vladas_slaitas Vladas Šlaitas prabyla į skaitytoją savitu, tik jam vienam priklausančiu balsu, nei sąmoningai suka į žemininkų, maždaug Šlaito vienminčių, atrastą kelią, nei renkasi ankstyvesnį subjektyvios lyrikos stilių. Giliai asmeniškas, jautrus, nuotaikingas, prisiminimų ir svajonių poetas, Vladas Šlaitas poetinę mintį brandina širdies gelmėje, ją išreiškia nuoširdžiai ir natūraliai, kartais spontaniškai, tarsi jo mintis tekėtų tiesiai iš širdies į eilėraštį, visai neįsivėlus į proto tinklą. Tai jo kūrybai duoda emocinės, šilumos, gilaus vidinio susitelkimo atmosferą, kurios tačiau nereikėtų laikyti užsidarymo ženklu. Nors Šlaitas įsiklauso į save, jis nenutraukia ryšių su aplinka; jo širdis, – atvira, plati, mylinti, – ieško artimo žmogaus, bičiulio, su kuriuo poetas galėtų pradėti intymų pokalbį. Šlaito poeziją galima apibūdinti paties poeto ne kartą tartais žodžiais: ji yra širdies bičiulystė. Ne subjektyvių jausmų išsakymas, bet pastanga nugalėti vienatvę ir sujungti poetinėje plotmėje visa tai, kas tikrovėje yra išskirta: žmogų su žmogumi, išeivį ir gimtąjį kraštą, išgyventas dienas ir esamąjį momentą, taip pat ir žmogų su jo Kūrėju, poeziją užbaigiant religinio susitelkimo rimtimi.
Realusis pasaulis Šlaitui atrodo suskaldytas todėl, kad jis yra paženklintas laiko ir tuo pačiu kintamumo bei atsiskyrimo antspaudu. Žiūrėdamas į pasaulį, Šlaitas mato, kad viskas keičiasi, nyksta, slenka nebūtin, nuteka laiko srove: daiktai pasirodo ir dingsta, mylimieji pabūva akimirką ir vėl nutolsta, dienos plaukia, palikdamos širdy tik blankius prisiminimus, neryškias linijas, kontūrus, kurie neprisipildo gyvybinio turinio. Tekančio laiko perspektyvoje ne tik realūs daiktai, bet ir pats poetas savo sąmonei pasirodo kaip blyškus siluetas, forma be turinio, „grūdas be grūdo, – meilė be meilės, / gyvenimas / be gyvenimo“. Tai tik tuščiai skambąs saulėgrąžos vamzdis, o viename vėlyvesniųjų eilėraščių, tik tuščias indas: „Esu trapus ir lengvas ąsotėlis... Esu grakštus ir lengvas išlenkimas. Esu tik linija. Tik taktas. Ne daugiau“. Šis vidinis tuštumos pajautimas Šlaito sąmonėje atsiranda turbūt todėl, kad poetas iš tikrųjų nepasiduoda laiko srovei, su ja neteka, o laiką junta kaip nuolatinį dienų plaukimą per širdį. Bėgančiam laikui sustabdyti, tarsi pasauliui širdyje pastoviai įtvirtinti ir tuo būdu širdžiai pripildyti, Šlaitas rašo poeziją, joje ieškodamas pastovumo, užuovėjos nuo laiko, glaudžių ryšių, kurie poetą ir pasaulį suvestų draugėn.
Šlaito vidinę šilumą, jo meilę daiktams ir žmonėms jaučiame ne tik jo poezijai būdinguose, intymaus ir bičiuliško pokalbio tonuose, bet taip pat ir visoje eilėraščio sąrangoje. Šlaito kūrinys paprastai prasideda prozai artima fraze, kuri tik užfiksuoja tikrovės pasaulio fragmentą. Toliau išryškėja mąstymo bei refleksijos momentas, užsklendžiamas staigiu lūžiu, emocijų antplūdžiu. Poeto širdies šiluma tarsi padega tikrovėje regėtus vaizdus. Jie suliepsnoja dideliu gaisru, tačiau nesudega, išlaiko savitas formas, bet kartu prisipildo kūrėjo jausmo ir tampa jo draugais, bičiuliais, jo gyvenimo sudedamąja dalimi. Ši daiktų metamorfozė, jų sudvasinimas Šlaitui yra tiek paprastas ir tiek natūralus kūrybinis procesas, kad jam išreikšti poetas panaudoja ne simbolius ar sudėtingas metaforas, bet atvirą teigimą, trumpą sielos atsidūsėjimą, paprastą, tačiau stipria emocija nuspalvintą žodį: „O, chrizantemos! / O, mano tylios ir vienišos seserys“.
Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989.