JUOZAS KRALIKAUSKAS (g. 1910), baigęs 1940 m. Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, redagavęs žurnalą „Lietuvos mokykla” (1934–1940), mokytojavęs, debiutavęs dar prieš karą novelių knyga „Septyni kalavijai”, kasęs auksą Kanadoje, parašęs du romanus apie emigrantų vargus („Urviniai žmonės”, 1954; „Šviesa lange”, 1960), išeivijoje tapo produktyviausiu lietuvių istorinio romano kūrėju.
Lietuvos ilgesys Kralikauskui, kaip ir daugeliui kitų egzodo rašytojų, buvo stipriausias kūrybos akstinas. „Kanadoje man tolydžio šalta, atgrubu, drėgna. Ir kai tik atsimenu saulėtekį Kareivonyse, Viešpatie, koks ilgesys apkrinta!” – sakė rašytojas. „Senųjų kareivoniškių kultūra” (nespjauk j didįjį akmenį, gerbk namų ugnelę), naktigonių dainos mėnesienoje ir ąžuolų ošimas „buvo su manim visad ir visur”. Norėdamas grįžti iš „militaristinės bei techninės civilizacijos” į senąją lietuvių kultūrą ir į Vilnių – „brėkštantį bokštų miestą”, Kralikauskas ir ėmėsi istorinės prozos – Titnago ugnis (1962), Mindaugo nužudymas (1964), Vaišvilkas (1971), Tautvila (1973), Martynas Mažvydas Vilniuje (1976), Įkaitę Vilniaus akmenys (1979).
Romanų cikle apie Mindaugo epochą panoramiškai vaizduojama XIII a. Lietuvos buitis – kunigaikščių pilys su žvėriena ir midumi apkrautais skobniais, dūminės laukininkų trobos – ant kraigų dvyniai žirgeliai, o prie durų virpstis su žirgo kaukole, pavasario šventės, kur ridenami kiaušiniai, karvės puošiamos gėlių vainikais. Tai gimtojo Kareivonių kaimo atsiminimai, nukelti į tolimą praeitį, kaip ir V. Pietario „Algimante”. Iš ten ir trankūs dialogai, šaižūs posakiai, turtinga kalba, protarpiais itin šneki ir folklorizuota pagal dzūkų kaimo įpročius, protarpiais grąžinama į dirbtinai restauruotas XIII a. lytis.
Kasdieninės buities klodą, vyraujantį lietuvių istoriniuose romanuose, Kralikauskas peršviečia pagoniško lietuvių tikėjimo atmintimi. Į namus grįžusį laukininką skuba pasitikti juodas žaltys – „budįs atgimęs protėvis”, kuris globoja savąją trobą ir rūpinasi, kad nenutrūktų gyvastis. Moteris meldžiasi vakare šventajai ugniai, kad ji ramiai pailsėtų pernakt pelenų patale. Šventaragio slėnyje pučiamas ragas patekant mėnuliui. Sūnus klausinėja mirusį tėvą: „Tėve, ar tevei ten gera?”
Pagoniškos maldyklos ir apeigos, panteistinė mąstysena ir mitologizuota aplinka sudaro specifinę praėjusio laiko perspektyvą, būtiną istoriniam romanui. Ji lemia psichologinių išgyvenimų priežastis ir turinį. Mirę tėvai sugrįžta į savo namus vaikų sapnuose ir pasako, kaip jiems elgtis. Prie tėvo pilkapio Daumantas prisiekia nužudyti Mindaugą, nurijęs smėlio žiupsnelį nuo jo kapo. Kur nutrūksta mitologinės mąstysenos gija, herojai išsineria iš istorinės epochos klodo, darosi pernelyg šiuolaikiški savo elgsena ir psichologija (ypač moterys – koketės, klastingos ir vilioklės, išdidžiai atsisakančios grįžti į vyro namus), net pakeičia savo autentiškus vardus (Mindaugo sūnūs Ruklis ir Rupeikis perkrikštijami į Replį ir Gerstutį).
Kralikausko romanuose įvykiai išsidėsto vienas paskui kitą horizontalioje plokštumoje. Istorija čia neturi vertikalių pjūvių ir netampa universalių žmogiškumo situacijų parabole, kaip T. Wilderio romane „Kovo idos”. Tai tradicinio sukirpimo istorinė proza: čia nuosekliai atskleidžiamos tam tikro proceso priežastys (Lietuvos valstybės kūrimosi prieštaringumai) ir iš smulkių detalių lipdomas epochos koloritas. Veiksmas čia nešuoliuoja nuotykių kūliavirsčiais, ramiai slenka į priekį judrių aprašymų virtinėmis. Mindaugo ciklo romanuose veiksmą formuoja du pagrindiniai šios epochos konfliktai: savarankiškų kunigaikščių, verčiamų vasalais, įnirtingas priešinimasis centrinei valdžiai; katalikybės, pagonybės ir stačiatikybės grumtynės dėl viešpatavimo Lietuvoje. Pastarasis konfliktas autoriui atrodė pats svarbiausias – jis lėmė, ar Lietuva priklausys Rytų, ar Vakarų sferai. Priėmęs katalikybę, Mindaugas atgręžė Lietuvą j Vakarų Europos horizontą. „Lietuva jau pasukta nauju keliu”, – ištaria jis mirdamas. Ir autorius nebedrįso silpninti šito posūkio reikšmės, grąžindamas Mindaugą į pagonybę pagal romantinę tradiciją, atsiremiančią į Ipatijaus kroniką: „Jis slapta aukodavo savo dievams, degino mirusiųjų kūnus ir viešai išpažino pagonybę”.
„Svarbu ne tiek įvykių autentiškumas, kiek tikrumas ano meto nuotaikų, jausmų, idėjų, pasaulėjautos bei pasaulėžvalgos”, – rašė Kralikauskas, stropiai išstudijavęs ano meto lotyniškas, vokiškas, rusiškas, lenkiškas kronikas. Psichologinius herojų išgyvenimus jis piešė trumpais ir greitais brūkštelėjimais, stebėdamas tik pačias viršūnes, o ne visą eigą. Stengėsi pamatyti jas ne iš šalies, o iš vidaus. Ypač išraiškingi jo romanuose agresyvių jausmų (keršyti, žudyti) išsiveržimai, kurių dar neslopina jokie bendražmogiškumo principai. Autorius neidealizavo Mindaugo epochos, permerktos besipjaunančių genčių krauju. Šiurpios Kriavo pilies užėmimo, Tautvilos kerštingo sapno ir Daumanto priesaikos, Mindaugo ir jo sūnaus nužudymo scenos. Vaišvilkas, vyriausiasis karaliaus sūnus, pavargęs nuo nesibaigiančių kerštų, intrigų, valdymo naštos, vėl išeina į Lauraševo vienuolyną, iš kurio buvo sugrįžęs j Lietuvą atlyginti tėvo žudikams. Ekspresyviuose Vaišvilko vidiniuose monologuose jau brėžiamas krikščioniškos moralės kriterijus: būk visų pirma žmogumi.
Kralikauskas šiek tiek modernizavo tradicinį istorinį romaną, stengdamasis ne tiek atpasakoti įvykį, kiek sukurti jo nuotaiką. Eskizinis piešinys, poetinė sakinio ekspresija, šokinėjantis pasakojimo ritmas, įtaigūs pakartojimai, vidinio monologo fragmentai, vyksmas esamuoju laiku – būdingos stipriausių fragmentų meninės priemonės, priklausančios daugmaž modernizmo arsenalui. Jo kūrinių veikėjai daugiau stebi aplinką ir save, ilgisi, kenčia, prisimena praeitį, išgyvena sapnus – pasąmonės balsą negu aktyviai veikia šią akimirką kaip karžygiai ar niekšai. Tai psichologinės prozos nuostata, perkelta į istorinį pasakojimą, kuris neteko dėl to avantiūrų žaismės. Tačiau Kralikausko romanuose – ypač „Martynas Mažvydas Vilniuje”, „Įkaitę Vilniaus akmenys” – išliko nemaža ir statiško aprašinėjimo, beletrizuotos informacijos, konstatuojančio žodžio, nepaliesto istorinio dramatizmo siūbuojančios įtampos. Reportažo struktūra ir stilistika ištisai vyravo pirmojo bolševikmečio realijomis pagrįstose apysakose „Po ultimatumo” (1980) ir „Vėlinės” (1988).
Atgaivinęs tautos istorinę atmintį, užgniaužtą sovietinės Lietuvos literatūroje, Kralikauskas savo stipriausiu veikalu „Titnago ugnis” sukūrė gana originalią istorinio romano versiją, grindžiamą modernia psichologine analize, nervinga pasakojimo ritmika ir senosios lietuvių kalbos stilizacija.
Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.