Istorija suskirsto rašytojus į pirmojo ryškumo žvaigždes ir antrojo ešelono žaidėjus. Riba – sąlyginė, kintanti, o dabarties laike net sunkiai įžiūrima. Kiekvienas daro tai, ką išgali, – atvelka į literatūros aruodą kokį nors negirdėtą žodį, įveda nematytą tipažą, atidengia aktualios problematikos gyslą, patobulina ritmiką ar sakinio sintaksę. Literatūra – kolektyvinis buvimas, kolektyvinė korių lipdyba ir dieviškojo nektaro kaupimas, tarytum bičių avilyje.
Kazio Puidos literatūrinio darbo pradžia sutapo su lietuviškos spaudos atgavimu. Tada niekas neklausinėjo, ar turi meninių gabumų. Esi inteligentas, susipratęs lietuvis, tad privalai rašyti, vaidinti lietuviškame spektaklyje, dainuoti lietuviškame chore, šitaip Kazys Puida, elektrotechnikos inžinierius, komedijos „Amerika pirtyje" artistas, 1905 metais atsidūrė pirmojo lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios" redakcijoje. Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip tie keli jauni vyrai, nelankę jokių lietuviškų mokyklų, sugebėdavo perteikti lietuviškai pasaulio įvykių gausmą, atrasti liaudies kalboje atitikmenų caro valdžios pranešimų ar Dūmos debatų politinei terminijai. „Vilniaus žiniose" buvo klojami lietuviškos dienraštinės kalbos ir stilistikos pamatai, pamažu atsiplėšiant nuo kaimo šnekamosios kalbos vaizdingo konkretumo. Netrukus tapęs faktiškuoju „Vilniaus žinių" redaktoriumi, K. Puida turėjo brėžti revoliucijos įvykiųsumaištyje „lietuviškos politikos" liniją. Laikraštis yra „tautos burna", pranešanti, kad privalu rengtis „prie naujos tvarkos įvedimo"; reikalaujanti, kad tėvynės meilė būtų ne vien platoniška, o veikli ir konkreti; įrodinėjanti, kad pusės pinigų, išleidžiamų karams ir kariuomenei išlaikyti, pakaktų skurdui pašalinti visame pasaulyje. K. Puida 1905 m. pavasarį paskelbė, kad turi būti atkurtas Vilniaus universitetas su Lietuvių kalbos katedra. Jis taip pat iškėlė lietuvių tautinės mokyklos būtinybę, motyvuodamas Skandinavijos pavyzdžiu. Gimtoji kalba, įteisinta kaip mokymo ir auklėjimo kalba, sudarys tautinės kultūros plėtrai natūralu pagrindą, kuris dabar yra išardytas, kol vaikai pradžios mokyklose ir gimnazijose mokomi tik rusiškai. Buvo racionalios argumentacijos ir nuosaikaus temperamento publicistas, nuosekliai dėstęs savo idėjas straipsnių serijomis, kurioms laikraštyje duota atskira skiltis bei antraštė pagal Vakarų spaudos praktiką.
Pirmasis lietuvių dienraštis skirdavo pakankamai vietos grožinės literatūros publikacijoms, kaip ir tuometiniai Vilniaus lenkiški dienraščiai („Kurjer Wilenski", „Dziennik Wilenski"). Tačiau Kazys Puida nesiliovė projektavęs „grynai literatūrinį laikraštį". 1907 metais jau buvo gavęs leidimą „dailiosios literatūros laikraščiui" „Jaunoji Lietuva". 1912 metais Šiauliuose buvo sutarę su grafu Vladimiru Zubovu pradėti lietuviško literatūrinio žurnalo leidybą. Tai turėjo būti estetiškai patrauklus, tautinės grafikos piešiniais iliustruotas, ryškios spaudos leidinys, atspindintis paties redaktoriaus dvasinį veidą. Svarbiausias vaidmuo čia tektų kritikai, kuri turėtų iškuopti „literatūrinį mėšlyną". Būtų skelbiami nauji lietuvių poezijos, prozos, dramos kūriniai. Ypatinga vieta skiriama pasaulio meninio gyvenimo kronikai, kad lietuvių skaitytojas žinotų, kas dedasi aplinkui, šituos projektus K. Puida realizavo tik nepriklausomoje Lietuvoje, išleisdamas žurnalus „Krivūlė" (1923-1925), „Gairės" (1923-1924), „Gaisai" (1930-1931), kur dedamos Petro Kalpoko ir Kajetono Šklėriaus paveikslų reprodukcijos, šiuolaikinės ispanų literatūros apžvalgos, Petrarkos sonetų vertimai, dramos ir operos spektaklių recenzijos. Šitaip buvo suformuotas modernaus literatūrinio žurnalo profilis, mažai tesikeitęs tiek nepriklausomoje Lietuvoje, tiek išeivijoje.
K. Puida ėmėsi modernizuoti lietuviškų knygų leidybą, įsteigęs „Vaivos" bendrovę (1922-1925), kuri pradėjo leisti knygas atskiromis serijomis („Panteonas", „Mokslo knygynėlis", „Jaunimo svarstymai"). Jis aktyviai stimuliavo lietuviškos spaudos ir knygos šuolį į naują poligrafinę, meninę kokybę, paskirtas „Spindulio" spaustuvės direktorium ir esmingai atnaujinęs jos technologiją 1928-1939 metais (čia spausdinama „Naujoji Romuva", „Lietuvos aidas", M. K. Čiurlionio paveikslų spalvotos reprodukcijos).
Ligi Pirmojo pasaulinio karo K. Puida buvo viena iš centrinių lietuvių literatūrinio gyvenimo figūrų, našiai besireiškianti visuose žanruose, išleidusi 1911-1915 metais net keturis savo „Raštų" tomus. Čia kryžiuojasi būdingi to laikotarpio idėjiniai motyvai ir stilistinės tendencijos, vyksta meninio mąstymo performacijos, nulemtos XX a. pasaulinės literatūros procesų. Romantizmas, atgaivintas tautinio atgimimo bangos, traukia rašytoją į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį, kur jis ieškos herojinių siužetų (drama „Mirga") ir pamokančių valstybingumo formulių dabarčiai (romanas „Magnus Dux"), bandys restauruoti lietuvių ikikrikščionišką mitologinę pasaulėjautą (drama „Rūtų vainikas"). Istorija jam, kaip ir Maironiui ar Marcelinui Šikšniui, buvo lemtingas argumentas identifikuoti save ir savo tautą svetimųjų valdomoje tėvynėje. Pozityvistinė ekonominio įsitvirtinimo savo krašte programa, intensyviai garsinta „Vilniaus žiniose" atslūgstant revoliucijai, tapo apysakos „Žemės giesmė" (1911) ašimi. Čia K. Puida karštai dėstė visą kraštą aprėpiančios kooperacijos planą, projektavo būsimus „Pienocentro", „Lietūkio", „Sodybos" koncernus, kurie bus įkurti tik nepriklausomos Lietuvos laikais, numatė netgi vietą pieno kavinei Kauno centre. Stebina ta utopinio regėjimo galia, visiškai nerealių to meto sąlygomis įsivaizdavimų psichologinė motyvacija, pagrįsta „žemės jausmu". Ši apysaka davė pradžią poetiniam žemės kultui ir žemininkų „ideologijai", kuri išsilaikė lietuvių literatūroje iki pat XX a. pabaigos.
Programavęs bendruomeniškumą ir kolektyvinį veikimą kaip būtinybę tautai išlikti ir prisikelti, K. Puida tuo pat metu skelbė individualistinio maištavimo, nevilties ir klajūniškos vienatvės šūkius: nusileisk į savo paties pragarą, melskis savo paties liūdesio bažnyčioje... Rašytojas yra „tautos atgijimo kareivis", bet jis nežino galutinių atsakymų, nes kiekviename atsakyme glūdi nauja problema. 1905 metų revoliucijos agonija griovė pozityvistinį entuziazmą ir gesino viltingą optimizmą, šitas laikas formavo aštriomis įtampomis siūbuojantį mąstymą, filosofinių refleksijų prieštaringumą (subjekto esmė glūdi ne sąmonėje, o pasąmonėje), tamsius akligatvius be išeities, melodramatiško protesto ir jausmingos egzaltacijos tonacijas. Tas mąstymas neišsiteko realistinėje vaizdo plastikoje, nors K. Puida turėjo jos pakankamai kaimo buities tapybai (apysakaitė „Raudonas gaidys", išgirta Balio Sruogos), o veržėsi į sąvokinę leksiką, retorinę stilistiką, pakartojimais skanduojamo sakinio ritmiką, atskylančias nuo siužeto linijos ekspresyvias pastraipas. Pasakotojas nebenori būti tik pašalinis stebėtojas, o pats braunasi į vyksmo centrą, aistringai filosofuoja, nustūmęs į pašalį personažus. K. Puida buvo besiformuojančios lietuvių inteligentijos rašytojas, kalbantis jos balsu, jautęs jos sąmonę maitinančių kitų literatūrų kontekstą. Jis atspindėjo charakteringą XX a. pradžios tradicinės naracijos lūžį – epiškumo erozija, besiplečianti autorefleksijų skalė, intensyvi sakinio ritmika, deklaraciniai mostai, žodis daugiau komentuoja ir skelbia, negu piešia ir pasakoja. Tokie pokyčiai ryškiai matomi Oscaro Wilde'o, StanisJawo Pszybyszewskio, Jorio Karlo Huysmanso prozoje – „menas prasideda ten, kur baigiasi jutimų liudijimai, kur žodžiui atsiveria sapnai ir kosmosas" (J. K. Huysmans). Tai Art noveau poetika, dekoratyviškai ornamentuota, įsigėrusi į Vaidilutės, Marijos Šveikauskaitės, Igno Šeiniaus, Balio Sruogos poetinės prozos fragmentiškus gabalėlius.
K. Puidos poetinė proza, apysakos ir dramos – vertinga medžiaga stebėti XX a. pradžios literatūros pokyčius. Jo talentas buvo per mažo kalibro, kad tuos pokyčius išlydytų į savitus ir neatpažįstamus pavidalus. Stigo vidinio atvirumo, iracionalios įtampos, juslinės energijos, laisvo kalbos alsavimo, plastinio regėjimo jėgos, kuri ištirpdytų eklektinius derinius ir suteiktų visai kūrybai organiško vientisumo. Galima manyti, kad XX a. pradžios lietuvių literatūrinis gyvenimas, tik atsigaunantis po spaudos draudimo, dar neturėjo pakankamai stipraus kūrybinio potencialo, kad pajėgtu originaliai absorbuoti ir sintetinti aplinkinių literatūrų signalus. Tačiau tas pastangas absorbuoti, žengti kartu su savo amžiaus didžiaisiais rašytojais (K. Puida išvertė apie 60 užsienio literatūros knygų) turėtumėm vertinti su dėkingumu ir pagarba.
Colloquia, 2005