Istorinis reiškinys – „Draugas“ sulaukė šimto metų ir į savo gimtadienį pakvietė rašytoją iš Lietuvos. Viešnia jubiliatui atvežė turtingų dovanų – patirtimi brandintų savo kūrybos bei pastabių įžvalgų kraitį. Visa tai paliudijo jos viešnagė Čikagoje.
Paskutinis „Draugo“ šimtmečio renginys – rašytojos Renatos Šerelytės iš Vilniaus atsilankymas Čikagoje lapkričio mėnesio pabaigoje. Kaip kitus šimtmečio renginius, taip ir šį sumanė ir įgyvendino aktyvioji „Draugo“ leidėjų tarybos veikėja Marija Remienė. Pakvietimo tikslas buvo dvejopas: 1) Čikagos lietuvių visuomenę supažindinti su šios žymios ir produktyvios rašytojos kūryba ir 2) sudaryti sąlygas rašytojai susitikti su išeivijos visuomene, dienraščio redakcija bei skaitytojais. Dėl ypatingo užimtumo šiam vizitui rašytoja tegalėjo pašvęsti vos vieną savaitgalį. Buvo surengti du susitikimai: šeštadienį, lapkričio 28 d., Jaunimo centre ir lapkričio 29 d. Lietuvių centre Lemonte. Šiuose susitikimuose dėmesio centre buvo: 1) rašytojos plati kūryba ir 2) rašytojos ryšys su „Draugu“.
Rašytojos kūryba
Dviejuose viešuose pokalbiuose buvo užsiminta apie įvairaus žanro rašytojos kūrybą: noveles, eseistiką, poeziją (čia spausdinami du jos skaityti sonetai), romanus, literatūros kritiką, pjeses, istorines apysakas jaunimui, knygas vaikams. Plačiau buvo pasvarstyta apie rašytojos rimčiausią kūrybą – tris romanus.
„Ledynmečio žvaigždės“ vaizduoja ir svarsto jaunos merginos įžengimą į suaugusiųjų pasaulį. Mergaitė iš Lietuvos provincijos turi svajonių (tai jos „žvaigždės“) tapti rašytoja. Tačiau susiduria su kietu, šaltu, nesvetingu, žmonių pasauliu (tai „ledynmetis“), žlugdančiu jos norus, jos siekius – ją pačią.
„Vardas tamsoje“ vaizduoja ir svarsto jaunos moters, o taip pat ir vyro tapatybės klausimą: kas aš. Trapios moters savimonė priklauso nuo jos įsimylėjimo jaunystėje. Tapusi tardytoja, pamiltą muzikos mokytoją ji vėl sutinka jai paskirtoje byloje kaip buvusį KGB agentą, žudžiusį septyniolikmetes. Tas susitikimas giliai sukrečia ją pačią: švelnusis muzikas, tapęs žiauriu nekaltųjų žudiku; sergąs šizofrenija, o dar kandidatas į savivaldybės postą šiuolaikinėje Lietuvoje. Turėdamas pažinčių jis ją pačią „sudoroja“: ji praranda darbą, o jo byla nutraukiama. Ji pasimeta. Dvilypė asmenybė, mylimasis ją sužlugdo. Du „vardai tamsoje“.
„Mėlynbarzdžio vaikai“ – trečiasis romanas. Autorė pripažįsta, kad jis yra autobiografinio pobūdžio: „Kai rašiau, man labai skaudėjo. Jaudino... ir gerai, kad knygos jaudina. Šitoje jaučiausi tarp žmonių. Norėjau pasidalyti su kitais ir suprasti kitus žmones“. Romanas vaizduoja vyro despoto neigiamą įtaką nuo jo psichologiškai priklausantiems asmenims: moteriai (šiuo atveju – jo sugyventinei) ir jo (kaip biologinio tėvo ir kaip patėvio) vaikams. Lietuvio žmona lietuvė palieka vyrą sovietinėje Lietuvoje ir išvyksta į Rusiją komunistinėje partijoje siekti karjeros. Tampa ruso (Mėlynbarzdžio) sugyventine. Paveikta jo žiaurumo, pasiskandina vaikų akivaizdoje. Lieka trys vaikai: „mažylis“ (kurio ji susilaukė iš Mėlynbarzdžio) ir du jos vaikai, dukra ir sūnus, iš pirmų vedybų su bestuburiu, alkoholyje paskendusiu lietuviu, taip pat sovietinės diktatūrinės mėlynbarzdiškos sistemos auka.
Romanas pavaizduoja Mėlynbarzdžio vaikų likimą. Dvigubą neigiamo vyro (alkoholiko tėvo ir žiauraus patėvio) įtaką patyręs sūnus, nesuradęs prasmės gyventi, nusižudo. Panašiai neigiamų vyrų (Mėlynbarzdžio, kaip žiauraus patėvio, ir savo alkoholiko tėvo) įtaką, o taip pat neigiamą motinos įtaką patyrusi duktė ieško savęs sovietinės visuomenės sistemoje; savarankiškesnė, energingesnė negu brolis, „prisitaiko“ prie sąlygų, naudoja savo talentus – siekia tapti rašytoja, bet, sudariusi šeimą, turinti vyrą ir du vaikus, neranda tampresnio ryšio su jais, praranda protinę lygsvarą ir atsiranda psichiatrinėje ligoninėje. Mažylis (tikras Mėlynbarzdžio ir lietuvės moters sūnus) po motinos mirties, nesirūpinant tėvui, atiduodamas į vaikų prieglaudą. Iš prieglaudos išėjęs, idealizuoja tėvą, susiranda „religiją“, bet nesavarankiškas, nesusigaudantis įtraukiamas į naują postkomunistinės Rusijos politikos aparatą.
Šiame romane autorė sujungė savo gyvenimą su savo kūryba. Ji sako, kad tai jos brandžiausias romanas. Ne tik romanas, bet ir pati autorė jį rašydama tapo brandi rašytoja. Nuo čia jos kūryba gali įgyti dar didesnę vaizdavimo jėgą, jei tik ji bus ištikima savo atradimui. Neatsitiktinai rašytoja pradeda kalbėti apie savo kūrybos naują etapą (žr. toliau). Jos amžius taip pat kai ką pasako: ji kaip tik dabar pasiekė į permainą, kaitą ir brandumą linkstantį amžių.
Švelni rašytoja, rašanti žiaurius romanus
Negalima šių trijų romanų vadinti trilogija, bet jie turi tam tikrą temų panašumą. Jie visi byloja apie asmenų sužlugdymą.
Pirmasis romanas „Ledynmečio žvaigždės“ vaizduoja, kaip jauna moteris su aspiracijomis neranda sau vietos nesvetingame, jos aspiracijas žlugdančiame pasaulyje.
Antrasis romanas „Vardas tamsoje“ iliustruoja dviejų žmonių, vyro ir moters, santykius (ypač psichologinę priklausomybę). Įsimylėjusi, lengvai pažeidžiama moteris atsimuša į pamilto vyro pasikeitusį įvaizdį. Jos idealas, švelnus muzikos mokytojas – buvęs KGB agentas, nužudęs kelias septyniolikmetes. Paties vyro tapatybei šizofreniškai braškant, jį įsimylėjusios, nuo jo psichologiškai priklausiusios moters tapatybė taip pat subyra. Mylėjusi tą, kuris jos niekad nemylėjo, patiria paskutinį smūgį: jis sužlugdo jos karjerą, ateitį ir galutinai – gal ir ją pačią.
Trečiasis romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“ atskleidžia despoto ir tirono vyro tragišką įtaką sugyventinei ir vaikams. Sugyventinė pasiskandina. Posūnis nusižudo. Podukra atsiranda psichiatrinėje ligoninėje. Jaunėlis sūnus, nors be pagrindo idealizuoja juo nesirūpinantį tėvą, nesiorientuoja gyvenime ir neapdairiai žengia į dar pasekmių nepramatomą, bet skaudžią ateitį.
Išeiviams klausytojams susidaro įspūdis, kad ši švelni rašytoja rašo žiaurius romanus. Tai tik pusiau teisingas įspūdis. Pilnas įspūdis yra toks, kad savo raštuose šiuo metu ji vaizduoja tikrovę, kuri perspėja apie nuasmeninančius ir nužmoginančius žmonių santykius. Jos raštai verčiami į kitas kalbas. Tai rodo jos gvildenamų problemų visuotinumą. Šios problemos yra paveikusios ne tik Lietuvą, bet ir Vakarų pasaulį, kuriame gyvename mes, išeiviai. (Žinoma, šiomis problemomis rašytoja neapkrauna savo knygų, skirtų vaikams ir paaugliams.)
Sąmonė ir pasąmonė
Pokalbiuose apie rašytojos kūrybą buvo atkreiptas dėmesys, kad, leisdama savo pagrindiniams veikėjams (romanuose jų kartais būna daugiau, nei vienas) būti savo išgyvenimų pasakotojams, neretai jie iš sąmoningos patirties pereina į pąsamonės išgyvenimus: sapną, fantazijas, vaiduoklius, kartais net haliucinacijas. Ne per seniausiai autorė pasisakė taip „Lietuviškų knygų“ interneto svetainėje: „Savo atmintį, literatūrinius metodus ir savo kūrinių erdvėlaikį sąlygiškai pavadinčiau magiškuoju siurrealizmu“. Taigi, jos kūriniuose vaizduojama ne tik sąmoninga, bet ir „požeminė“ pasąmonės patirtis. „Samanų“ – smulkios kasdienybės plonas sluoksnis kartais dengia gilumines patirtis, kurios gali netikėtai apsireikšti, o gilumoje gali būti pasislėpusi „Pasaulio Šerdis“.
Rašytoja pasisakė patirianti baisių, ją gąsdinančių sapnų, todėl pabudusi džiaugiasi, jog tai tebuvo sapnas. Tačiau aplanko ją ir teigiami sapnai, kaip, pavyzdžiui, „šviesos stulpas“, kuris lemia pasitikėjimą, ramybę, džiaugsmą.
Ką autorė kalba apie savo kūrybą ateityje?
Rašytoja, nepaklausta, bet vidinio polinkio paskatinta, pasisakė apie savo kūrybą ateityje: „Viskas, kas buvo pasąmonėje, išsiliejo, o dabar reikia rašyti apie kažką kita – apie paprastus dalykus... Šilti žmogiški dalykai: meilė, prieraišumas, žmonių ryšiai, tikėjimas, atjauta, viskas, kas telpa krikščionybėje. Rašyti paprastus dalykus yra labai sunku, pavyzdžiui, aprašyti gerą žmogų. Literatūra nėra teologija“.
Rašytoja, atsidūrusi naujoje, brandesnėje gyvenimo ir kūrybos stadijoje, stovi prieš labai didelį iššūkį.
„Draugas“ man buvo atradimas
Rašytoja Renata Šerelytė taip pasisakė apie josios ryšį su šimtmetį švenčiančiu dienraščiu: „‘Draugas’ – tas laikraštis man buvo atradimas. Su juo mane supažindino Aldona Žemaitytė, kultūrinio priedo redaktorė. Ji ir įtraukė mane į šitą veiklą. „Draugas“ yra kitoks, negu laikraščiai Lietuvoje, kur straipsniai užsakomi, tendencingi, vieni prieš kitus... ‘Draugas’ yra tolerantiškas laikraštis. Tai krikščioniška – leisti pasisakyti kitaip galvojantiems.“
Viešųjų pokalbių metu rašytoja ieškojo atviro ir tiesioginio pokalbio su atsilankiusiais į susitikimą su ja. Mielai atsakė į klausimus ne tik apie savo kūrybą, bet ir apie „Draugo“ kultūrinį priedą. Na, ir susilaukė klausimų visokiomis temomis: kokia naudojama lietuvių kalba, bendradarbiai, straipsnių temos ir kt. Atsiradus ryšiui su rašytoja iš Lietuvos, buvo net pasiūlyta steigti šiuolaikinių Lietuvos rašytojų knygų skaitymo klubą.
Vedamuosiuose yra atsakymų
Viešuose pokalbiuose nebuvo užsiminta apie rašytojos paskelbtus vedamuosius ir straipsnius. Juose ji dažnai atkreipia dėmesį į jos romanuose iškeliamus nuasmeninimo, nužmoginimo ir net asmens sužlugdymo klystkelius bei tiesius kelius, ką daryti, kaip dvasia pasikelti, kaip nežlugdyti savęs nei kitų. Štai keli pavyzdžiai: „Šiandienos krikščionio credo“ (2009.02.28), „Kelias išminties link“ (2009.04.18), „Atsiverti ir išgyti“ (2009.05.16), „Kasdieniškoji krikščionybė“ (2009.05.30), „Mokslinė fantastika ir krikščionybė“ (2009.06.06), „Reikia turėti vilties“ (2009.06.13) ir kt.
Viešnagės susitikimo įspūdžiai
Paprašyta pasidalinti savo įspūdžiais iš viešnagės Čikagoje, sugrįžusi į Vilnių, Renata Šerelytė taip atsakė: „Jaučiausi labai gerai, tarsi būčiau namuose. Tam, aišku, padėjo ir Loretos bei Svajūno Timukų jaukūs namai ir bendravimas. Ir, be abejo, šiltas vietos lietuvių bendruomenės sutikimas. Atsikračiau slogios įtampos ir rudeninės depresijos, grįžau laiminga ir linksma... na, Lietuvoje galbūt tokia ilgai nebūsiu, turbūt greitai įeisiu į ‘normalias vėžes’, tai reiškia, užgrius visokie rūpesčiai ir lietuviškų laikraščių brukama ‘siurrealybė’, tačiau stengsiuosi kuo ilgiau išlaikyti tą šiltą ir jaukų įspūdį, parsivežtą iš Čikagos.“ O šioje Atlanto pusėje, bent Čikagoje, ne vienas prisipažino, kad jame išliko gyvas rašytojos vaizdas, kuris parodo, kaip ir ką ji mąsto, rašo, kuria ir kuo gyvena.
Ar vaizdai tie ryškės, ar ryšiai stiprės, ar priežastys įtampai ir depresijai mažės tiek vienoj, tiek kitoj Atlanto pusėje? Ar vis labiau žmonėmis tapsime?
„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“
2009-12-19