Lidija Šimkutė.Mintis ir uola / Thought and Rock: eilėraščiai/ poems. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Lietuvių ir anglų kalbomis išleista Žemaitijoje gimusios ir Australijoje gyvenančios lietuvės poetės Lidijos Šimkutės eilėraščių knyga „Mintis ir uola / Thought and Rock“ guli ant mano rašomojo stalo tarytum tobula ledo lytis, nejučia skeldama mintį: norėčiau, jog ir mano knyga atrodytų panašiai. Tada Viačeslavo Jevdokimovo-Karmalitos iliustracijos, kurios tarytum gaubia L. Šimkutės tekstus, galbūt taptų stipria viltimi, jog manieji tekstai bus išganyti vien per iliustracijos malonę. Jie išganytų ir L. Šimkutės tekstus, jeigu to reikėtų. Bet man atrodo, kad šios poetės eilėraščiai nusipelnė išganymo ir be puikiųjų iliustracijų pagalbos.
Drįstu pradėti ne nuo autorės eilėraščių. Tai, kad nesu literatūros kritikė, atleidžia mane nuo tam tikrų prievolių. Todėl ryžtuosi nebūti iš tų skaitytojų, kurie užsispyrę laikosi nuomonės, jog į tekstą privaloma žiūrėti kaip į kažką savarankišką, visiškai nepriklausomą nei nuo autoriaus gyvenimo, nei nuo to, kokiu pavidalu tekstai pasiekia skaitytoją. Drįstu tarti, kad viskas – autoriaus gyvenimas ir jo estetinis skonis – man daugiau ar mažiau reikšmingi, tad neketinu apsimetinėti, jog kas nors nesvarbu.
Sykį išgirdusi L. Šimkutę scenoje arba paėmusi į rankas jos knygą, nebevalioju, o ir nesistengiu šios patirties atsieti nuo autorės tekstų – nors galbūt to lauktų net pati poetė. O ar aš pati norėčiau gebėti žiūrėti į tekstą kaip į visiškai nuo nieko nepriklausomą?
Man L. Šimkutės tekstai neatsiejami nuo jos sodraus balso, šypsenos, gražų veidą gaubiančių baltų plaukų ir beveik visada subtilaus scenos drabužio. Šią poetę suvokiu kaip asmenį su įvairialypiu grožio kūrėjos pašaukimu, kaip menininkę, artistę plačiąja prasme. Esu vienoje kompanijoje su tais (pirmiausia – su S. Kierkegaardu), kurie tvirtina, jog „būtis visada kontroliuoja autorių ir tai, ką jis parašė“. Be to, komunikacijos priemonių teikiama galimybė pasislėpti už teksto nėra tokia absoliuti ir neišvengiama, kad privalėčiau įprastu būdu ten slėptis arba vaizduoti, jog L. Šimkutė ten pasislėpė ir nuo manęs.
Knygos grafikos linijų ir dėmių pozos, kurios tokios atsargios, ir nelyginant kiauraraščiu numegztas tekstas budina mintį, kad Lidija, jei ir bando pasislėpti, tai slepiasi už kažin kokių esmingų griaučių, kuriems šiandien man norėtųsi suteikti įstabaus skambančio skeleto vardą. Tokį vardą pirmiausia diktuoja poetės teksto lakoniškumas, vietomis netgi žodžio nuogumas, kurio skambėjimas kartais virsta tarsi vaikišku pagalbos šauksmu, nes sykiais lyg ir norėtųsi, kad šis teksto kiauraraštis būtų mažumėlę tankesnis: bandant priartėti prie jo esmės, šis labai jau retas (kiauras) raštas neretai tarytum tirpsta, nyksta, retėja, pro jį pranyri tarsi pro tinklą, neužkliūdamas. Ką daryti tada? Tuo metu, kai kiti tekstą imtų kaltinti tiesiog negalia, neužbaigtumu, aš jį suvokiu kaip Lidijos kūrybinės valios aktą, kuriuo mezgamas kitoks tinklas – juo neketinama žvejoti nieko apčiuopiamo. Tai valios aktas, kuriuo žemė bandoma paversti daina, lygiai kaip ir jos eilėraštyje:
RUGIŲ LAUKŲ VEIDAI
basos
raumeningos kojos
Žemaitijos
moterys
paverčia žemę
daina
L. Šimkutės asmenybė žodį paverčia eilėraščiu net tada, kai jis mums atrodo lyg ir per plikas, per tuščias. Bet ar skeletas yra nuogas, juolab – per nuogas? Jei reikėtų, manau, kiekvienas iš mūsų apgintume skeleto nuogybę, skeleto skylėtumą, ir šioje gynybinėje kovoje mums padėtų tai, kad šis skeletas, nepaisant visko, skamba!
Tai, kad Lidijos eilėraščiuose tokie dažni kaulai, vėjas, veidrodis, mėlyna, balta, dangus, paukštis, yra parankus šio teksto pavadinimo argumentas: būtent tokia ir gali būti skeleto, kuris skamba (užuot gulėjęs po žemėmis, nepašauktas iš neapreikštybės), aplinka. Kai skeletui (žodžiui) suteikiama kita, galbūt antrinė (ar estetinė) paskirtis, kai skeletas ne užkasamas po žeme, o pastatomas dangaus akivaizdoje, jo kaulai mums šviečia baltai ir mėlynai, o vėjas ir paukštelis praneria (ar švilpteli) tarp jų tarytum metafora apie mūsų kūnišką laikinumą ir laisvę nuo kūno. Tada skambantys griaučiai, kurie vienu metu yra ir kažkas sava, ir tuo pat metu svetima, tampa mūsų žemiškos būties atspindžiu specialiame veidrodyje.
Tiesa, specialaus veidrodžio efektą galima rasti paprasčiausiai lyginant poetės lietuvišką ir anglišką tekstą. Kartais lietuviškas tekstas apnuoginamas taip, kad nuo jo nušluojamas ir ant skeleto tupėjęs labai svarbus mažytis poezijos paukštukas. Tarkime, lietuviškame eilėraštyje, kuriame „tuščias lapas žaidžia su laiko tėkme smegenų labirintuose“(p. 14), išnyksta paradoksali laiko linijiškumo ir labirintų cikliškumo priešprieša, nuostabus žaidimas su žodžio struktūra, kuriuos randame angliškame eilėraščio variante. Ne tiek daug, bet šis tas prarandama lietuviškame eilėraštyje apie saulėtas dienas, kurios „verčiasi kūliais nuo amžino spindesio į abejingumą“ ir kuriame „netikėtas peteliškės skrydis suderina kalbą ir žodžiai ima švytėti“ (p. 28). Lietuviškame tekste nelieka itin sklandaus veiksmo, subordinacijos sąsajų. Už tai, kad juos vis dėlto galima atrasti angliškame tekste, turėtume būti dėkingi dvikalbės knygos idėjai. Šiai idėjai taip pat galime dėkoti už galimybę tą patį eilėraštį perskaityti ir su „senu vyno medžiu“ (angliškame tekste a wine old tree), „ir su senovyno medžiu“ (p. 52-53) – panašių variacijų atvejais žodinis teksto skeletas suskamba dar gyviau.
Eilėraščių rinkinyje, galima sakyti, vyrauja laukinės gamtos, simbolizuojančios dvasios ir kūno laisvę, motyvai. Neretai akcentuojamos stichijų ar gamtos objektų jungtys, jos, tarkime, man tampa užuomina apie rytietišką visavienį, kuriame susilieja „jūra, dangus, mintis ir uola“ (p. 122). Pasirodžius miestui, jo „neonai klykia ir gąsdina upę“ bei žmogų, tačiau jau kitame eilėraštyje „kaminai spjaudo“ne kokią nors kitokią, o„amžiną ugnį“ (p. 76). Tai gali būti suvokiama ir kaip konfliktas, ir kaip harmoningos opozicijos, kurios viso labo tėra to paties dalyko aspektai.
Kaip atskira grupė minėtini eilėraščiai, kuriuose randame fantastiškų ar siurrealistinių elementų: „didžiulį mėlyną lukštą“, kurio tarsi išganymo „laukia paukščiai“ (p.78),arba tą,kuri aprengta„mėlyna svogūnų žieve eina kranksint medžių kaulams ir kopia kalno kaulais“(p. 84).Štai jums pats puikiausias skeletas, kuris skamba (skambina?) jūsų ausiai, širdžiai ir protui! Manote, kad kaulai čia – atsitiktinai? Arba kad dalgis, taip tinkantis skeletui, ir juo kertamas oras (ogi šis yra skeletui mėsos vietoje!) taip pat yra atsitiktiniai? Trumputis tekstas įtikina priešingai:
jokių žvaigždžių
dalgio perskrostas oras
kraujuoja labiau
nei mintis
Panašius L. Šimkutės aštrumus regiu tarytum blyksinčius veidrodėlius, kurie iš tiesų net ne veidrodėliai, o peiliukai, tokie būdingi žmogiškai aistrai ir jos veidrodiniam atspindžiui poezijoje. Tenka sutikti su Lidija, kad „tik aistra ar kančia / nuplėšia odos veidrodį“.
Tęsdami poetės mintį, galėtume net sakyti, kad žmogus pats sau yra veidrodinis peilis, kuriam gyvybiškai svarbi tiek jį apmąstanti mintis, tiek nebyli uola – ji atbukina peilį ir neatspindi vaizdo, tik jos sugebėjimas dauginti garsą aidu prisideda prie amžinai skambančių kaulų ir kaulelių. Šalia viso to, kaip jau L. Šimkutė mus įpratinusi – dar ir minties plunksnelės, kurias ji regi tupinčias ant kažkieno peties.