1
Pasaka – tai meniškai sukonstruota kalbinė tikrovė, kurioje žaismingais fantazijos vaizdais yra įkūnytas intuityvus pasaulio supratimas. Jos prasminė struktūra užkoduota kalbiniuose ženkluose.
Savo knygoje „Introduction a la littėrature fantastique” („Įvadas į fantastinę literatūrą”, 1970) prancūzų literatūros mokslininkas Cvetanas Todorovas (Todorov), analizuodamas fantastinę literatūrą, ją skirsto į tris giminingus žanrus: nuostabius pasakojimus, kurių įvykius vis dėlto galima išaiškinti realybės dėsniais, stebuklines pasakas, kurių įvykiai realybės dėsniams nepavaldūs, ir grynąją fantastinę literatūrą, kuri stovi ant realybės ir nerealybės ribos.(1)
Pagal tokį skirstymą Juliaus Kaupo pasakos, išleistos rinkiniu „Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose” (Freiburgas, 1948) priklauso tiek antrajam, tiek ir trečiajam fantastinės literatūros žanrui (2). A. Nyka-Niliūnas kai kurias jų vadino „fantastinėmis novelėmis ir apysakomis” (3). Jau pats rinkinio pavadinimas rodo, kad šios pasakos stovi ant realybės ir fantazijos ribos. Kaupo kūryba yra keistas fantazijos ir realybės lydinys.
Kaip ir „vienas iš didžiųjų realistų” E. T. A. Hofmanas (Hoffmann), Kaupas savo pasakose vaizduoja realistinę aplinką (4). Jo pasakų herojus sutinkam tikruose jo gimtojo Kauno miesto pastatuose ir gatvėse. Pats tariamasis knygos pasakotojas, sniego senis, tas slaptąsias miesto kronikas rašo senosios rotušės bokšte. Realistinės miesto detalės, jo buitinės realijos čia tikroviškos ir ryškios. Bet Kaunas vis tiek atrodo egzotiškas, nes Kaupas moka „nulupti kasdienybės tinką”, „atsukti” net trivialius dalykus „savo netikėtąja jungtimi” (5). Jis grakščiai šokinėja iš tikrovės į fantaziją ir atvirkščiai.
Mariana Talman (Thalmann) sako, kad pasakiškumo ir tikroviškumo jungimo reiškinys išvis būdingas miesto pasakų rašytojams, nes miesto aplinkoje žaismingu būdu maišosi įprastumas ir nepaprastumas (6).
Pasakoj „Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo” fantastinis ir realistinis planas sulydinama žaisminga ironija. „Per paradoksalią, hiperbolizuotą formą bei situaciją rašytojas tarsi „išdidina” ir realybės ypatumus, ir bendražmogiškąsias idėjas” (7), rašo B. Raguotis Kaupo prozos rinktinėj, išleistoj Vilniuj (1984).
2
Kaip ir E. T. A. Hofmanas, Kaupas žaidžia savo veikėjų vardais. Pasikartojanti garsinė struktūra uod, uod Juoduodegio varde rodo, kad velnias šioj pasakoj nevaizduojamas kaip baimę sukelianti antgamtinė būtybė, o traktuojamas su lengvu humoru, kaip liaudies pasakose, kuriose mėgstama iš jo pasijuokti (žmogus gudrus, o velnias kvailas).
Pasakos fabula beveik anekdotiška – kas nutiko velniui, kuris iš pragaro pabėgo į žemę, norėdamas tapti padoriu jos gyventoju. Pasakotojui būdingas lengvas tonas, bet jis čia linksmai pasakoja rimtus dalykus. Pagrindinė siužeto konstravimo priemonė – žaismingi sugretinimai ir kontrastiškos struktūros.
Visas pragaras jau seniai pastebėjo, kad su velniu Juoduodegiu kažkas nepaprasto ir įtartino vyksta < ... > ir keista, kad net toks įdomus darbas, kaip ugnies kurstymas po katilais, visiškai jo nedžiugino (p. 29).
Pasakojimas vyksta trečiuoju asmeniu, bet regėjimo taškas kaitaliojamas. Kas tas, kuriam „keista” ir kuriam ugnies kurstymas toks įdomus? Pasirodo, kad tai žilagalvis Juoduodegio tėvas, kuris sielojasi, kaip ir žemiškieji tėvai, dėl keisto savo sūnaus elgesio. Jo vidinė perspektyva išreikšta emociniais klausimais, sušukimais:
Kas gi bus iš mano Juoduodegio: nei jis kortom lošia, nei keikiasi, nei smalą geria! Koks gi iš jo velnias! Dar nuklys vaikiščias gerais keliais... (p. 29)
Čia sugretinama tarpgeneracinė problema pragare ir žemėj, o pragaro vertybių sistema priešpastatoma žemiškajai. Posakyje „dar nuklys vaikiščias gerais keliais” būdvardis gerais apverčia gėrio ir blogio sąvokas aukštyn kojom. O familiarus žodis vaikiščias – tai signalas, jog čia lyg kreivame veidrodyje atsispindi žemės tikrovė. Pasakoje veidrodine technika vaizduojamas žmogaus pasaulis.
Anot pasakų tyrinėtojų, gėrio ir blogio konfrontacija – pagrindinė binarinė opozicija, kuri liaudies pasakose semantiškai organizuoja tekstą(8). Ją randam daugelyje Kaupo pasakų, kuriose ši konfrontacija dažniausiai pasireiškia kaip herojiška trapaus idealisto kova prieš daug stipresnį priešą, atstovaujantį blogio jėgai, nors gal tai tik pikta pelė ar rašaluota varlė, iracionalią baimę keliančios būtybės.
Pasakoje apie Juoduodegį ši gėrio-blogio opozicija virsta kontrastiška ironiška struktūra.
3
Kai kuriose Kaupo pasakose veiksmas nuo pat pradžios vyksta realistinėje erdvėje (vaikų kambaryje su žaislų krūva, cukrainėje, kur kepami pyragaičiai, sode, kuriame vaikai statosi palapinę). Veiksmas pakrypsta į fantastiką, o erdvė lieka nesufantastinta.
Čia analizuojamai pasakai Kaupas iš pradžios suteikia fantastinę erdvę, bet ta erdvė nesuvokiama kaip „anas pasaulis”, ji panaši į kasdieninę tikrovę. Liaudies pasakoj fantastinė erdvė paprastai „būna atribota nuo realiosios erdvės –ji suvokiama kaip esanti kitoje karalystėje”. Atsiranda „vertikalaus pjūvio opozicija: savas– svetimas” (9). Kaupo pasakoje ta opozicija prislopinta. Fantastiniai elementai subuitinti, neapibrėžta pasakiška erdvė sumaterialinta, pripildyta konkrečių detalių.
Jau pirmam sakiny pragaras ir jo konvencionalūs atributai paverčiami kasdieniškais dalykais. Ugnies kurstymas, stereotipinė pragaro baisybė – tik „įdomus darbas”. Pabėgimo scenoj yra sakinys, kurio vaizdas ir pati sintaksinė struktūra sustiprina pragaro realijų buitiškumą.
Pamažu praslinkęs pro didžiąją salę, kur tyliai ūždami virė katilai, jis įlindo j siaurą urvą, vedantį į užpakalines pragaro duris. (Mat išeiginės durys, atsidarančios į senąją Gardino gatvę, visuomet būdavo užrakintos.) (p. 29–30)
Šalutiniam sakiny „kur tyliai ūždami virė katilai”, veiksnys „katilai”, nustumtas į sakinio galą, nustoja savo baisios svarbos, o tarinys „virė”, sušvelnintas žodžiais „tyliai ūždami”, primena ramioj virtuvėj verdančių puodų aktyvumą. Durys, atsidarančios į realistinę Kauno gatvę, dar sustiprina ryšį su tikrove. (Čia jau kalbama iš Juoduodegio perspektyvos.)
Jei stebuklinėse pasakose herojus iš realios ir savos žemės erdvės nusikelia į svetimą fantastinį pasaulį, tai šioje pasakoje, atvirkščiai, jis iš „realios” pragaro erdvės persikelia į fantastinę žemės erdvę. Juoduodegiui dar esant pragare, žemė atrodė nereali, fantastiška. Jis ne sykį girdėjo, „būk ji nuostabiai graži esanti – ten nesą nei sieros kvapo, nei garuojančių smalos klanų, kurių pragare pilnos pakampės telkšo”. Ši žemės ir pragaro priešprieša „supasakina” žemės erdvę, o idiominis posakis „pilnos pakampės telkšo” pragaro erdvę „nufantastina”.
Taigi fantastinės erdvės Kaupas nesistengia padaryti „kitoniškos”, atvirkščiai, ją sugretina su žemės tikrove, o žemės realybę priartina prie fantastinės realybės ribos.
4
Ištrūkęs iš pragaro ir pirmą kartą pamatęs žemę, Juoduodegis įsitikina, kad ji pasakiškai nuostabi. Mat, pravėręs surūdijusias užpakalines pragaro duris,
...velnias pateko į šlamantį ąžuolyną. Čia švietė akinanti saulė, medžiuose giedojo raudongurkliai paukščiai, o giliame griovyje tarp laukinių dobilų čiurleno mėlynas upelis (p. 30).
Gausiais kalbiniais signalais čia išreiškiama žemiškojo rojaus idilė – kontrastas pragaro tikrovei. Gamtos vitališkumą, gyvybės džiaugsmą vizualiai išreiškia būdvardžiai „akinanti”, „laukiniai”, „raudongurkliai” (raudona – gyvybės spalva). O daiktavardžiai „saulė”, „dobilai”, „paukščiai” ženklina visas tris gamtos sritis – negyvosios gamtos, augalų ir gyvūnijos pasaulį.
To rojaus garsus susumuoja trys veiksmažodžiai: „čiurleno”, „šlamėjo”, „giedojo”, kurie irgi ženklina visas tris gamtos sritis. O mėlyna spalva – dvasinių polėkių koloritas. Upelis „sudvasina” peizažą daugelyje romantinių pasakų (10).
Pragaras – rojaus priešingybė. Jame nėra spalvų, girdėti tik velnių knarkimas, o siauras ir gilus juodas urvas, kuriuo Juoduodegis ištrūko į žemę, nors ir vingiuoja kaip upelis, toks tamsus, kad „net ir pats velnias nieko nematė”. Susidaro kelios opozicijos.
Tolimesnėj veiksmo eigoj, kuri rutuliojasi horizontalioj žemės erdvėj, rojaus idilė greitai išnyksta. Jau kitam epizode žemiški poreikiai – alkis, nuovargis ir šaltis verčia Juoduodegį ieškoti prieglobsčio pas žmones. Susidūręs su kieta, nedraugiška jų laikysena (net meno profesoriaus sūnus jo vos su vėzdu neprimuša), Juoduodegis jaučiasi lyg ištremtas iš rojaus.
Naktį net pati žemės gamta pasikeičia iš idilės į košmarą, kai, negavęs pas žmones nakvynės, jis slampinėja sutemus tame pačiame ąžuolyne, kuris dabar pavirsta į baisų mišką.
Danguj patekėjo mėnuo, išblyškęs tarsi numirėlis, ir rangytos ąžuolų šakos nušvito nejaukia šviesa. Rodėsi, kad pilnas ąžuolynas prigužėjo neregėtų pabaisų. Kažkur kapuose klaikiai ūktelėjo apuokas, ir velniui net šaltas drebulys per kailį nuėjo.
– Tai baisu! – tarė jis siaubo apimtas.– Čia tau, brolyti, ne pragaras! (p. 31)
Velnio siaubas, išreikštas šiuo ironišku sugretinimu ir feljetoniško stiliaus posakiu „Čia tau, brolyti, ne pragaras!”, skaitytojui sukelia šypseną. Juk nėra Kaupo tekste Hofmano groteskiškų figūrų, vaiduoklių. Visos baisybės– tik kalbos ženklai, kurie signalizuoja veikėjo vidinę būseną. Palyginimas tarsi numirėlis, būdvardžiai neregėtos, nejauki, veiksmažodis rodėsi tai įaudrintos vaizduotės sukurtos „fiktyvios” fantastinės tikrovės ženklai. O šaltas drebulys, kaip Kierkegorui (Kierkegaard), virsta egzistencinės baimės signalu.
Miškas Kaupo pasakose ir apskritai stebuklinėse pasakose dažnai simbolizuoja žmogiškąją egzistenciją žemėje. Liaudies pasakoje „Jonukas ir Gretutė” miško scena, kaip rašė pats Kaupas, „išreiškia tikėjimą praradusį žmogų – vienišą ir niekieno nesaugomą tamsioje kosmoso naktyje” (11). Ir kitur miškas – tai „nuožmus gyvenimas, kur viešpatauja kova už būvį, o ne žmogaus širdis”. O kartais miškas yra „logikos ir racionalumo neturinti žmogaus pasąmonė”, rašė jis. Čia miškas gali simbolizuoti ir egzilio situaciją.
Juoduodegis pagaliau prisiglaudžia nakčiai šiltnamyje ir išsimiega vazone po milžiniška palme. Čia šilta, „nors gal ir ne taip kaip pragare”. Tai fiktyvi idilė. Žaismingam sugretinime su pragaru suskamba nostalgijos gaidelė: niekur nebus taip gerai kaip namie. Tas savos erdvės ilgesys skaitytojui gerai suprantamas.
5
Toliau įvykiai klostosi epizodais realistinėje Kauno miesto aplinkoj. Nepriimtas į žmonių draugystę, jų persekiojamas, Juoduodegis virsta nekalta jų auka. (Ne žmogus velnio auka, o atvirkščiai.)
Trijose svarbiausiose pasakos scenose, kurios vyksta miesto mugėje, alinėje ir teismo salėje, jau nėra vertikalaus erdvės pjūvio opozicijos. Žaismingi sugretinimai ir priešpriešos daromi ne erdvės lygmenyje. Jie pasireiškia paties veiksmo ėjimuose, veikėjų vaidmenyse ir prasminės struktūros intertekstinėse bei užtekstinėse aliuzijose.
Veiksmas čia linijinis, laikas neapibrėžtas, teka viena linkme. Nežinom, ar praėjo kelios dienos, ar mėnuo, ar metai. Žinom tik, kad vakaras, naktis ar diena („Saulė jau buvo aukštai pakilusi”). Kaip ir liaudies pasakose, laikas konkretus tik savo atkarpose.
Veikėjai šitoje Kaupo pasakoje beveik visai neindividualizuoti. Jie susiskirsto antitezės principu į persekiojamąjį ir persekiotojus, į herojaus priešininkus ir pagalbininkus, skriaudėjus ir patarėjus (irgi kaip liaudies pasakose). Kaupas keliais bruožais apibūdina jų išvaizdą, pašiepia jų stereotipišką galvoseną, pasipūtimą.
Mugės scenoje paaiškėja, kad Juoduodegis persekiojamas dėl savo kitoniškumo. Pakliuvęs į mugę Kauno miesto aikštėje ir įsimaišęs į „klegančią” margą minią, Juoduodegis vaikštinėjo „tarp kareivių ir pirklių, tarp senių, rūkančių riestas pypkes, ir tarp jaunų miesto padaužų”, kurie jį ėmė tampyti už uodegos.
Ta uodega tai velnio identitetas (net ir jo vardo dalis), pagrindinė jo savybė, tai, kas jį išskiria iš minios. Ir iš pragaro bėgdamas, jis ją atsargiai buvo paėmęs į ranką, „kad ji niekur neužkliūtų”. Uodegos tampymas – pirmas minios persekiojimo ženklas.
Tik du ubagai velnią sutinka tolerantiškai: „Matyt, mūsų mugės jau ir pragare pagarsėjo”, svarsto jie ir net mano, kad tai garbė Kauno miestui ir jiems patiems, „svarbiausiem jo ubagam”.
Alinės scenoje išalkęs Juoduodegis prisėda prie laisvo stalo ir pasideda uodegą ant kėdės atramos. Taigi įsidrąsinęs neslepia savo identiteto, netgi jį pabrėžia. „Ei šeimininke, eik šen”, – sušunka jis, suplojęs plaukuotom savo rankom. Velnio kalbos tonas kasdieniškas, judesys įprastinis, tik jo užsakymas nekasdieniškas, narsus ženklas jo kitoniškumo: „Nešk čion varlės kepsnį su šikšnosparnių padažu”.
Ant kėdės atramos padėta uodega ir šis groteskiškas užsakymas išduoda velnio „kitoniškumą”. Minia jį ima pulti, kaltinti nebūtais dalykais. Šioje vietoje įvyksta posūkis pačiame pasakojime. Pasakotojas pakeičia regėjimo tašką: iš Juoduodegio požiūrio jis pereina į jo persekiotojų perspektyvą – tai padarydamas vienu žodžiu „laimei”. Kieno tai laimė? Tik jau ne Juoduodegio.
Nežinia, kas būtų įvykę,–bet, laimei, tuo tarpu su trenksmu atsivėrė valgyklos durys. Du iškilmingi policininkai įžengė vidun, žibėdami auksinėm žvaigždėm ir girgždėdami aukštais blizgančiais batais (p. 33).
Ne vien tik būdvardžių parinkimas mano išskirtam šalutiniam sakiny: auksinėm žvaigždėm, blizgančiais batais, bet ir veiksmažodinės formos: įžengė, žibėdami, girgždėdami, ir net pati garsinė struktūra, su pasikartojančia priebalse ž keliose grupuotėse: z–b, žv, gžd, jau išreiškia tą policininkų dirbtinį orumą (tiek vizualiniu, tiek ir garsiniu vaizdu).
Ir šeimininkas juos pasitinka su oriu mandagumu: „Kaip tik laiku, ponai...”
Policininkai čia yra priešingybė tiem dviem tolerantiškiem miesto aikštės ubagam, kuriem ši iš svetimos erdvės dimensijos atsidanginusi kitoniška būtybė tik garbę darė.
O minia netvarkingai šūkauja: „Suimti, suimti velnią”, „Jis mano dieduką kortom lošti gundo”. Miesto policijos vardu velnias kaip žmonių gundytojas suimamas ir surakinamas grandinėm. „Gundytojas”– tai stereotipinis velnio apibūdinimas, atėjęs iš Evangelijos. Tos etiketės Juoduodegis niekaip negali išsiginti. (Nei minia, nei žmogiškos institucijos į individą neatsižvelgia.)
Tai Juoduodegis dar stipriau patiria kulminacinėj pasakos scenoj – savo byloj teisme. Veiksmo laikas čia išplėstas, pasakojimo tempas sulėtintas. Veiksmo vieta – Kauno teismo rūmai, „kurių aukštos kolonos rodės net ir patį dangų rėmė”. (Taigi siekė vertikalios dangaus erdvės – dangiško autoriteto.)
Prie aukšto stalo gi sėdėjo miesto teisėjai, visi su žilom barzdom ir žibančiais akiniais, dideliais kaip petelnė, kad geriau nusikaltėlius matytų (p. 35).
„Prie aukšto stalo”– irgi vertikali orientacija, o žilos barzdos teisėjus ironiškai sugretina su dieviškuoju Teisėju. Žibantys dideli akiniai – jų tariamosios kompetencijos ženklas, o ironiškas šalutinis sakinys „kad geriau nusikaltėlius matytų” skaitytojui sukelia asociacijų su vilko žodžiais Raudonkepuraitei: „Kad tave galėčiau geriau matyti”.
Kaltinamieji čia vadinami „nusikaltėliais”, nors dar nenuteisti. Tai irgi sukelia asociacijų skaitytojų sąmonėje su šių dienų žurnalistiniais reportažais, kuriuose irgi dar tik įtariami ar apkaltinti žmonės paverčiami nusikaltėliais. Tie intertekstiniai ironiški sugretinimai ir užtekstinės užuominos – tai prasminės struktūros elementai.
Autoriaus subtilaus humoro dėka (nors pasakotojas čia kalba iš kaltintojų perspektyvos) skaitytojo simpatijos atsiduria nekaltai kaltinamo velnio pusėj. Ypač kai teisėjas „piktai žvelgia į jį pro didžiuosius akinius” (taigi pro savo tariamos kompetencijos prizmę), o „visa salė” iš velnio juokiasi, jį skundžia, šūkauja rankas iškėlę: „Jis žmones gundo!”, „blogais keliais veda!..”
Ir šioje teksto vietoj iškyla aliuzijų. Juk ir Sokratas buvo pasmerktas mirti dėl to, kad jis esą vedė jaunimą blogais keliais. O jis griežtai skyrė nuomonę, t. y. tariamą žinojimą ir tikrąjį žinojimą, kuriuo norėjo išspręsti gėrio ir blogio konfrontaciją bei pagrįsti moralę.
Sušmėkščioja ir kitos žinomos bylos atspindžiai – Jėzaus Nazariečio, kuris žmogiškąją moralę norėjo pagrįsti meile artimui, o ne Įstatymu. Atsiranda intertekstinių sugretinimų tarp pasakos ir Evangelijos. Mat teisme paaiškėja, kad kalėjimas „jau visas pilnas”, ir pasigirsta pasiūlymų paleisti plėšiką Barzdočių (paskutinį, kuris „dar šiaip taip tilpo”), o jo vieton uždaryti Juoduodegį. Žaismingai sugretinami net Barzdočiaus ir Barabo vardai.
Tik pedantiškam raštininkui patikrinus „taukuotoj ir truputį pelių apgraužtoj bausmių knygoj” ir jokių „velniams numatytų bausmių” neradus, teisėjas velnią paleidžia, „dar ir praktiškų sumetimų vedamas”. Taip, kaip ir mūsų laikais dėl perkimštų kalėjimų. .. Nei Sokratas, nei Jėzus nebuvo paleisti, o velnias paleidžiamas, tik jam įsakyta verstis kokiu nors „naudingu bei nežalingu amatu”.
Išteisinamas jis ne dėl to, kad nekaltas – atėjo į žemę norėdamas būti geras ir nieko blogo nėra padaręs –o tik dėl „paragrafo” ir „praktiškų sumetimų”. (Taigi „for the wrong reason”*.) Teisingumo institucijai pirmiausia rūpi ne tiesa, ne moralė, o tik įstatymo raidė ir naudingi apskaičiavimai. Tai atsispindi ironiškose struktūrose, šios scenos veiksmo ėjimuose ir net veikėjų kalboj.
Skaitytojui krenta į akis nereikalingi, neinformatyvūs žodžiai teisėjo klausimuose: „Kokių nusikaltimų esi padaręs bei papildęs?” ir nuosprendyje „verstis kuriuo nors naudingu bei nežalingu amatu”. Tie tuščių žodžių struktūriniai pasikartojimai ironizuoja teisėjo pompastišką oficialų žargoną. O iškilmingas pranešimas: „Šiuomi šaukiu save patį ir kitus teismo narius slapto posėdžio” pajuokia viešose institucijose įsišaknijusį biurokratizmą.
Šioje scenoje yra gera dozė kafkiško elemento. Juoduodegis, kaip ir F. Kafkos romano „Procesas” herojus Jozefas K., čia patekęs į absurdiškos autoritetinės institucijos reples, negalėdamas išsiginti savo prigimties, paverčiamas nusikaltėliu. Jis prisipildo kaltės jausmo (nors ir nežino savo nusikaltimo) – virsta „nekalta kaltybe”, kaip Kafkos herojų pavadino jo romano vertinimo recenzentas Lietuvoj Silvestras Gaižiūnas. Tai „paklydėlis, nublokštas įstatymo vergijon”, o procesas tai „sveiku protu neapimama begalinė žmogaus naikinimo ir valdymo sistema” (I2), dar rašo jis.
6
Tarp Kafkos ir Kaupo herojaus yra aiški paralelė. Abi figūros vaizduoja XX amžiaus autokratinių sistemų persekiojamo žmogaus likimą. Juoduodegis nusižeminęs dreba prieš pasipūtusį teisėją. Jo paleistas, nuolankiai dėkoja „už gerą širdį”. Bet Juoduodegio byla, kaip ir Jozefo K. procesas, taip pat simbolizuoja egzistencinę susvetimėjusio žmogaus situaciją. „Procesas”–tai paties gyvenimo procesas, viso gyvenimo atskaitomybės byla. Žmogus kaltas jau vien dėl to, kad gyvena. Jis turi pateisint savo gyvenimą, išpirkt prigimtą nuodėmę.
Juoduodegis, kaip ir Adomas su Ieva bei jų palikuonys, nuteistas savo prakaitu valgyti duoną. Bet jam nesiseka duoną užsidirbti – trukdo jo „kitoniškumas”. (Jis žmogaus pasauly svetimas.)
Tapęs kaminkrėčio padėjėju, jis dar daugiau išmurzina kamino plytas –„toks mat suodinas buvo velnias Juoduodegis”. O gavęs darbą Tešlėno kepykloje, iškepa duoną, kuri kvepia siera ir nuo jos žmonėms ima augti uodegos. Dėl to, „remiantis gydytojų tarybos nutarimu”, paties „burmistro įsakymu” Juoduodegis išmetamas iš kepyklos, „kaip pažymi tų metų medicinos metraščiai” (p. 39).
Tokiu rimtu tonu Kaupas įtaigiai pasakoja fantastiškus ir juokingus dalykus, pasiremdamas „tikroviškumo” autoritetais – gydytojų taryba, burmistru ir medicinos metraščiais.
Po šių dviejų nesėkmių – trečiasis bandymas įsidarbinti sėkmingas. A. Dandis (Dundės), tyrinėdamas „nesėkmingų pakartojimų” struktūrą lietuvių pasakose, rašė, kad pasakos struktūra, išreikšta opozicija sėkme–nesėkme, Lietuvoje itin dažna(13). Šioje pasakoje du nesėkmingo vyksmo epizodus lydi sėkmingas vyksmas. Juoduodegis randa darbą, kuriame jo „kitoniškumas” gali naudingai pasireikšti.
Čia Kaupas vėl išdaigiai kuria ironišką kontrastą. Tokį darbą geraširdžio klebono dėka Juoduodegis randa Karmelitų bažnyčios tarnyboje – kapų sargu. Vien tik kapuose bekasinėdamas ir uodega bemojuodamas, jis atbaido visokius įsibrovėlius.
Net du girtuokliai, kurie atėjo į kapus išgerti už draugo vėlę, baisiai persigandę „taip greit išrūko iš kapinių, kad... atsidūrė net miesto sode”. Mat jie pamatė, kad „apie jų sėbro kapą kapstinėjosi pasibaisėtinas kipšas, šiurpiai mojuodamas juoda savo uodega”! (p. 41) Tai ironiška, hiperbolizuota Juoduodegio velniškos prigimties nuotrauka. Žaisminga net pati šio sakinio garsinė struktūra, kuri yra juokinga ryškiu paraleliniu garsų pasikartojimu:
kapą kapstinėjosi... kipšas, mojuodamas juoda... uodega
k–p k–p k–p uod uod uod
Ta garsinė struktūra semantizuota, nes kartojasi žodžio kipšas ir žodžio uodega garsai. O tie žodžiai ir pabrėžia Juoduodegio identitetą, taigi struktūra prasminga.
Tolimesnė šio veiksmo pasekmė taip pat ironiška. Po šio atsitikimo „tų dviejų girtuoklių jokioj smuklėj nė per didžiausias šventes nebūtumei radęs”, sako pasakotojas ir priduria su kreiva šypsena: „Jie tapo padoriais piliečiais ir garsiais visuomenės veikėjais”. Šis ironiškas sugretinimas yra užtekstinis, nes asociacija siejasi su skaitytojo patirtim, aplinka ir žmonėmis.
Sėkmės–nesėkmės opozicija pagrįstoje veiksmo struktūroje toliau praplečiamas sėkmingas vyksmas. Juoduodegiui esant bažnyčios tarnyboj, minia jo nebepersekioja, atvirkščiai, sekmadieniais, kai jis „dailiai susišukavęs bindzinėdavo po šventorių”, „didelė daugybė” žmonių bažnyčion susirinkdavo jo pasižiūrėti. Jis pritraukė ir didžiausius bedievius, tokiu būdu atversdamas labai daug netikinčiųjų ir atvesdamas daugelį nusidėjėlių į gerą kelią. Būtasis dažninis laikas rodo – tai vyko ilgokai.
Bet tokia Juoduodegio veikla nesidžiaugia nei jo tėvas pragare, nei šv. Petras danguje. Abu panašia stereotipine kalba reiškia konvencionalią nuomonę: „Kas gi matė, kad dėl Juoduodegio žmonės geresni darytųsi”, sako velnio tėvas. „Kurgi girdėta, kad dangun ateina žmonės tik išsigandę velnio”, sako šv. Petras.
Čia sugretinama abiejų vertikalios erdvės veikėjų stereotipinė galvosena. Nekonvencionali Juoduodegio rolė abiem nepriimtina, nes sudaro keblumų, nemalonumų. Kaip ir žemiškiems teisėjams, ir jiems svarbi ne esmė, o raidė ir žmonių nuomonė.
Paskutiniame pasakos epizode, dėl šv. Petro intervencijos, Juoduodegis netenka „paskutinės – o atrodė tokios pastovios – savo tarnybos”. Šitie žodžiai tariami jo paties požiūriu, taigi pasakotojas grįžta prie pagrindinio veikėjo perspektyvos. „Jis kiūtino gatve be galo nusiminęs <...>. Laimei, pro šalį šlubavo du miesto ubagai (tie patys, kurie anuomet mugėje buvo)” (p. 43).
Kam laimė šį kartą? Pačiam Juoduodegiui. Šiame struktūriniame pasikartojime vėl slypi ironiškas sugretinimas tarp trankiai į smuklę įžengusių žvaigždėtų policininkų, oficialios tvarkos (status quo) dabotojų, ir šlubuojančių, bet šiltai humaniškų, filosofuojančių miesto ubagų.
Ubagai lietuvių tautosakoj tai ne krikščioniški „nuskriaustieji ir pažemintieji”, jų funkcija – tarpininkavimas „tarp šio ir ano pasaulio”, rašė A. J. Greimas (14). Jie užėmė tokią svarbią vietą „sociokultūrinėj žmonių galvosenoj ir kasdieninėj praktikoj”, nurodė jis, kad net „sėją pradedąs artojas savo maldoje dalį derliaus žada ubagams”, o „jaunamartė per vestuves eina bučiuoti elgetų rankų”. Greimo tezė – „elgetos, kaip socialinė grupė, atstovauja, tiesa, jau sunykusiai, degraduotai, bet autentiškai senosios lietuvių religijos dvasininkų klasei”.
Stebuklinėse pasakose elgetos vaidina patarėjų rolę svarbiuose reikaluose. Šioje Kaupo pasakoje ubagai irgi atlieka patarėjų vaidmenį. Išklausę „skaudžių velnio nelaimių” ir jį nuraminę, jiedu jį vedasi į benamių prieglaudą, sakydami: „Nėra ko tau nesvetingame pasaulyje bastytis”.
Bet ar ta prieglauda tikrai Juoduodegio „laimė”? Skaitytojui sukelia abejonių sekantis struktūrinis pasikartojimas ir sugretinimas: „Pilni jos kampai sėdėjo ubagų, valkatų, bedarbių”. Prisimena pragaro „pilnos pakampės”. Ši žemutinė socialinė sfera, „atliekamų žmonių” balastas, išstumtas iš oficialios žmonių bendruomenės, sugretinamas su pragaru.
Paradoksalioje pasakos atomazgoje Juoduodegis „slankioja be darbo”, draugauja su „ne per geriausią vardą turinčiais valkatomis”, pradeda girtauti, išmoksta keiktis, kortom lošti su vagimis ir sukčiais ir taip pamažu „jis nuklydo blogais keliais” ir „buvo galima bijoti” (tarsi spėlioja pasakotojas), „kad po mirties dar, ko gero, pateks ir į pragarą”! Taigi sugrįš į tą erdvę, iš kurios atėjo, o pasakojimas –į tą tašką, iš kurio prasidėjo.
***
Žaismingi sugretinimai ir priešpriešos šiai pasakai suteikia daug įvairių interpretacijos galimybių. Kaip matėm, semantinės gijos nusitiesia į socialinę, moralinę, filosofinę problematiką, net ir į žmogaus psichės sferą.
Velnias – tai žmogaus pasąmonės atšvaistė. Painiame pasąmonės labirinte tūno kaltės jausmas, kurį bandom suversti velniui. Ten taip pat tūno ir fantazijos galia, kurią racionalusis pradas stengiasi subordinuoti, padaryti „naudinga bei nežalinga”. Mat ji žmogų ,,gundo”, jos prasiveržimai jį gąsdina (kaip ta velnio uodega).
Kaupas mėgsta savo veikėjus sudvejinti (du ubagai, du policininkai, du girtuokliai) arba duoti jiems antrininką. Pats rašytojas savo literatūros kritikos straipsnius pasirašydavo Hofmano pasakos herojaus vardu –„Coppelius”, kuris turėjo savo antrininką Kopolą. Velnias Juoduodegis šioj pasakoj–tai žmogaus „dubleris”, antrininkas.
* Ne tuo pagrindu (angl).
1987
______________
1 Tzvetan Todorov. Introduction a la littėrature fantastiąue.– Paris: Editions du Seuil, 1970, p. 28–62.
2 Lietuvoje buvo išleista J. Kaupo prozos rinktinė: Julius Kaupas. Daktaras Kripštukas pragare: pasakos, apsakymai, esė.– Vilnius, 1984. Iš šio leidinio paimtos visos pasakos citatos.
3 Alionsas Nyka-Niliūnas ĮLeonas Miškinas]. Daktaras Kripštukas pragare, arba Pasikalbėjimas apie pasakų knygas.– Aidai, Nr. 21, 1948, gruod., p. 521.
4 E. T. A. Hoffmanną kaip vieną iš didžiųjų realistų mini: George Lukdcs. Deutsche Realisten des 19. Jahrhunderts.– Berlin, 1951.
5 Liudvikas Gadeikis. Smagios fantazijos atskraidintos.– Pergalė, 1986, Nr. 9, p. 179.
6 Maiianne Thalmann. The Literary Sign Language of German Ro-manticism.– Detroit: Wayne State University Press, 1972, p. 86.
7 Bronius Raguotis. Apie daktarą Kripštuką, mažąjį žmogų ir jų autorių.--Julius Kaupas. Daktaras Kripštukas pragare, p. 240.
8 Adelė Seselskytė. Lietuvių stebuklinės pasakos apie pamotę ir podukrą –Vilnius, 1985, p. 129–132.
9 Ibid., p. 135–136.
10 M. Thalmann. Op. cit., p. 135.
11 Julius Kaupas. Pasaka ir realybė.– Metmenys, 1963, Nr. 7, p. 26–27.
12 Silvestras Gaižiūnas. Kafkiško Gralio paslaptis.– Pergalė, 1982, Nr. 3, p. 176.
13 Alan Dundės. The Binary Structure of 'Unsuccessful Repetition' in Lithuanian Folk Talės –Western Folklore, 1962, Vol. 21, Nr. 3, p. 165–174.
14 Algirdas Julius Greimas. Vėlinąs ir Kalevelis.– Metmenys, 1986, Nr. 52, p. 104–105.
Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. Sudarytojas, įvado ir paaiškinimų autorius Liūtas Mockūnas. – Vilnius: Vaga, 1989.