Liudvikas Jakimavičius: Tavo knygą "Tylos artėjantis" perskaičiau būdamas kaime, visiškoje tyloje. Triukšmą kėlė tik paukščiai. Man pasirodei labiau pažįstamas, nei buvai. Visi žino, kad esi devynių galų meistras: poetas, aktorius, režisierius, dramaturgas. Ar rašydamas eilėraštį jauti tokią užkulisinę mintį, kad trūks plyš tekstą reikia daryti dramaturgiškai teisingą? O gal tai žanras, kur galima elgtis laisviau, nesprausti savęs į Prokrusto lovą?
Alvydas Šlepikas: Negalėčiau pasakyti, kad esu dramaturgas. Esu bandęs rašyti pjesę, tačiau pajutau, kad ją rašyti baisoka, nes rašydamas iškart pradedi ir režisuoti, o tai labai stabdo. Turiu šiokios tokios darbo teatre patirties, ir tai, pasirodo, yra labai ne į naudą rašant pjesę. Nelabai suprantu, apie kokią čia dramaturgiją mes kalbame, bet prisimenu Kurto Vonneguto pasakymą, kas yra geras apsakymas: geras apsakymas būtinai turi turėti pradžią, pabaigą ir gerą vidurį. Taigi gal tai ir yra dramaturgija. Ir man eilėraščio raidos dramaturgija - pradžios, pabaigos, vidurio - yra labai svarbi. Dirbdamas redakcijoje su autorių tekstais, dažnai pastebiu, kad nemažai eilėraščių dabar yra lyg ir tokios nuoplaišos, neturinčios nei pradžios, nei pabaigos. Man tokie tekstai kelia labai daug abejonių. Tekstas turi būti vientisas ir išbaigtas.
L. J.: Taip. Eilėraštis yra eilėraštis, jei yra išbaigta struktūra. Bet lygiai tas pats pasakytina ir apie knygą. Būna knygų - eilėraščių virtinių, bet būna ir knygų, sudarytų turint ir mintį, kad šnekėtų ne tik atskiri eilėraščiai, bet ir jų visuma.
A. Š.: Turėjau tokią mintį. Todėl ta knyga ir yra tokia plona. Esu parašęs gerokai daugiau eilėraščių, bet ne visiems knygoje atsirado vietos. Gal kas nors, skaitęs periodinėje spaudoje spausdintus mano eilėraščius, pastebės, kad labai ne visi į knygą pateko. Turiu ir tekstų, kurių niekur nesu paskelbęs, bet jie irgi knygon nepateko. Net pats nežinau kodėl, bet negula jie šalia vienas kito, ir tiek - jaučiu, kad tai visai kitos knygos eilėraščiai. Norėjau, kad knyga būtų plona, kad ją galima būtų perskaityti vienu prisėdimu, kad matytųsi jos vientisumas ir savotiška dramaturgija. Jos gal ir esama. Daugelis skaitytojų atras ir tarpusavyje kontrastuojančių ar kontrapunktu susišaukiančių eilėraščių, savotišką nuotaikų, emocijų, būsenų pulsavimą... Stengiausi, kad įvairuotų eilėraščių forma, kad skaitytojo neužliūliuotų vienodas ritmas... Vis dėlto sudarinėjant knygą daug ką lemia intuicija. Pats jauti, kad šitas eilėraštis turi būti prie to, anas prie ano, man toks sudėliojimas turi vidinę logiką, o žmogui iš pašalės gali atrodyti gal ir chaotiškas.
L. J.: Kiekvienas poetas į poeziją rikiuoja ir savą pasaulio tvarką. Kitaip tariant, jis eilėraštyje pagal save sutvarko pasaulį, savo santykį su juo. Yra jis, tėvas, motina, dangus, žemė ir tai, apie ką nereikia šnekėti. Kartais tai būna tik iš vaško nulipdytos skulptūros, dekoracijos, kurių fone sverdėja pats tekstas.
A. Š.: Nelabai suprantu, ką čia nori pasakyti. Išties knygelėje yra labai asmeniškų tekstų. Gal kam nors gali atrodyti, kad tai nėra gerai, tačiau man jie svarbūs. Tad ir knyga labai asmeniška. Motinai skirti gal trys eilėraščiai, o gal ir daugiau, eilėraštis tėvui. Dėl mano tingumo ta knygelė ilgokai buvo sudarinėjama, ilgokai negalėjau jos išleisti. Atidėliojau, užklupdavo kiti darbai. Per tuos kelerius metus nuo mano pirmosios knygos ir motina, ir tėvas mirė. Žinoma, aš tų dalykų savo knygoje negalėjau apeiti. Kas nors gal galėtų pasakyti, kad tas intymumas poezijoje yra minusas, bet ką aš galiu padaryti, jei man tai svarbu. Man yra taip. Tie asmeniški eilėraščiai - lyg skola, lyg savotiška kaltės knyga. Kita vertus, aš labai norėčiau, kad žmonės ar asmenys, kurie mano tekstuose minimi, aplink kuriuos eilėraštis gravituoja, nebūtų kažkokios vaškinės skulptūros ar tik kokie nors nieko nereiškiantys ženklai.
L. J.: Gink Dieve, to tikrai nenorėjau pasakyti. Norėjau išprovokuoti tave tik šnekai apie išgyvenimo intensyvumą. Tėvas, motina, Dievas kartais gali būti tik tam tikros poetinės kalbos figūros, puošybos elementai. Tarkim, skutau bulvę, įsipjoviau į pirštą ir išsprūdo: "Jėzus Marija". Kuo čia jie dėti?
A. Š.: Suprantu. Bet man tai nėra vien kalbinės figūros. Tu sakai, kad yra tradicija eilėraštyje kalbėti apie tėvą ir motiną. Bet tai lemia pats gyvenimas. Visi turi tėvus ir dažniausiai turi juos palaidoti. Kiekvienas, kuris turi sąžinę, turi ir stiprų emocinį ryšį su tėvais. Dėkis kur nori, bet jie tave aplanko sapnuos, tu nuvažiuoji prie jų kapų (meldiesi ar nesimeldi - kiekvieno intymus reikalas), tačiau jie yra šalia tavęs. Poezija juk kyla iš giluminių žmogaus gyvenimo klodų, kuriuose jo tėvai yra įspaudę savo pėdsaką. Ir tu niekaip to negali apeiti.
L. J.: O kaip įsivaizduoji savo vietą šiandieniam literatūros margumyne. Ar "įsipaišai" į tradiciją?
A. Š.: Pradėjau su "Svetimų" almanachu. Ten buvo beveik tiek pat eilėraščių, kiek ir šioje mano knygoje. Galima būtų tą almanachą vadinti ir pirmąja mano knyga, tik kad tas debiutas buvo ne vieno, o penkių autorių. "Svetimi" - nereiškia nesusaistyti su tradicija. Aš nenoriu nei tradicijos laužyti, nei prieš ką nors kovoti. Man darė didelę įtaką ir Vytauto Bložės, ir Marcelijaus Martinaičio, ir Sigito Gedos, ir Jono Strielkūno poezija... Tai ta tradicija, prie kurios šliejasi ir iš kurios auga didžioji dauguma dabartinių mano amžiaus, jaunesnių ir vyresnių poetų. Man nesvetimas žaidimas žodžių sąskambiais, skiemenų ir garsų eufonika, eilučių grafika - formaliuosiuose eilėraščių lygmenyse labai daug gal tik poetams suprantamo humoro, pokštavimo, kuris padeda nepasiusti nuo perdėto aukštaitiško rimtumo, bet tai jau seniai yra lietuviškos poezijos tradicijos dalis. Nieko nenoriu priblokšti draskydamas ir drabstydamas kalbą, panašiai kaip hipopotamas drabsto savo mėšlą žymėdamas teritoriją, neva jam priklausančią. Poetinė teritorija yra bendra, kaip bendra lietuviams lietuvių kalba, ir šitoje teritorijoje vietos užteks visiems, kurie turi savo individualų, asmenišką balsą, nes tik toks balsas yra girdimas, išgirstamas. Ir tokia nuostata nėra joks originalumo vaikymasis, to paprasčiausiai nereikia, nes gamta (ar Dievas - jei nori) kiekvienam suteikdama kitokį veidą - kitokį nosies ilgį ar ausų plotį - kartu suteikia ir kitokį, originalų balsą. Svarbiausia tik sugebėti jį išlaisvinti, neprisidengti bendrybėmis. Kalbu gal banalybes, bet ką padarysi, nėra nieko protingiau už banalybes.
L. J.: Knygoje yra eilėraščių, kuriuos dedikuoji savo pažįstamiems ar draugams. Tai taip pat telpa į sąvoką "asmeniška", tačiau norisi paklausti, o kas yra nebe asmeniška, o visų?
A. Š.: Dedikacija kartais yra asmeniška, o kartais - ne. Eilėraštis, tarkime, skirtas Salomėjai Nėriai, - ar čia asmeniška? Gal ir taip. O gal tiesiog dedikacija praplečia eilėraščio kontekstą, interpretuotojus ar skaitytojus nukreipia konkretesne skaitymo kryptimi. Taip atsitiko, kad knygelėje - tikrai ne viena dedikacija. Dažniausiai jos skirtos kolegoms poetams, bičiuliams, kurie man svarbūs. Ir dažnai ne tik savo kūryba. Leisdamas knygelę prašiau leidėjų (ir ačiū jiems, jie sutiko), kad savo darbais prie knygos prisidėtų man brangūs žmonės, mano draugai, - taip atsirado Alio Balbieriaus daryta fotografija, Herkaus Kunčiaus koliažai. Tai nesusiję su eilėraščiais, bet man tai buvo svarbu. Nereiktų manyti, kad eilėraščius su dedikacijomis į rinkinėlį sudėjau tik todėl, kad jie kam nors dedikuoti. Tai neturi nieko bendra su knygos sandara ar, kaip tu įvardijai, dramaturgija. Dabar reiktų atsakyti į tavo klausimą: o kas yra nebe asmeniška, kas knygoje yra visų. Puikiai suprantu, kad asmeniški eilėraščio atsiradimo motyvai yra niekiniai, kai kalbame apie poezijos kokybę, vertę, bet viliuosi, kad tai, kas asmeniška, yra ir visuotina. Knyga leidžiama ne sau pasigrožėti, ji skirta skaitytojams, tad būtų nekorektiška skelbti tai, kas suprantama ar artima tik autoriui. Kiekvienas mano knygos asmeniškumas, perskaitytas kito žmogaus, gal taps ir jam nesvetimas, primins kiekvienam asmenines patirtis, blykstels kad ir trumpu kibirkšties žybtelėjimu sieloje, sąmonėje ar kur. Nesinorėtų būti onanistu, užmiegančiu savo asmeniškų patirčių paklodėse.
7md
2003 05 30