiais, tapę senamadišku antikvaru).

 

       Lina: Tradicija, apie kurią kalba Eglė, taip pat turėtų būti suprasta hermeneutiškai: tradicija yra visa, kas užpildo tą poetą, kuo jis kvėpuoja, kuo jis mąsto ir jaučia. Man V.Kukulas atrodo tarsi senas pražilęs išminčius, su didele ir nuoširdžia meile pasakojantis apie senovinius gyvenimus ir stebuklus, puoselėjantis tradiciją, kuri vietomis atrodo ir nudilusi, ir apseilėta.

 

       Mindaugas: Sutinku, kad įtilpti į universalesnius matmenis V.Kukului pavyksta lengviau. Pirmiausia todėl, kad, kaip ir jūs sakote, jo poezija remiasi į nusistovėjusią kultūrinę tradiciją. Rinktinėje išskirčiau tris pagrindines temas: Dievas, moteris ir moralė. Vis dėlto jūsų atlaidaus požiūrio į gana epigonišką tradicijos sekimą nepalaikau. Man pasirodė, kad pokalbis kuriamas primenant ne kartą girdėtas mintis. Kai, Lina, kalbėjai apie hermeneutinę tradicijos sampratą, man pritrūko vieno aspekto: tradicija nuolat kinta. Tradicijos puoselėjimą aš palaikau kaip nuolatinį atsinaujinimą. Tradicija kinta kartu su laiku. Poezija, norinti sustabdyti laiką ir sergėti, rizikuoja virsti sterilia, negyva: užuot įsiklausius į kintantį laiką ir bandant prakalbinti nuolat atsinaujinančią būtį, mėginama mumifikuoti įsivaizduojamas amžinas tiesas. G.Kazlauskaitė neperžengia ego ribų, o V.Kukulas būtį byloja tik pagal kultūroje įsišaknijusias tiesas. Kalbėti tik apie save ir kartoti tai, kas pasakyta, vadinasi, pasilikti siaurose apibrėžtyse, kuriose savitas kalbėjimas, unikali reikšmės ir skambesio vienovė negali būti pasiekiama. Pirmu atveju neperžengiama asmeninio žodyno ribos; antru – įkalinamas amžinų tiesų sargyboje. 

 

       Lina: Vis dėlto nesu linkusi pritarti, kad tai tik sustabarėjusių tiesų gynyba. Iš dalies pritariu tau: skaitai rinktinę ir tarsi klausi savęs: ar pervertus puslapį pagaliau bus galima rasti už visų tų tradicinių įvaizdžių slypinčią tikrą „kukulišką“ poeziją? Bet reikia pripažinti, kad lieka maži pasimėgavimai, išjausti žodžiai, nuotrupos, akimirkos, įspūdis ir nuojauta, kad tai yra poezija. Žodžiu, ir čia blykčioja būtis. Turiu tik vieną didelį priekaištą: atrodo, kad eilėraščiai į rinktinę sumesti bene atsitiktinai ir labai neapgalvotai. Beje, šypsnį sukėlė ir viršelis: labai ilgai juokiausi iš abiejų aptariamų knygų viršelių; teatleidžia man poezijos dievai ir deivės.

 

       Loreta: Viršelis mane taip pat nustebino. Viena draugė, jį pamačiusi, susidomėjo: „Kokią čia parapsichologiją skaitai?“ Gal tai padaryta tik reklaminiais sumetimais – jau viršeliais perteikiamos rinkinyje tūnančios V.Kukulo rimtos, ne visai žemiškos temos.

 

       Eglė: Štai čia nesutinku su Mindaugu, kaltinančiu, kad V.Kukulas aklai gina tradiciją, jos visai neatnaujindamas. Galbūt ir neatnaujina, bet rašo nuoširdžiai. O ar nuoširdžiai nėra savitai? Giriu kiekvieną, nebijantį natūralios, nors ir antikvarinės, savo pajautos, draudžiantį „žodį išniekint“ (tai sakydama neturiu omenyje užsiangažavimo išimtinai agrokultūrinėje tradicijoje) ir prieš išleidžiant poezijos rinktines pagalvojantį, ar tai nebus eilinė skaitytoją prispaudžianti žodžių griūtis. Esu tikra: poezija arba yra, arba jos nėra. Ir nieko čia neišrasi, kad ir kokią iškalbą, erudiciją ar leksikos arsenalą turėtumei. 

 

       Mindaugas: O kaip, Egle, tu vertini moters paveikslą Didžiojo Jotvingio rinktinėje? Jis be galo ilgisi moters meilės („Tu mane mano meile baudi,/ Tu baudi savo meile mus, nes/ Nėr tavęs tavoje praeity/ Ir manoj praeity nėra manęs“, p. 13). Tik moteris čia svarbi tiek, kiek ji įkvepia poetą: „Ir nieko nėr gražesnio,/ Teisingesnio/ Už moters mirtį,/ Kol jinai graži“ (p. 111). Taigi moters esmė yra būti gražiai. Moterys, kurios dėl savo grožio defektų negali sužadinti poeto aistros ir tapti mūzomis, vertos dėmesio gali būti tik dėl gimdymo dovanos. Ar jums neatrodo, kad Didžiajam Jotvingiui meilės lyrika yra simbolinis geismo pakaitalas.

 

       Negalėdamas pasiekti norimos (žodžiai meilė, mylimos čia išvis neturėtų būti vartojami) moters, jis trūkumą kompensuoja fantazuodamas: susiprojektuoja tokią moterį, kokios reikia. Be abejo, pakaitalas negali pakeisti tikrojo geismo objekto, todėl baisiai kenčiama. Štai kodėl Didysis Jotvingis taip trokšta moters mirties, kol ji graži, t.y. kol geidžiama. Jei moteris mirs tada, kai jau nekelia jokių emocijų, kančios nekils, žodžiu, nebus jokios poetinės naudos. Bet apskritai V. Kukului „moterys – žvėrys“ (p. 162), nes „ten, kur atsiranda moteris,/ gyvenimas Dievui dažniausiai baigias./ tenka būti Dievu arba niekuo“ (p. 241). Taigi moteris V. Kukului bet kokiu atveju yra blogis: ar ji žavi poetą ir įkvepia kurti eiles, ar ji yra negraži ir tiesiog gimdo vaikus, ji – blogis, nes vien savo egzistavimu ir prigimtine erotine aura trukdo rasti ramybę. Tikrai reikia būti labai iškankintam arba be galo įžūliam, kad vaidindamas įsimylėjusį trubadūrą atvirai rėžtum: „moteris – sidabrui,/ Vyras – auksui“ (p. 116).

 

       Eglė: Na, į atskirus autoriaus per lyrinį subjektą perteikiamus moralės niuansus, suformuotus mūsų pačių nebūtinai teisingo auklėjimo, nesu linkusi gilintis. Kalbant apie poezijos vertę, man rodos, daug svarbiau yra poetinė moralė – atsakomybė pasakytam žodžiui, apimant tiek jo turinį, tiek formą, kuria jis vartojamas. Požiūrį į moterį iš patriarchalinių pozicijų ir moters – demonės, moters – mūzos portretą, apie kuriuos tu tiek daug pasipiktinęs kalbėjai, būčiau linkusi bent iš dalies sieti su Bodleru (rinktinėje šio poeto vardas paminimas net kelis kartus).

 

       Mindaugas: Manau, kad lytiškumo laipsniu V.Kukulas nedaug nusileidžia filosofijos profesoriui Arvydui Šliogeriui. Pastarasis taip pat mano, kad literatūra ir filosofija skirta tik vyrams, o moterims tinkamiausia kultūrinė veikla – mezgimo būreliai. Kaip ir dera patriarchalinės mąstysenos sargams, Didžiajam Lietuvos Filosofui ir Didžiajam Lietuvos Jotvingiui svarbu moterį įtikinti esant subtilesnės, gilesnės prigimties būtybėmis, kad priėmusios mūzų vaidmenį tiesiog stengtųsi žavėti arba gimdyti vaikus, užuot bandžiusios pačios ką nors kurti. 

 

       Loreta: Manau, kad tas deklaruojamas požiūris į moterį – tiesiog vienatvės sukeltas skausmas. V.Kukulo rinktinėje lyrinis subjektas paliko man  klaikiai vienišo, nesuprasto, daug praradusio žmogaus įspūdį. Rinkinyje kalba patirtis, savotiška išmintis, jausmingumas, kuris mane visada žavi.

 

       O gal mes (dėl viso pikto susiaurinsiu iki ) tiesiog per jauni/nepatyrę ar per daug neišsilavinę, kad suprastume ir įvertintume „toookias“ materijas? Pritariu minčiai, kad leisti rinkinį, sudarytą iš anksčiau jau išleistų eilėraščių, atrodo megalomaniška. Manau, kad jei poetas yra išties vertas pripažinimo, talentingas, tai turėtų tik „kept ir kept“ naujas knygas, o visokius senų, jau perkaitytų eilėraščių rinkinius palikti sudaryti kitiems – jau po jo mirties. Tikėkimės, kad kitame rinkinyje (geriau būtų tiesiog naujų eilėraščių rinktinė) mes atrasime jau nebe vienišą, skaudžių jausmų nukamuotą žmogų, o feniksą, sudegusį ir pakilusį į poezijos padanges su naujomis, platesnėmis temomis. Mat besigilinant į „Mūsų šituos dangus“ mane ištiko toks pats baisus likimas, kaip ir Liną skaitant „Heterų dainas“: entuziastinga mano ištvermė išseko nuo pesimizmo, nepaliaujamo raudojimo ir beliko tik be polėkio susidarinėti „bendrą įspūdį“.

 

       Urtė: Kol jūs intelektualiai kalbėjot, aš sudėliojau savo poziciją V.Kukulo rinktinės atžvilgiu. Skaitant ją imi nemėgti jau dėl kitų priežasčių nei „Heterų dainų“. Ji gniuždo, imi baimintis, kad daug ką praleidai pro savo nereges akis ir kiaurą kaip rėtis sielą. Tarkim, skaitydama Donaldą Kajoką, jaučiuosi lyg priversta įsėsti į valtelę ir irtis minčių ežeru, o skaitydama V.Kukulą bridau juodžemiu, ir žodžiai, net literatūrinės klišės man žeidė pėdas.

 

       Eglė: „Žeidė pėdas“. Kaip salomėjiškai skamba:).

 

       Urtė: Matai, prievartinis maironių ir salomėjų brukimas dar mokykloje turbūt negrįžtamai sužalojo. Atrodo, tiesiog sakai tai, ką manai, iš sielos, neieškai žodžio, kuris rimuotųsi su prieš tai buvusiu, bet žiūrėk – kalbi salomėjiškaiJ. Žodžiu, poezija negali būti pragyvenimo šaltinis, amatas, garbėtroškos poreikio tenkinimo terpė. Kam leisti knygą eilėraščių, kurie jau buvo išleisti? Kokia prasmė leisti knygą, kuri -- tik kažkoks savimeiliškas žaidimas? Vargu, ar poezija gali būti gyvenimo būdas, tai turi būti liga, neišgydoma, geriausia – mirtina. Tada paskutiniąją teismo dieną dar galėsi pasiteisinti, kad labai sunkiai sirgai, kaip koks karaliaus rūmų juokdarys vis kalbėjai eilėmis ir neišgydė tavęs nei geriausi kritikų norai, nei pikčiausios jų rykštės. Net sudeginęs visas savo knygas vis vien viską, kas jose buvo užrašyta, mokėjai atmintinai ir, net staiga ištrynus iš pasaulio atminties žemėlapio Graikiją bei Romą ir visus šventus raštus, vis vien turėjai ką pasakyti.

 

       Mindaugas: Tik kartais būna simuliantų arba hipochondrikų: pirmieji vaidina poetus, antrieji – įtikina save, kad serga kūryba. Bet ir tie, ir anie yra sveikut sveikutėliai. Simuliantus dar galima prigriebti, nes jie klastingai tyli, kad meluoja, bet štai su hipochondrikais – daug sunkiau, jiems nors ant nosies rąstą tašyk, vis tiek save genijais vadina. Kritika turbūt ir turi atlikti reviziją, kad simuliantai ir hipochondrikai nesivadintų „tikraisiais poetais“. Taigi, koks mūsų verdiktas šia iškilminga proga?

 

       Urtė: Manau, kad geriau yra iš lietuviškos tradicijos besikerojantis „milžinąžuolis“ nei į vakarietišką europizmą įšokusi jaunosios kartos poetė, lipdanti poetinius vaizdinius lyg reklamoje, paveikianti savo blizgučiais per pirmas tris sekundes, o paskui – tuštuma.

 

       Eglė: Labai griežtai pasakyta. Gal gražiau reikėtų baigti – vis dėlto šventės. Palinkėkime, kad G.Kazlauskaitė atsiribotų nuo rašymo „hipochondriškom mergaitėm“, o V.Kukulas nebūtų toks šimtametis „milžinąžuolis“. Visiems rašytojams – kūrybingų metų! 

 

       Mindaugas: O dabar eikime ir mes išlenkti šampano:). 

 

       www.kamane.lt

       2009-12-29