Accessibility Tools


soblinskaite_obuoliaisoblinskaite_obuoliaiVioleta Šoblinskaitė. Obuoliai iš meilužių sodo. Eilėraščiai. – Vilnius: UAB ,,Petro ofsetas“, 2004. – 132 p.

Žinau, jog kvaila iš savo diletantiško sūrmaišio išspausti kiek kvalifikuotesnį įspūdį, valandėlę pastypsojus ir akimis pasmaguriavus pro Violetos Šoblinskaitės meilužių sodo* obelų šakas. Koks vaizdelis? Na, stovi Ieva, raško obuolį po obuolio, prakanda ir sviedžia. Prakanda ir sviedžia. Kartais pataiko į Adomą, kartais – į sėdintį angelą, įsikirtusį sparneliais į kėdę, kartais bumbteli į dangaus (vartočiau daugiskaitą, bet nesuvokiu, kaip skamba žodžio „dangūs“ kilmininkas) langą (,,Danguose kaip ir žemėje: juodą / sudygsniuoja balta, o per odą / prakaitai devyni nusrovena – / ir išsipučia Viešpaties venos“ – p. 8), kartais į Paskutinės vakarienės romumą („lyg prie stalo / nebūtų Judo“ – p. 12), kartais į kokį sapną, bet dažniausiai į Buvusįjį/buvusįjį ir esantįjį/Esantįjį. Tad ir skaitytojui dažniausiai telieka graužtukas. Skaitytojas čiulpia graužtuką lyg atlaidų saldainiuką, kol pradeda perštėti gomurys:

„bulvienos gale
durpynėlio tamsa užsiklojusi
miega rupūžė
              o auštant
gieda žvaigždė viršum stogo šelmens
ir visi
keturi spalio vėjai išvien –
iš eglyno pajuodusio pučia
               ir ūžia
nuogas juodalksnių miškas
               per naktį lapų gedėjęs“ (p. 10).

Niūri tapyba šviesios akvarelės maniera. Žemės tamsa, nutvieksta dangiškos šviesos proveržio. Tuo meistriškai įrėmintu peizažu, ko gero, regėjimus „Prie Gudų sienos“ autorei ir reikėjo nutraukti. Bet autorė „pavaro“ į istorijos isterijas, iš obelų sodo metasi į publicistikos (eseistikos?) brūzgynus, iš kurių išlenda apsibrozdijusi ir, apsimetusi miško samana, dar mykia dviprasmišką lopšinę „žmogui / gal rupūžei“, – p. 11. Žmogui. Gal rupūžei. Svarbu kuris kurio kailyje.

Brazdijimasis po apsimestinai savomis „priimtas“ teritorijas tokioje neapsimestinai intymioje poezijos laukymėje po beveik begėdiško smaksojimo ties „Didžiuoju penktadieniu“ V. Šoblinskaitei nepigiai atsieina: „širdis susigniaužė kaip grumstas (...) / gyvenimas skyrė mums rentą“, – p. 13.

Nusipoetinusiame neomoderniosios poezijos kontekste dažnas V. Šoblinskaitės graužtukas tampa kirčiu („žodis, išvarytas iš tarmės“ – 18 p.), eilutėmis švysčiojama lyg Boscho teptuko skustuvu:

„čia tik prakeiktieji
šašuotomis lūpomis meldžiasi“ (p. 25).

Bet autorė esą netyčia prakąstu obuoliu netrunka užspringti „Devynete regėjimų“. Tuoj pat užspringsta telefonas. Neįvardytas paukštukas lyg sėklą praryja fleitos melodiją, paskui pasirodo zylės, suopiai, vėl r ė k i a neįvardytas paukštukas, linksminasi vyturys. Sulig arfa, glostančia tylą, užspringsta ir skaitytojas, prieš tai liūdnai pakinkavęs galvą ties eiline autorės Kryžiaus stotimi:

„lietus ant tavo plaukų
lietus ir ašaros
taip nelauktai ne laiku
Dievas parašė mus

(...)

prie tavo drėgnų plaukų
kur žiba ašaros
nes Dievas labai ne laiku
parašė mus“ (p. 33).
palyginimo pasažas

„juokingai baisiai,
bet dažnai meldžiuos
jaunam mėnuliui,
jo vaiskiam ruoželiui,
pakibusiam Aloros danguje,
prašydama užtarti,
kad nebaustų
Aukštasis, tas,
kuris patsai sutvėrė
ir mus abu,
ir mudviejų aistras“ (p. 55).

Žinoma, su p. Dievu dabar kiekvienas elgiasi kaip tinkamas. Galima Jam net ir per petį patapšnoti. Pastaruoju metu poezijoje Jis vis dažniau pakeičia Pegasą. Likusį be sparnų ir kinkuojantį kaip kuinas. Jeigu kas, p. Dievui galima rėžt į akis arba į paširdžius, spirt į užpakalį, nes Anas mus sukūrė į Save panašius. Tad p. Dievas lietuvių neomoderniojoje poezijoje „imamas ant trumpųjų“. V. Šoblinskaitė su p. Dievu irgi elgiasi arba pernelyg davatkiškai („kad susitiks bent dausose vėlelės / auksinio Dievo veido spindesy“, – p. 31), arba pernelyg familiariai, lyg su kokiu kailiniuotu dėdule ar trumpakelniu padauža (,,nedavė Dievas vaiko / vystyklus davė neplautus“, –  p. 34). Katalikiški purslai meilės skaistyklos katile:

„tas vyras, kurs gražiai mane girdėjo,
išėjo ką tik, jį sugavo miestas,
klaidus ir liūdnas, visas kaip išmiręs,
o Dievas jau bejėgis, Dievas nuteistas
už jį, už tą, kuris mane girdėjo“ (p. 35).

Ko stebėtis, jeigu po tokio p. Dievo atvaizdų kaladės pašymo, kad ir melste meldžiant nieko nekaltinti, skaitytojo pasąmonėje p. Dievas gali likti kaltas ir

„(...) dėl tokio sumauto gyvenimo:
visi mes atsitiktiniai, visi
nuplikytom širdim“ (p. 37).

V. Šoblinskaitė, nelabai ir teslepianti, jog „Obuoliuose iš meilužių sodo“ iš tikrųjų yra apsigobusi Marijos Magdalietės skara, skaudžiai baksteli p. Dievui į šoną, prašydama pasitraukti ir netrukdyti eseistiką paverčiant poezija (kaip vandenį vynu), tėškiant antausį fariziejams:

„jei atrodo, kad esate svarbūs, svarbėkite ir toliau:
skaitykite laikraščius, nusipirkite prezervatyvų ir bulvių,
būtinai sumokėkite už telefoną, nes paskambins ir iškeiks jus

prakeikti mes visi, prakeikti lig kartos septintos“ (p.38).

Gramatiškai įžūliu „svarbėkite“ V. Šoblinskaitė smogia taip taikliai, jog skaitančioji visuomenė kaipmat iš jo išlukštentų apibendrinimą: „svarbalas“. Pripūstas ar prisipūtęs. Tik įdomu, kuria „svarbalų“ karta pradėti skaičiuotę „lig kartos septintos“? Kuri pagal prakeiksmo eilę pririštųjų prie „mobiliukų“ karta? Penkta ar šešta? Laikas kurti naują religiją – čirpiančios maldaknygės jau kas antroje rankoje. Biblija išdėstyta telekomunikacijos bendrovių lankstinukuose. Kam pasiųst žinutę visuotinės priklausomybės erzelynėje(?):

„kiek daug mirties, kai saulė vakarop
ir kai žvarbu lauke, net širdį gelia“ (p. 49).

Taip ir atitoksti be obuolių ir be meilužių sodo, kuris tėra žaismė, autorės mitologija, jos saviapgaulė bei skaitytojo vedžiojimas už nosies. Juk, pavyzdžiui, patys „Obuoliai iš meilužių sodo“ pristatomi taip: „Nauja, dešimtoji, poetės ir prozininkės V. Šoblinskaitės knyga, kurioje vyrauja netekties ir meilės, nusivylimo ir atradimų nuotaika“. Toks masaliukas skaitytojo pūgžliukui. Tereikia dėmenis sukeisti vietomis: „... vyrauja netekties ir nusivylimo, meilės ir atradimų nuotaika“. Argi ne? Sulig tuo galima skaitytojui dar pasiūlyti sukeisti „n“ ir „g“ raides posakyje „piginas pinigas“.

V. Šoblinskaitė apsimeta graužianti obuolius, rimuodama „tiesą su vėsa“ (p. 49). Brrr, bet skanaus! Negana to, ji dar atkiša obuolį Daivai Čepauskaitei (du sykius), Petrui Balčiūnui („pigioje užkandinėje verda mus, / tuoj patėkš ant stalų mūsų ilgesį“ – p. 64; ar išvirtas ilgesys yra vegetariškas?), Sigitui Parulskiui (už prisipažinimą, kad jis ,,dulkesnis“ už dulkę), Onei Baliukonytei (nežinia už ką), Sigitui Gedai (matyt, už aureolę; negi galima už nuplagijuotą senatvės kuždesį, „jog vienąryt išnyksiu tarsi dūmas“), Stasiui Stacevičiui, Gasparui Aleksai (pirmojo moterį smėliuos sapnuoja eskadronas, o antrojo moteris akmeniu žydi prie šaltinio; viduramžiai ir renesansas?), Donaldui Kajokui (taip pat du obuoliai; vienas vėlgi už dulkes, antras – už vyną su vėju), Aidui Marčėnui (dukart trys yra šeši praradimai, triskart keturi – gal koks dvylika eilėraščių), Algirdui Verbai („kvailuti, pasaulis, kuriam vaikštinėjam, jau buvo“, – p. 75), Vladui Šimkui (nei už šį, nei už tą), Algimantui Mikutai („arbatos!“ – „ar batų?“ Išeiti mažutei, trapiai, prisimeldusiai, prisikentusiai). Nuograuža atitenka ir Tautvydai M.

Žinoma, tuo V. Šoblinskaitės „Plagiacijos“ nesibaigia. Ypač apmaudus prisipažinimas iš po Marijos Magdalietės skaros: „mylėjome ne tuos ir ne tada“ (p. 91). Nežinia kodėl po kelių puslapių ūmai atsisakoma galimo dueto su D. Kajoku (ir p. 72 pacituota jo sentencija: ,,ak ne bausmės nuvargina mintį“) ir išstraksima, išaksima: „ak vėlyvas švytėjimas ak“, – p. 94. Ak. O juk prie D. Kajoko asmenybės ir poezijos limpama kaip prie musgaudžio. Tuntais.

Kai prasideda demonstracijos ir atnašavimai („bučiuok akis jos nemeluoja tau“ – p. 95), prasideda mėgavimasis obuoliniu vynu Dviese. Albuminė poezija, kiek sentimentaloka, kiek banali ir trapi kaip kalėdinis sausainis:

„tasai kurį prisišaukiau... mielasis
ir imk ir neškis jeigu tik gali
net kai po trupinį mane sulesi
plazdėsiu tavo kraujo svaiguly“ (p. 96).

O kur dar „Išprotėjusių sonetų vėrinys su sagtele“, kai iš obuolių sodo persikraustoma į audimo stakles, Mergelės ataudais dabinant Šaulio audeklą, bet nepamirštant, jog

„visi lig vieno velkasi keliais
duobėm duobėtais ir pilnais tuštybės

ir apkalbos plasnoja iš paskos
ir mūsų nuodėmės kaip šunys bėga
ir uodžia mūsų pėdsakus kely“ (p. 113).

Spalvingas V. Šoblinskaitės poetinis žodis gali būti ir natūralistiškai rupus, salomėjiškai romantišką „sudeginkit mane kaip raganą“ pakeičiantis brutaliu apgirtimu:

„gali prikalti bėgvinėm mane
prie išsiklaipiusių palaikių durų“ (p. 117).

Baigiantis ekskursijai po meilužių sodą, V. Šoblinskaitė obuolių kruša veja šalin mirtį nelaikšę. „Kuriam kipšui reikėjo ją prisišaukti?“ – gali paklausti graužtuku paspringęs skaitytojas. Ir ilgai ilgai kosėti. V. Šoblinskaitės eilėraščiais. Ne kokiu nors neodraikalu, o natūraliai išjausta ir kiek demonstratyviai klasikinės formos poezija. Iškentėta, kaip kenčiami pro odą lendantys kaulai:

„aš katę nuvarau į kojų galą
ir peržegnoju tuos, kurie kely“ (p. 63).

Lyg moteriškuoju Dievo pirštu. Lyg aukščiausios prabos Anos Achmatovos aristokratišku krenkštelėjimu.

V. Šoblinskaitė pagrįstai šiemet darsyk išgarsėjo romanu „Vilkų marti“, sukurdama kiek egzaltuotą Karilės istoriją, prisodrintą etninio parako („Todėl taip gera stovėti kiaurą naktį prie atviro lango, stebėti mėnulį, pilantį ant žemės sidabrišką šviesą, net nekrūptelėti, kai pro pat nosį praneria šikšnosparnis – tikras vaiduoklis žydrai žalsvoje mėnesienoje, ir tu jau nė kiek, nė kiek nenustembi, išgirdusi veriant duris, nes puikiai žinai, kad parėjo tasai, kurio lauki...“, – p. 144.)

„Vilkų marti“ 2004 m. pelnė Žemaitės premiją. „Obuoliai iš meilužių sodo“, man regis, vertintini gerokai kilstelint pripažinimo kartelę. Nes egzaltaciją V. Šoblinskaitė nedvejodama ir nesigėdydama „prie visų akių“ parklupdo prieš jausmo tikslumą:

„tenoriu vieno – tyliai išprotėti
prigludusi prie rankos kurioje
laikai beformį ir negražų skėtį“ (p. 97).

Trijose eilutėse „susūdytas“ visas moters pasaulis. Po to autorės prilipdytas dar tris eilutes, manyčiau, reikėtų užbraukti:

- - - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - -

Kaip atodūsį.

Nemunas, 2004-12-09