Poeto balsas į magnetofono juostą buvo įrašytas 1991 metų birželio 13 dieną. Perpetua Dumšienė kartu su „Knygnešio" žurnalo redaktore Jadvyga Saparauskiene nuvyko į Sapiegiškę poeto pasveikinti su Vardo diena (birželio 13-oji – Antaninės).
Buvo vos mėnuo praėjęs po Antano motinos laidotuvių. Redaktorė planavo šį interviu spausdinti „Knygnešio“ žurnale. Deja, „Knygnešio“ žurnalo leidyba buvo nutraukta. Interviu buvo išspausdintas „Naujajam Dienovidy" 1992 m. Nr. 48—49. Interviu fragmentus spaudai parengė Perpetua Dimšienė.
Knygnešys": Ar rašėte eilėraščius besimokydamas mokykloje?
Antanas Kalanavičius: Rašiau, kad juos kur...
„Knygnešys": Kada ir kur buvo išspausdintas Jūsų pirmasis eilėraštis?
A.K.: Gal VII klasėj buvau, kai pirmą eilėraštį išspausdino Varėnos rajono laikraštis. Daug jis išspausdino, tokių teigiamų.
„Knygnešys": Kokioj mokykloj mokėtės, kokius mokytojus mėgote?
A.K.: Nedzingės vidurinę baigiau, pravaikščiojau apie trejetą kilometraičių dvylika metų. Lietuvių kalbą man dėstė mokytoja Paltareckaitė. Labai gera buvo prancūzų kalbos mokytoja Dunderienė.
„Knygnešys": Teko girdėti, kad Jūsų giminėje pasakojama apie protėvį švedų karį.
A.K.: Pasakojama, kad dar švedmečio laikais žolininkė merga rado miške sunkiai sužeistą švedų karį, juodai apsirengusį, su nėriniais ant rankogalių. Jį išgydžiusi. Jis liko Lietuvoje, ir taip prasidėjusi giminė. Taip pasakojama apie giminę iš tėvo pusės.
„Knygnešys": Iš kur kilę Jūsų tėvai?
A.K: Mano tėvelis Zigmas Kalanavičius kilęs iš Pirmų Milioniškių, tas kaimas netoli Perlojos, prie Merkio. Tėvas sakė, kad Pirmų Milioniškių visi gyventojai dabar gyvena ant mano senelio žemės. Kai tėvo motina Agota mirė, tai senelis parvedė pamotę. Toji pamotė vaikus „išsibuvo" (išvijo) iš namų. Mano tėvą užaugino žydas Jankelis iš Karužių. Tėvo brolį Antaną irgi užaugino svetimi. Mano motina Petrė Miseliūnaitė gyveno čia, Sapiegiškės kaime. Pagal nuosavybės teisę čia jos žemė, va ir žemės nuosavybės dokumentai čia! Tik dabar šitie dirbami laukai šilaičiais užsodinti. Užsodinti ne taip seniai, po 1970-ųjų metų.
„Knygnešys": Kokiais garsiais mokytais žmonėmis iš savo giminės Jūs didžiuojatės?
A.K.: Garsiausias yra mano pusbrolis, tėvo brolio Antano sūnus Romualdas Kalonaitis, žurnalo „Taip ir ne" redaktorius. (Pastaruoju metu paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Švedijoje – P.D.) Jo tėvelis pavardę sulietuvino apie 1938-1939 metus. Jis buvo parubežio policininkas. Tuomet bent jau pareigūnai pavardes sulietuvindavo, o ir lenkų tarnautojai buvo lietuviais keičiami.
„Knygnešys": Kaip vyksta tas kūrybos procesas? Ar tai kančia, ar malonumas?
A.K.: Na, gal ir kančia, ir malonumas. O tą kūrybinę mintį kartais nešioju ir pametu, jeigu neužsirašau. Anksčiau geriausi eilėraščiai būdavo vienu ypu parašyti, o dabar dėl gyvenimiškų aplinkybių juos rašau dalimis. Neturiu laiko prisėst, „suvert", turiu daug čia prisirašęs.
„Knygnešys": Poetas ir politikas ar suderinami dalykai?
A.K.: Nežinau, turbūt, kad ne. Poetų eilėraščiuose neturi būti kažkokios labai didelės tendencijos, jie turi būti bendražmogiški, o kitaip ten bus jau publicistika. Vertinu tą vadinamąją tikrą poeziją, gryną, be tendencijų.
„Knygnešys": Rašytojai reikalauja finansų, sako, kad kultūra negali būti valstybės neremiama. O kaip Jums atrodo?
A.K.: Būtų gerai, kad kas nors remtų, bent jau minimumą duotų.
„Knygnešys": 1965-1970 metais mokėtės ir dirbote Vilniuje. Kokie leidiniai tuomet spausdino Jūsų eilėraščius?
A.K.: Beveik visi. Po įvykių Čekoslovakijoj viskas pasikeitė.
„Knygnešys": 1966-1969 metais koks buvo bičiulių ratas?
A.K.: Vytautas Skripka, Vidas Marcinkevičius, Antanas Masionis, Petras Dirgėla. O dabar aš likau vienas, kaip namų arešte, apkapotas iš visų pusių. Per tą laiką (1973-1991), kai grįžau į Dzūkiją, mane aplankė Bronius Radzevičius, sakė, kad mano eilėraščius vertina, Bronius Kašelionis, Viktoras Brazauskas (kurso draugai – P.D.).
„Knygnešys": Kokius eilėraščių rinkinius buvote parengęs, kam įteikęs?
A.K.: „Vakaro verpstas", „Šviesios brydės", „Dulkėti erškėčiai". Visi buvo atiduoti „Vagai". O kodėl neišleido, tai jų ir paklauskit. Man buvo aiškiai leista suprasti, kad mano knygų neleis.
„Knygnešys": Betgi ir po knygų atmetimo poetinis balsas nenutilo.
A.K.: Po visų netikrumo metų aš iš inercijos gal rašiau. O kai numirsiu, tai gal kas į mano eilėraščius lašinius suvynios.
„Knygnešys": Kas siejo Jus su rašančiais žmonėmis, kokios bendros idėjos?
A.K.: Kuris įdomiai rašydavo, naujais įvaizdžiais, tas ir buvo man artimas. Įdomiai rašė Judita Vaičiūnaitė, Paulius Širvys buvo artimas savo dainom.
„Knygnešys": Eilėraštį „Griūvančio medžio jėga" skyrėte Pauliui Širviui. Ar jautėte jo įtaką, kas jus siejo?
A.K.: Dažnai užeidavau pas Paulių Širvį. Jis daugeliui darė įtaką. Gal kaip pavyzdys tas jo eilėraštis buvo. Tiesiogiai įtakos gal nedarė, bet šiaip, kaip poetas. Ta jo eilėraščio konstrukcija darė įtaką. Kaip dabar čia išsiginsi.
„Knygnešys": Jums artimi žmonės Antanas Masionis, Vidas Marcinkevičius, Bronius Radzevičius išėjo iš gyvenimo. Kodėl?
A.K.: Tas žino, kas suveikė. Juk užmušinėti galima ir neleidžiant knygų, ir išjuokdinėjant, ir ekonomiškai...
„Knygnešys": Kodėl artimi draugai Jums nepadėjo knygų išleisti?
A.K.: O ką jie galėjo padaryt. Prieš vėją nepapūsi. Ir jiems tas pats būtų buvę. Na, nebent jau būtų visuotinai siūlę. Betgi taip niekad nebūna, kad kas nors taip visuotinai vieną žmogų įsiūlytų.
„Knygnešys": Ar rašot peizažinius eilėraščius?
A.K.: Peizažinių ne, bet vis vien kažkokia skiautė to peizažo eilėrašty yra.
„Knygnešys": Kada parašėt savo geriausius eilėraščius?
A.K.: Geriausius eilėraščius parašiau šitame tėviškės namelyje.
„Knygnešys": Ar nėra žmogiško pavydo, kad kiti leidžia knygas?
A.K.: Pavydo? Gal ir nelabai. Tik konkurencijos jausmas. Jeigu perskaitydavau labai gerus eilėraščius, tai norėdavau padaryt dar geriau.
„Knygnešys": Kokie literatai, jų kūryba Jums imponavo?
A.K.: Gal Pablo Nerudos eilėraščiai darė poveikį. Jaunystėj labai mėgau Jeseniną, Roždestvenskį, Voznesenskį, Vysockį. Dabar Galičas, Okudžava patinka.
„Knygnešys": Ką iš lietuvių poetų labiausiai vertinat?
A.K.: Kazį Bradūną, Henriką Nagį, Bernardą Brazdžionį.
„Knygnešys": Jūs esate izoliuotas nuo literatūrinio gyvenimo, gyvenat vienas tarp miškų. Ar nuo to poetui geriau, ar blogiau?
A.K.: Blogiau vienam, reikia labai jau didelės tvirtybės. Rašyt tai gal ir geriau vienam, bet nuo žmonių atsiskyrus nei šis, nei tas.
„Knygnešys": Aš įsivaizduoju poetą, atvažiavusį vasaroti į kaimą, o čia — ūkis, proza. Kaip viską suderinat?
A.K.: Aš čia ne ūkininkas, yra tik sklypas šalia namo. Art aš nemoku, o šienauju gražiai. Vyresnis brolis Vincas tai viską moka, o manęs tėvas neišmokė. Tėvas labiau mane išmokė kalviaut, su metalu apsieit. Pabrūžinu, peilius darau, kriaunis jų iš briedžio, stirnos ragų.
„Knygnešys": Ar Jūs kaip kūrėjas pasigendat darbo bibliotekose, archyvuose?
A.K.: Ne, archyvuose aš niekad nedirbau, juk poemų aš nerašiau. O istoriją mokėjau neblogai.
„Knygnešys": Kur Jums teko keliauti po Lietuvą ar kitur?
A.K.: Buvau Mažojoj Lietuvoj, Abchazijoj 1968 metais, o Palangoj ar šiaip prie jūros aš niekad nebuvau. Vis nebuvo už ką.
„Naujasis Dienovidis", 1992, Nr. 48-49