daktaras-kripstukas-pragaredaktaras-kripstukas-pragarePaėmus Juliaus Kaupo pasakų knygą Daktaras Kripštukas pragare (Julius Kaupas, Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose, Freiburgas: Povilo Abelkio lietuviškų knygų leidykla, 1948) į rankas, vėl prieš akis atsi­stoja vaikystėje skaitytos ir mylėtos pasakų knygos. Mes jas kadaise mylėjom daugiau negu žmones. Jos mums buvo tokios artimos ir ge­ros, kaip familiari gerai pažįstamo ir visuomet laukiamo žmogaus šypsena. Tikrai jos buvo nuostabios. Todėl ir dabar galvą vėl už­plūsta anų kažkuomet skaitytų pasakų knygų personažų minios: vienas kitą pralenkdami veržiasi galingi karaliai, nepalyginamo grožio karalaitės, pikčiausios raganos ir devyngalviai smakai; Nau­jųjų metų naktį vėl šąla gatvėje mažytė Anderseno mergaitė su deg­tukais, ant uolos senasis ąžuolas sapnuoja ir tylūs praeina septyni nykštukai, ant pečių Snieguolės karstą nešdami.

Aš gerai atsimenu mažąjį Kauką, išlindusį iš pasakų knygos ir sėdintį ant paauksuotos briaunos. Tačiau dabar knygos guli užvers­tos, mažasis Kaukas pasidarė nebematomas arba iškeliavo kitur. Dėl to man šiandien ir atrodo, kad be galo laimingas žmogus turėtų būti kiekvienas pasakų knygos autorius, nes jis mato svajonę, jis mato gyvenime tai, ko kiti matyti nepajėgia.

Pasakų knygas ir pačias pasakas mes mylėjome dar ir dėl to, kad jau tuomet, jas skaitydami, patys būdami be galo silpni, galėjome kovoti su piktomis raganomis, apginti karalaites nuo slibinų ir grumtis su blogiu, kurio nuolatinis atstovas žemėje buvo pasakų velnias. Tai ir buvo pirmosios mūsų pergalės, nuskaidrindavusios pasaulį ir širdis užliedavusios pasitikėjimo ugnim.

Mane šiandien apėmė gilus džiaugsmas, nes nauja pasakų knyga atsirado vaikų kambaryje ant stalo. Ir dar dėl to, kad Julius Kaupas su savo pasakų herojais atsistojo anos idealistinės kovos fronte, atvesdamas naujus karžygius pasakų pasaulin, užkariaudamas nau­jas karalystes ir apgindamas naujas tiesas.

Tūlas paklaus, kodėl autorius savo personažus apgyvendino Kaune, šitame mažiausiai pasakiškame mieste. Iš tokio klausimo galėsime nustatyti, kad klausiantysis arba visai nėra buvęs Kaune, arba gyvenęs paskutiniais metais išsistačiusiame valdininkų kvar­tale. Kurgi kitur autorius juos geriau galėjo apgyvendinti, jeigu ne savo gimtajame mieste? Jeigu klausiantysis nuvažiuotų į Kauną ir paslampinėtų tapybiškomis jo senamiesčio gatvelėmis, gerai įsižiū­rėtų į jo charakteringas smulkmenas, jam paaiškėtų, kad Kaunas yra lygiai toks pat pasakiškas miestas kaip Dancigas arba Drezdenas, kuriuose savo herojus mėgo apgyvendinti didysis pasakorius E.T.A. Hoffmann. Tačiau šį mano tvirtinimą geriausiai parems pati Juliaus Kaupo pasakų knyga Daktaras Kripštukas pragare, dėl kurios aš čia ir paprašiau žodžio.

Pasakos yra bene vienas pačių sunkiausių literatūros žanrų. Jis sunkus jau vien dėl to, kad šios rūšies kūrinių „pasakiškoji” pusė visus juos savotiškai supanašina. Kiekvienam pasakų rašytojui ten­ka nugalėti šią sunkią kliūtį ir to panašumo išvengti. Vėlgi, norint nutolti nuo grynos liaudies pasakos, kurios esminis elementas yra pasakojimo objektyvumas ir įtampa, reikia duoti puošnesnį litera­tūrinį pavidalą, nesumažinantį įtampos. Pasakoje nėra vietos susto­jimams, ilgesniems pasikalbėjimams, smulkiam herojaus išgyveni­mų aprašymui. Pasakotojas šia prasme turi būti visuomet be galo šykštus ir laikytis kuo griežčiausio taupumo principo. Viskas turi išplaukti iš pasakojimo dinamikos, iš akcijos. Julius Kaupas savo knygoje pasirodo šį principą gerai supratęs ir daugumoje savo pa­sakų, ypač jeigu jos yra pasakos tikrąja šio žodžio prasme, sėkmin­gai panaudojęs.

Nors antraštiniame lape autorius visus šioje knygoje spausdi­namus dalykus vadina pasakomis, aš nenorėčiau visų jų tokiomis laikyti. Klasišką pasakos sąvoką, mano nuomone, šioje knygoje ati­tiktų tik du dalykai: „Daktaras Kripštukas pragare” ir „Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo”. Tačiau nebūdami tokie griežti prie pasakų dar galėtume prijungti „Šokoladinio kareiviuko širdį”, „Tuktuko burtų laikrodį”, „Raganų puotą Kalnų gatvėje” ir „Pasaką apie arlekino meilę ir burtininką be vardo”.

Likusieji dalykai yra ne kas kita kaip fantastinės novelės ir apy­sakos. Pasakai charakteringus elementus tuose kūriniuose pakeičia sufantastintos buities vaizdavimas, sufantastinta kasdienybė. Tikro­se pasakose nieko nebūna tragiška ar sentimentalu. Nebūna ten nei nenugalimų kliūčių, nei meilės kančios scenų. Šviesa ten visuomet nugali tamsą. Pasakos yra lakoniškos ir šaltos. Tik vokiečių roman­tikai (Tieck, Hoffmann, Brentano, Hauff) į pasakas įvedė daugiau subjektyvinių momentų, paversdami jas fantastinėmis apysakomis. Tuo remdamasis „Raudonbarzdžio žydo karolius”, „Studentą iš rudosios vaistinės”, „Pasaką apie neramų žveją Silvestrą” ir „Kaip profesorius Murmilius į Krekenavos karčemą važiavo” pavadinau fantastinėmis apysakomis. Tačiau aišku, kad šis suskirstymas yra tiktai apytikris.

Dabar grįžkime prie pasakų.

Juliaus Kaupo pasakose reljefiškai iškyla supasakintas Kauno miestas. Visos paveikslo dėmės ir linijos čia tokios gyvos ir ryškios, jog tuoj supranti, kad ir pats šios knygos autorius yra tikras šio miesto vaikas, t.y. gimęs ir augęs Kaune ir gerai susipažinęs ne tik su pagrindiniais jo panoramos elementais, bet viską ligi smulkme­nų išgyvenęs. Plakatų stulpai, valkatos šunes, policininkai, niūrios pelėdos, tupinčios ant Meno mokyklos tvoros, čia gyvena sava­rankišką ir nuo banalios tikrovės nepriklausomą gyvenimą. Tai pa­sakų pasaulio gyventojai. Nors Kaunas šiose pasakose pristatomas su realiais jo atributais - Karo muziejum, Laisvės alėja, Vilniaus gatve ir 1.1., bet kas gali netikėti, kad kažkur senamiestyje stovėjo paslaptinga laikrodininko Tuktuko dirbtuvė ir gyveno garsusis ke­pėjas Tešlėnas, iškepęs virš miesto spindinčias žvaigždutes? Taip pat sunku netikėti, kad ir pragaro atsarginės durys išeinančios į senąją Gardino gatvę.

Geriausia formos požiūriu visoje knygoje pasaka yra „Daktaras Kripštukas pragare”. Nieko šioje pasakoje nėra per daug, taip pat nieko jai ir netrūksta. Taupydamas ir pasverdamas kiekvieną žodį, autorius pasiekė aukštą formalinio kondensuotumo laipsnį. Viskas išdėstyta proporcingai. Veiksmas vystosi logiškai ir su didele įtam­pa. Aplinkos aprašymui autorius pasinaudojo vos keliais trumpais sakiniais. Bet koks efektas! Smulkmenos čia būtų buvusios nerei­kalingos ir tik be reikalo stabdžiusios veiksmą. Švelnus, vos pa­stebimas humoras pašviesina ir sušildo ir taip jau gerai suderintas pasakos spalvas. Su „Daktaro Kripštuko pragare” pasaka Julius Kaupas priartėja prie pačių geriausių šios rūšies pasakų pavyzdžių. Reikia manyti, kad Daktaras Kripštukas bus lygiai tiek vaikų mėgs­tamas kaip ir jo profesijos draugas Daktaras Dolitlis, su kuriuo, manau, visiems teko susipažinti vaikystėje.

„Intelektuališkai” turbūt įdomiausia pasaka „Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo”. Ji patraukia ne tik savo siužetiniu turiniu, bet ir filosofine mintim. Autorius joje paliečia blogio prob­lemą. Niekur jis čia nemoralizuoja ir, rodos, nesuinteresuotai pasa­koja vargšo Juoduodegio bėdas tarp žmonių. Tačiau iš esmės jis piktai ir skaudžiai juokiasi iš velnią sugadinančio ir jį blogais keliais nueiti priverčiančio žmogaus, t.y. iš mūsų pačių. Formos požiūriu ši pasaka yra irgi viena iš pačių stipriausių. Autorius čia taip gyvai ir taip lengvai pasakoja, kad pats nepamatai, kaip užverti paskutinį pasakos puslapį ir gailiesi, kad taip greit pasibaigė.

Prie įdomesnių priklauso ir „Pasaka apie arlekino meilę ir bur­tininką be vardo”. Jos skaidrus idealizmas uždegs skaitytojų širdis, ir tūlas iš jų turbūt liūdės su arlekinu, kad karalaitė mirė, kaip mes vaikystėje būtume jos liūdėję.

Apskritai visos pasakos yra šiltos ir pilnos anos nuoširdžios šilu­mos, dėl kurios yra taip mylimos ir skaitomos pasakų knygos.

Fantastinės apysakos (tikriau: dalykai, kuriuos mes taip pavadino­me) yra visiškai kitokios. Jose nebėra to intymaus skaidrumo, kurio tiek daug radome pasakose. Vaikiškas skaidrumas ir naivumas din­gęs be žymės. Jo vietą užėmė realaus gyvenimo problematika. Išsky­rus „Kaip profesorius Murmilius į Krekenavos karčemą važiavo” -visų kitų fantastinių apysakų branduolius sudaro meilės istorijos, nebetelpančios pasakų pasaulio ir pasakiškos tikrovės rėmuose ir, nežiūrint fantastinio fono, kažkaip per daug žemiškos, sentimenta­lios. Vis giliau įsismelkia tarsi autoriui asmeniškai svarbūs dalykai, kurių deklaravimui naudojami nebe menine, bet sentimentaline gy­vybe gyvi personažai, kartojantys autoriaus padiktuotas mintis, mylį ir kenčia už autorių. Tatai ryškiausiai matoma „Pasakoje apie neramų žveją Silvestrą”, kurią skaitydamas aiškiai junti, kad autoriaus žodis turi gyvą adresatą, kad jis į kažką kreipiasi, kažkam aiškinasi; kad jis yra suinteresuotas, kad gyvenimiška tikrovė nustelbė pasaką ir kad žvejas Silvestras - jeigu ne pats autorius, tai bent jo antrininkas, - ne taip, kaip velnio Juoduodegis pasakoje, kurioje autorius nesuinte­resuotas, duoda pačiam velniui kalbėti ir gyventi, o pasakos idėja, slypinti pačioje vaizduojamoje medžiagoje, natūraliai iš jos išplaukia.

Dalyką ypač silpnina ką tik užsimintas sentimentalumas. Jau pats siužetas yra šia prasme pavojingas. Savo gausingose variacijose tiek kartų panaudotas pasakose, baladėse bei romansuose, jis pats savai­me yra sentimentalus, kaip ir mėlynosios salos.

„Raudonbarzdžio žydo karoliuose” ryškiausiai išsiskleidžia au­toriaus fantazija ir mokėjimas kasdieniškoje tikrovėje sukurti pa­slaptingumo atmosferą. Autorius taip pat čia neužmiršta, kad šios rūšies kūriny nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina akcija ir įdomi intriga. Be to, šį dalyką smarkiai papuošia puikios lyrinės iškarpos, vaizduojančios rudenėjančio miesto nuotaikas su geltonijančiais me­džiais ir margaspalvėmis jo miniomis. Kad ir tokia vieta:

 

Buvo šilta. Ore skraidė iš laukų atklydę voratinkliai, užkliūdami pra­eiviams už kepurių ir nutūpdami ant geltonų pašto dėžučių. Šunes snaudė ant akmeninių laiptelių, laikraščių pardavėjai kalbėjosi su praeiviais, iškišę galvas pro savo būdelių langiukus, - net ir mokiniai nėjo j pamokas, bet, pasidėję knygų ryšulėlius ant suolų, daužė kaštonus nuo medžių (p. 134).


Sunkiausiai įvertinamas dalykas šioje knygoje yra „Kaip profe­sorius Murmilius į Krekenavos karčemą važiavo”. Šioje fantastinėje apysakoje autorius satyriškai pristato naivų svajotoją profesorių, pa­rodydamas jo vaikiškai tyrą lengvabūdiškumą ir nerealumą. Tai lyg ir sufantastintas, iš studentavimo dienų išlikęs anekdotinis tūlo pro­fesoriaus prisiminimas.

Nors šis dalykas nepriklauso prie geresniųjų, tačiau jo pradžioje randame nepaprastai gražų pavasario aprašymą, kurį čia ir paci­tuosime.

 

Į Kauną atėjo pavasaris.

Purvinas sniegas sutirpo ir nutekėjo kriokiančiais upeliais per Vytauto kalno gatves, nusinešdamas tuščias degtukų dėžutes, putas ir kiaušinių kevalus. Kryžkelių verpetuose sukosi sudrėkę ir burbulais apkibę laiveliai, išlankstyti iš nudrėkstų juodraščio puslapių (p. 164-165).


Albert Thibaudet, svarstydamas stiliaus klausimą, nenorėtų visiš­kai sutikti su klasiška formule, teigančia, kad stilius esąs pats žmo­gus. Stilius greičiau būsiąs uždara būtis, susiformuojanti tarp paties žmogaus, jo idėjų ir aplinkos. Nes ir žmogus, ir jo idėjos lygiai vei­kia stiliaus formavimosi stadijoje. Stiliaus susiformavimo metu atsi­randa dar ir trečioji įtaka - perskaitytųjų knygų stiliaus įtaka.

Skaitant Juliaus Kaupo knygą tenka pastebėti, kad daugely vietų stiliaus formavimosi momentu ryškiai dalyvavo mūsų minėtas tre­čiasis faktorius - skaitytų pasakų knygų atgarsiai. Stiliaus atžvilgiu Kaupas originaliausias yra savo grynosiose pasakose. Jo paties išgy­venimų spalva ten dominuoja ir savo šiluma užmuša visas įtakas. Tačiau fantastinėse apysakose, kurios savo charakteriu yra grynai literatūrinės, stilius yra mažiau originalus. „Studentas iš rudosios vaistinės” savo stiliumi ir nuotaikomis yra gerokai hofmaniškas (studentai, aplinkos vaizdavimas), o „Pasaka apie neramų žveją Sil­vestrą” yra neabejotinoje Oscaro Wilde'o stiliaus įtakoje. Sakinių konstrukcija, aprašymų maniera, o ypač būdvardžių vartojimas ir jų charakteris yra neabejotinai vaildiški (plg. Wilde'o pasaką „Žvejas ir jo siela”). Jo įtakos galima pastebėti ir kitur.

Knygos įžangai sunku būtų prikišti kieno nors specifinę įtaką, bet užtat ji yra šabloniška ir įprastinė. Pavyzdžiui, pati įžangos pradžia arba Sniego Senio meilė alyvų krūmui yra gerokai nebenauji daly­kai. Bet kas gi gali šito panašiose įžangose išvengti? Ir jeigu tokios įžangos nėra labai pagirtinos, tai tik dėl to, kad jos dažniausiai yra aiškios banalybės. Tokiomis pat banalybėmis laikytume ir visus kny­goje aprašytus burmistrus bei autoriaus pastebėjimus, ką tuomet laikraščiai rašė ir pan., dažnai pasitaikančius knygoje ir apskritai pasakų knygose. Stiliaus originaliam charakteriui kenkia ir daug kieno vartota, ypač anglų literatūroje, digresijų maniera, kuriose autorius nuolat įsikiša į savo kūrinio veiksmą ir ima pats kalbėti. Tas pat pasakytina ir apie dažnokus „kaip jau visiem gerai žinoma”, „kaip žinoma” ir t.t., vartojamus komiškam efektui sukelti.

Baigiant apie stilių, reikia pabrėžti, kad pasakų stiliaus origina­lumas yra be galo opus dalykas. Kiekvienas pasakų rašytojas ir taip jau yra priverstas vartoti gana daug visoms pasakoms charakteringų bendrybių. Dėl to, įvedant visiems žinomas ir daugelio vartotas sti­listines priemones, pasakų individualinė linija kiekvienu atveju gali smarkiai nukentėti. Taip pat reikia pastebėti, kad visos aukščiau nu­rodytos stilistinės ar kitokios „ydos” nublanksta prieš gerąsias knygos ypatybes, ir pasidžiaugti, kad autorius pirmąjį savo literatūrinės kovos etapą neabejotinai laimėjo.

Vertinant pasakų knygą, jokiu būdu negalima praeiti tylomis pro jos idėjinę pusę. Normaliai suprantamos pasakos dažniausiai būna didaktinės, pamokančios, moralizuojančios, suinteresuotos, t.y. tu­rinčios aiškiai apibrėžtą tikslą. Bendroji visoms pasakoms kovos su blogiu idėja dažniausiai būna labai konkreti. Dėl to pasakas galima laikyti pritaikomąja literatūra. Grynajai meno kūrybai būdingas nesu­interesuotumas, nes, Romano Guardini nuomone, meno kūriniai neturį aiškaus tikslo, bet turį savo prasmę.

Dauguma Kaupo pasakų ano pritaikomosios literatūros bruožo neturi. Negalima tačiau tvirtinti, kad jos būtų visai nesuinteresuotos ir jų autorius nieko neskelbtų. Jų idėjinis turinys gal net platesnis už liaudies pasakų.

Idėjiškai svarbiausi dalykai šioje knygoje ar nebus tik „Pasaka apie arlekino meilę ir burtininką be vardo”, „Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo” (šį dalyką jau mes aptarėme), „Pasaka apie neramų žveją Silvestrą” ir „Studentas iš rudosios vaistinės”. Per šiuos dalykus būtų galima išvesti pagrindinę Kaupo idėjų liniją ir susidaryti autoriaus pasaulėžiūrinį vaizdą.

Jo pasaulėžiūriniame komplekse pagrindinį toną sudaro idealisti­nė pažiūra į gyvenimą ir jo apraiškas. Jis čia savotiškas Don Kichoto mokinys. Jis tiki daug kuo, kuo sumaterialėję žmonės nebetiki. Jie dargi pašiepia tikintįjį. Jiems arlekino kova, aišku, beprasmė; tik Kaupui ji prasminga ir būtina. Toks idealizmas yra bendriausia ir vertingiausia jo pasakų idėja.

Idealo konfliktą su tikrove autorius paliečia „Pasakoje apie nera­mų žveją Silvestrą”, bet ji neiškyla visu aštrumu dėl to, kad šio kū­rinio forma silpna. O formos ir idėjos atskyrimas yra neįmanomas, nes šie elementai sudaro integralią visumą. Tarp formos ir idėjos meno kūriny veikia tiesioginio proporcingumo dėsnis. Dėl tų pačių formalinių trūkumų nukenčia ir „Studento iš rudosios vaistinės” idėjinis svoris.

Štai taip mes ir prisiritom prie šios pasakų knygos charakteris­tikos pabaigos. Tai nebuvo šios knygos kritika tikrąja šio žodžio prasme, bet paprastas pasikalbėjimas apie pasakų knygas. Tikrąją kny­gos vertę galėtų pasakyti kažkur ant šios knygos beskaitydamas užsnūdęs vaikas, sapnuojantis Daktarą Kripštuką pragare. Bet mes jo nežadinsime, tik pasitenkinsime pastebėdami, kad patys vaikai yra geriausi pasakų knygų kritikai, ir aš šią recenziją būčiau įtikina­miau parašęs, kai man buvo dvylika metų.

 

P.S. Grafikas Adolfas Vaičaitis savo darbą atliko sąžiningai. Iliust­racijos sudėtos ne pripuolamai, kaip dažnai pas mus atsitinka, bet laikantis aiškaus plano. Dėl to ši knyga meninio apipavidalinimo požiūriu yra tobulai vientisas kūrinys.

 

1948

 

Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.