Antanas Škėma labiau žinomas kaip prozininkas, dramaturgas, tačiau jis yra parašęs ir nemaža įdomių straipsnių, vertindamas kitų autorių kūrybą. „Apsiribojau tuo įspūdžiu, kurį įpūtė (…). Palieku prozą ir kritiką kitiems“, – taip apie savo rašytus literatūros kūrinių vertinimus pasisakydavo A. Škėma.
Daugiausia A. Škėma bendradarbiavo „Vienybės“ laikraštyje. 1954 m. kilo polemika liberalizmo klausimais dėl čia spausdintų jo ir A. Rannito straipsnių, kurioje dalyvavo B. Raila („Laisvoji Lietuva“), V. Širvydas („Amerikos lietuvis“), V. Brizgys („Aidai“), kun. S. Yla („Draugas“), Niujorko ir Niu Džersio Kunigų vienybės valdyba („Darbininkai“). Rašyta ir „Atspindžiams“ (1952–1953). A. Škėma pasirašinėjo Neliterato, Diletanto, Pusdiletančio, N. N., Š. I. A., Simo Rokėno, Vyt. Aimaros slapyvardžiais.
Pagrindinis jo kritikos bruožas – ekspresyvumas ir eseistiškumas. Dauguma tekstų primena veikiau režisūrines improvizacijas nei metodiškumu persunktus mokslo darbus. Atsitiktiniu „Literatūros lankų“ bendradarbiu pasikrikštijęs „Giesmės“ kompozitorius kuria lietuvių literatūros autentikos žemėlapį, kuriame tinkami apsistoti „didmiesčiai“ – K. Donelaitis, H. Radauskas, H. Nagys, J. Mekas.
Tekstai dažniausiai skirti improvizacinei erdvei: „H. Radausko „Žiemos dainos“ aptarimas“, „J. Meko „Semeniškių idilių“ aptarimas“, „Miesčioniškumo manifestacija“, „Lietuvių tremties literatūros mirtis?“
Kritiniuose straipsniuose A. Škėma ragino „pamiršti buvusios didelės valstybės prestižą, atkakliai kovoti dėl mažos tautos prestižo. Ne tik iškeliant mažos tautos momentą, kai ji skriaudžiama, bet kiekvieną dieną ir visą laiką parodant mažos tautos savigarbą“*. Apeliuojama į giliastruktūres (pasi)tikėjimo erdves: „Net ir religijoje Ponas Dievas egzistuoja Trijuose Asmenyse. Pasekant dieviškąją tvarką, tikėkimės, yra įmanomas žmogaus, lietuvio ir amerikono lidinys.“ Pagrindinė lietuvio – mažos tautos, bet „pilnutinio žmogaus“ problema ta, kad daugelis jaučia savo autoritetų impotenciją, nepajėgumą „lygiateisiškai diskutuoti su amerikietiškais partneriais“. Rašytojo, dramaturgo priesakas sau ir kitiems kūrėjams – „laužti bet kurią tematiką per jo gyvenamosios epochos prizmę“. Literatūra negalinti virsti raminamaisiais vaistais, susigiminiuoti su „sedatyvais, alkoholiu, pasamdytos moters (vyro) glamonėjimais“.
A. Škėmos kritikos principas atitinkąs W. Gombrowicziaus siektą subjektyvios, nuosava tekstų patirtimi grįstos ir kartu intelektualios, „nevakuuminės“ kritikos modelį. Jo kritinių tekstų kalba persunkta ironija, kuri tekste lyg fotojuostoje išryškina anekdotiškąsias lietuviškosios literatūros situacijas: „Te skaitytojas suvokia, kad jau žiloje pagonybėje buvo krikščionybės nujautimas; ir – būtinai – XX a. krikščionybės. Kai dėl epinių kūrinių, tautiškumą tenka skaidyti tautybėmis. Pvz., lietuvis – idealistas, rusas – sadistas, lenkas – išdavikas, amerikonas – materialistas.“ Atsakymuose į „Literatūros lankų“ anketą (sudarė J. Kaupas, K. Ostrauskas), iškeliama „kritiko mėgėjo“ problema: „...būtų gerai tas [jų – R. P.] recenzijas ar pasisakymus literatūros klausimais išversti, pvz., į anglų kalbą ir pateikti Vakarų kritikams. Tai pamokytų juos, kaip rimtai reiktų tuos kausimus nagrinėti.“ „Neigiami“ reiškiniai literatūros gyvenime įvardijami kaip nykstantys, kur tik paskiri užsispyrėliai kovoja „prieš bendruomenės ir jos vadų moralę, bando epochiniai išrengti žmogų visoje jo nuogybėje, ieškojimuose, kilimuose ir kritimuose“, vaizduoja „mirtimi alsuojančią kančią“, seka Vakarais, rašo pernelyg „moderniškai“. Čia nuskamba A. Škėmos tiek kritikos, tiek kūrybos moto: mylėti žmogų net ir tada, kai jis netekęs savo pavidalo, kaip žydai prieš maldaujamą mirtį „Izaoke“ – „keturpėsčiomis ropoja į savo finalą“. Iš minėtų atsakymų sužinome apie B. Pūkelevičiūtės „pasisavintus“ autoriaus rankraščius, bevaisę, neskoningą eklektiką V. Bagd. kūryboje (gal tai, turint omenyje A. Škėmos tekstų organizavimą, pajungtą vienai – mirties ir žmogaus – problemos ašiai, „aptikta“ postmodernizmo apraiška?).
Visuotinai pripažinto metodo, sentimentaliai romantiško ir pseudopatriotinio, taikymą vadinamojoje „geto“ literatūroje A. Škėma aiškina remdamasis psichoanalizės žiniomis. Kalbama tiek apie individų, tiek apie kultūros, tautos „kaltės“, nevisavertiškumo kompleksą: „Literatūrinis getas pasirengęs nužudyti kiekvieną neklišinę problemą, kiekvieną eksperimentą, kiekvieną bandymą pasivyti mus pralenkusius kaimynus.“ Autorius apmąsto esamos būklės priežastis, akcentuoja lietuvių literatūros jaunumą, kai tuo tarpu „kultūra auginama šimtmečiais“. „Geto“ literatūra vengia aštrių kolizijų, tikros kančios, kuri kiekvienąkart kritikų sutinkama su pasipiktinimu ir pašaipa kaip vulgarybė, obsceniškumas ar skonio neturėjimas. A. Škėma stoja ginti literatūrinės iliuzijos, kuri, pasak jo, yra „poetinės tikrovės iliuzija, o ne pretenzija į getinį išsigelbėjimą“. Tokios poezijos atstovas esąs H. Radauskas, A. Škėmos mokytojas ir kritikas, atsisakęs lietuviškosios praeities, ar H. Nagys. H. Radausko „Lotofagų šalis“, H. Nagio „Sniego balandžiai“, A. Nykos-Niliūno „Rauda“ traktuojami kaip „pirmieji ženklai žūstančios kartos, žūstančios su jėga, bet jau pradedančios nebetekti atramos džiaugsmingo grožio estetikoje, savosios praeities elegiškame išsprendime ar metafiziniame tęstinume“.
Proza atsiliekanti nuo poezijos, „daiktiškesnė, su skoningu romantišku pakilimu (ar švelniu humoro jausmu) net ir vidutiniam skaitytojui nesukelia griežtos reakcijos“. Joje tebedominuoja praeities „prarastasis rojus“, o problemos „beveik nesprendžiamos pro dabartinės epochos prizmę“.
Straipsnyje „Lietuvių tremties literatūros mirtis?“ demistifikuojama tremtis („pabėgimo gėda, kilniu melu pridengta“). A. Škėma rašo: „Aš galvoju apie ištisų generacijų vystymąsi. Iš svetimų kraštų tegalima ir (ypač mums) reikia mokytis. Bet per ilgai mokytis – reiškia užsidaryti sentimentalėjančių gatvelių gete, asimiliuotis ar įklimpti į laipsnių rezignaciją (…). Geto metodas pats populiariausias. Jį simbolizuoja vaizduotinės tėviškės žemės sauja, kurią laikas pūdo. Tuose puvėsiuose formuojasi perjautrinti prisiminimai, kiekvienais metais vis labiau lipnūs. (…) Literatūroje susiklijuoja hipertrofinis romantizmas ir sentimentalizmas.“ Iškeliama XIX a. pabaigos technikomis harmonizuojamo folkloro darkymo problema, „perkilninto ir sufarsinto kaimiečio“ scenoje diagnozė, kai peizažai tapomi pagal rusiškojo realizmo mokyklą. Dėl susiklosčiusių literatūrinių ir istorinių aplinkybių A. Škėmai suprantama, kodėl „Mindaugas prakalbo it konsulas, atidarydamas dailės parodą“: „Paskui praeities talentai tapo įrašyti į garbingųjų sąrašą savo priešams naikinti arba laikraščių laužymo nepritekliams užlopyti.“ Taip šeštadieninėse mokyklose arba žymaus aktoriaus rečitaliuose „įrėminti“ ir K. Donelaitis, Maironis, Žemaitė...
A. Škėma, suvokdamas lietuviškosios literatūros ir jos kritikos situaciją, siūlo jos vertintojams būti plataus akiračio aiškintojais, nes tik taip galima suteikti pagalbą „skorbutui“ gydyti. Švysteli ekspresyvi refleksija: „Mokėkime (…) išmėsinėti praėjusių metų įvykius, kad kitais metais jie kuo mažiausiai dvoktų“ (iš str. „1948 m. literatūriniai ir teatriniai epizodai“).
Kritikas privaląs būti itin didelis eruditas, nes jo dėka formuojama skaitytojų nuomonė ir rašytojo istorija. A. Škėma aptaria ir literatūros premijų skyrimą. Straipsnyje „Atsakymas J. Cicėnui“ („Mintis“, 1949 09 11, Nr. 17) paneigiamas pastarojo oponavimas, kad „mūsų tremties sąlygomis dienraščių uždavinys grynai informacinis“. Reikalingi kiekvienos srities specialistų pasisakymai metams baigiantis, nes neeilinių, t. y. aprėpiančiųjų literatūrą, teatrą, dailę ir muziką, labai maža. A. Škėma reaguoja ir į „kritikų“ neišsimokslinimą ir sutingimą, mat šie yra abejingi dabartiniams Vakarų rašytojams, savuosius tebelygina su Tolstojumi ar Dostojevskiu. Išreiškiamas pasitenkinimas antrojo „Literatūros lankų“ numerio prozininkais ir vertėjais, pateikiančiais literatūrą „be impotentiškų verkšlenimų apie prarastas dorybes“.
Straipsnyje „Literatūros lankų antrojo numerio proga“ ypač reikliai ir taikliai tapomas „oficialusis literatūrinis gyvenimas“, tekantis „down“: „į liaudišką pasipelnėjimą, patriotišką, visišką filosofijos ir psichologijos nepažinimą, (…) į visišką žodžio, minties, vaizdo, aforizmo paniekinimą: akys – lino žiedas; širdis – plazdanti paukštelė, doras personažas niekada neišdrįs pasidaryti pusmetinio susišukavimo, rimtas personažas dėvi iškilią kaktą su raginiais akiniais (…), į priemiestinį optimizmą, kuris tėra paprasčiausias savo literatūros išdavimas, sutampąs su „kolchoziniu optimizmu“ anapus uždangos. Išeivijos oficialiąją literatūrą A. Škėma vadina „šiukšlių krūva“, sustingusia „nuosavos bambos stebėjime.“
Straipsnyje „Atsakymas Jonui Aisčiui“ A. Škėma pabrėžia H. Nagio, A. Nykos-Niliūno, H. Radausko, A. Landsbergio bandymus kūryboje derinti Vakarų ir lietuvių literatūrų tradicijas, užsimenama ir apie J. Aisčio bei A. Nykos-Niliūno „nesutarimus“ („pagal Tilvytį: Aistis eidamas ratu, Nyką klibina dratu“). A. Škėma griežtas: „Talento sąvoka man nesuponuoja Autoriteto sąvokos. Todėl pagerbdamas J. Aistį lyriką, kartais protestuoju prieš J. Aistį apžvalgininką ir recenzentą (…). Vargu bau jis – kvalifikuotas psichoanalistas.“
A. Škėmos kritikos ir literatūros publicistikos pozicija artima A. Nykos-Niliūno pozicijai. Abiem būdingos netikėtos digresijos į pasaulinės literatūros, teatro, dailės reiškinius, laiko ir erdvės vienovė, suponuojantys ir vertybių atrankos kriterijus. „Man buvo artimas Coppeliaus [A. Nykos-Niliūno – R. P.] įsijautimas į perplėštą Nagio pasaulį“, – išsitaręs A. Škėma „Sniego balandžiuose“. Erudicijos požiūriu abu kritikai iš esmės lygiaverčiai. Tik A. Nykos-Niliūno kritika daugiau kontekstuali, „ramiau“ konstruojama, o A. Škėmos – intertekstuali, pilna ekspresyvių proveržių. Įvairiakalbės kūrinių ištraukos, nuorodos į juos komponuojamos išraiškingu, spontanišku aliuzijų principu, apie jų vaidmenį tekste dažnai paliekant spręsti pačiam skaitytojui. R. M. Rilke, B. Pasternakas, J. J. Rousseau, A. Solovjovas, M. Luteris, P. Cezanne’as, Picabia, T. Williamsas, E. Hemingway’us, J. Jankus, S. Dali, Cherico, Napoleonas, Hitleris, K. Ostrauskas, M. Schagallas, V. Faulkneris, P. Picasso, H. Radauskas, M. K. Čiurlionis, danse makabre, veneros, faunai ir F. Nietsche, S. Freudas, K. G. Jungas ir Adleris etc. žygiuoja A. Škėmos tekstais, neurastenišku atkaklumu žongliruodami iš pasąmonės „išsipokštaujančiais“ žodžiais. Ši kultūrinių patirčių kolona nėra iliustratyvi, bet išžiesta iš kalbos ir teksto režisūros. „Yra pasąmoninė sritis, ir ji pasiūlo kryžkelę“; „toji pasąmonės sritis, tas susiskaldymas priepuolyje“ ir pan. – A. Škėmos tekstų (apskritai) ištakos. Čia formuojasi ne tik analizės bei kūrybos instrumentai, metodas, bet ir paties teksto konstravimas, jo iracionalus vienalytiškumas, kurį galima suvokti kaip specifinį (eseistikos?) stilių. Iš tokių pozicijų žvelgiama į H. Nagio eilėraštį „Sniego balandžiai“, kur A. Škėma, laisvais ekspresijos švysniais „per savo vidinę prizmę lauždamas“ kūrinį, taria: „Jei Nagys pasielgtų lyg Picabia, kuris (paskutiniuose savo darbuose) juodame fone išbraižo spalvotus rutuliukus, – Nagiui grėstų migdomosios tabletės svaigulys. Jis pasektų tuos lietuviškuosius lyrikus, kurie užsnūsta vidurdieny ir vėliau tik kartojasi tįstančiu diminuendo. Jis tekartotų nuolatinį – vakaras vakaras vakaras. Ir gal (tebeįvyksta – pabelskime į medį!) jo poezija reikštųsi magiškuoju perpetum mobile“. Kūrybos procesas traktuojamas kaip sudėtingas ir alinantis, nes „nėra lengva, suvokus pasąmonės įsakmumą, įjungti valią (kaip pridedamąjį variklį) ir priversti save pasisukti, ir nebežiūrėti į nutolusį krantą, kuris jau neberyškus“, „įkyriai šviečiant praradimo saulei iš mėlyno ką tik gimusių balandžių sniego“. H. Nagys, pasak A. Škėmos, įkrentąs į „siurrealistines prarajas“, netampa nihilistu. „Tenka priminti, kad pasąmonės, sapno, košmaro apraiškos sunkiai organizuojamos arba specialiai organizuojamos (ką ir režisavo savo tekstuose pats A. Škėma – R. P.). (…) Vis dėlto geriausieji siurrealistiniai darbai atskleidžia mūsų košmarišką epochą.“
Save vadinantis „tik skaitytoju“ autorius siurrealizmo krypčiai priskiria ir J. Jankaus „Pasaulio dailininką“. Pateikiama puikiai išmanoma (iš medicinos studijų) „dabartinių“ neurastenikų vidinė charakteristika, suponuojanti digresijas į pasaulinę literatūrą. Reflektuojamas ir savojo eklektiškosios „kritikos“ rašymo būdo pasirinkimas: „Juozo Girniaus metodas mane sugestionavo. (…) Deja, negalėjau jo pasirinkti, nes metodas jau buvo pasirinktas. Katedroje ant moteriškės plaukų nutūpė sniego balandis, ir aš panorėjau apie tai parašyti.“
Straipsnyje „Mirštąs literatūrinis sąjūdis“ su subtiliausia ironija išrašomas moderniosios psichologijos ir psichoanalizės receptas pseudosakralinių, pseudomistinių, pseudopatriotinių negalių kankinamam tarpkontinentiniam sąjūdžiui, perėmusiam Cicerono mokyklos šablonus. Priežasčių, kodėl literatūra degeneravo iki rašliavos, siūloma „paieškoti savo istorinėj vaikystėj“. Nuskamba optimistinė mintis: „Šitaip išdrįstame „papranašauti“ naujos literatūrinės kartos akivaizdoj (giminingos ne amžiumi, o literatūrinių sąvokų suvokimu), kuri savo kūryba ir kritika įsuko į akmenuotesnį taką. Vakarai jiems nesvetimi, o jų „lietuviškas veidas dar nesuformuotas. Tai pranašauja negreitą mirtį. (…) šios literatūrinės kartos kūryboje ir kritikoje šalia vakarietiškųjų milžinų ir nuosavo originalumo eina ir tebegyvi Donelaičio, Maironio, Krėvės, Milašiaus šešėliai“.
Tikėjimą, kad „kiekvienas kūrėjas yra pirmiausia savo paties išraiška ir tam tikra prasme (atsargiai paliečiant psichoanalizę) ekshibicionalus“, A. Škėma išreiškia aptardamas H. Radausko „Žiemos dainą“. „(…) skirtumas toks, kad vieni išreiškia save per aplinką, gamtą, žmones ir daiktus, patys lyg ir pasilikdami nuošaliai, kiti atiduoda vien save su atvira ar nuslėpta aistra ir veik autosadizmu (Poe, Čiurlionis, Kafka ir t.t.)“. H. Radauskas traktuojamas kaip suponuojantis klasiškąjį meno supratimą „kritikų akyse“, t. y. principą, kur detalės pajungiamos „visumos tariamam objektyvizmui“. Poetas vadinamas eklektiku. „Tardamas žodį „poezija“, turėjau galvoje poeto autentiškumą, atseit gabumus, sujungtus su galutiniu savęs išsakymu ir technika, kuri nėra pirmaujantis veiksnys arba žongliruotė pasipelnijimo tikslu, pasipelnijimą motyvuojant ne tik piniginiu, bet ir savęs pagarbinimo mastu.“ A. Škėma nepritaria daugumos kritikų nuomonei apie H. Radauską kaip apie grynąjį intencionalistą. Nors ir simpatizuodamas šiam poetui, kaip atliepiančiam jo paties kūrybos principus, „Lotofagų šalį“ A. Škėma traktuoja kaip vieną iš beviltiškiausių kūrinių. Čia pasitelkiamas artimas dekonstrukcijai principas: F. Kafkos „Prometėjo“ keturių škicų dialogiškumas, tik mininaratyvai pajungiami didžiajam naratyvui, pagrindiniu motyvu paskelbiant „niekas, niekad, niekas“. „Veidrodžių darbai“ priskiriami prie labiausiai iracionalių H. Radausko kūrinių. Veidrodžių „destruktyvus konvejeris (…) jau atiduoda mums [poeto] pasąmoninį pasaulį“. Iracionalumas čia konkretus, kaip ir siurrealizmo dailininkų darbuose, kur „visi daiktai arba žmonės, arba jų fragmentai realūs, tik sudėstyti ne konvencionaliai logiškai arba apšviesti nekonvencionalia šviesa“.
O štai J. Meko „Semeliškių idilių“ pavadinimas, A. Škėmos žodžiais, skatina „idiliniai nusišnekėti“. Negailima ironijos lietuvių literatūros kritikams, vartojantiems anekdotiškąsias „gilios, prasmingos, egzotiškos, tyros lietuviškos dvasios“ literatūros vertinimo klišes. J. Meko poezijos rinkinys suvokiamas kaip autoriaus, įvaldžiusio auditorijos neprofesionalumo ir poreikių tenkinimo mechanizmą, pretenzija į žaidybiškumą. Itin populiarią „prarastojo rojaus“ klišę A. Škėma analizuoja pasitelkdamas psichoanalizę. Ironizuojama: „Galimas dalykas, kad kai kurie mūsų rašytojai, užsikrėtę „prarastojo rojaus“ idėja, laimingo sutapimo dėka iš tikrųjų turėjo malonią vaikystę.“ Akcentuojamas emigracijos sindromas, būdingas lietuviškiesiems rašytojautojams: „Mūsų rašytojas ir nepriklausomos Lietuvos laikais buvo emigrantas. Net ir vakarietiškame Kaune jis jautėsi atplėštas nuo gimtojo kaimo. Ir jei mes paseksime tų laikų kūrybą, mes labai retai užtiksime joje miestiškumo. Mūsų rašytojai jau buvo emigrantai vaikščiodami liepų žiedais kvepiančia Laisvės alėja arba žiūrėdami į Nemuno vingį nuostabiame Panemunės pušyne.“ Vienintelė realybė čia – iliuzijų pasaulis. „Dvilypė Januso galva stovi lyg tolimas [praleistas žodis] mūsų lietuviškoje kultūroje: dažnai pavirsdama į sentimentalią neurozę iš pseudopsichoanalitinių televizijos vaidinimų.“ Pasak A. Škėmos, pagrindinis J. Meko „Semeliškių idilių“ trūkumas, kad jos yra „tiktai idilės“. Šis vertinimas motyvuojamas mekiškojo „Vilko“ šokiu, kuris ir esąs pagrindinė aptariamo poeto „psichinės konstrukcijos savybė“.
A. Škėma taiklia ironijos injekcija paskiepija ir vėlyvąją J. Aisčio kūrybą, teigdamas, kad „buvusio poeto“ eilutėn „Mačiau ir vakarą kaip žmogų mirštant“ įsiterpia „nepalaidoto numirėlio (teatleidžia man Sartre) šokinėjanti parafrazė. „Žysiu, žysiu, kol pražysiu“. Tarsi šizofreniškumas sunaikina elegišką peizažą ir priverčia muzikuoti progresyvų džiazą ar Greco dainelę apie negrą trompetininką, kuris Paryžiuje girtas besivoliodamas gatvėje tvirtina, kad Dievas yra negras“. Anot A. Škėmos, kančios interpretacija „vien iš estetinės pusės“, kuri itin propaguojama išeivijos laikraščiuose, dažnai virsta „numirėlišku grotesku“. Kūryba jam yra „darbas, kuris esti reikalingas ir be kurio pūkiniai nučiuoši ar nudardėsi į prarają“, įkvėpimas įvardijamas kaip kilniojo melo apraiška, egzaltuotė, kurios metu kuriant „nieko doro nesigauna“.
„Miesčioniškumas galioja bet kuriai tautai ir pasaulėžiūros sistemai, ir religijai. Tai lokalizuotas bėgimas nuo gyvenimiškos tikrovės. (…) Miesčioniškumas yra sedatyvai, heroino injekcijos, nustumią į miglas gyvenimą ir gražų, ir klaikų, ir estetišką, ir obsceninį. Miesčionis tebestovi visatos centre, žemėje, kurią „prilaiko“, – teigia A. Škėma provokaciniame „diskusine prasme“ pranešime Bostono lietuviams. Jo literatūros kritika ir šiandien lieka tobulo ironiško teksto pavyzdys.
_______________
* Straipsnyje remtasi A. Škėmos „Rinktiniais raštais“, T. 2., V., 1994.
Literatūra ir menas