antanas_skema_balta_drobule Lietuvių išeivijos leidyklos 1958 metais davė tik keturis romanus, tačiau šio žanro derlius buvo reikšmingas jau vien Antano Škėmos knyga „Balta drobulė”. Škėma dar Vokietijos periodu pasirodė kaip talentingas beletristas. Jo novelės liudijo, kad jis žada eiti visai savitu kūrybiniu keliu, mėgindamas atverti mūsų literatūros langus dabarties reikalavimams. „Balta drobulė” buvo neabejotinas to pažado tesėjimas ir sėkminga pastanga į lietuvių literatūrą atvesti žmogų, nesuvaržytą etninių šarvų, neprislėgtą jokių epochų ar pramoginių tarnysčių. Šiuo veikalu Škėma aiškiai stoja greta Landsbergio kaip modernaus romano atstovas lietuviškoj raštijoj, kaip bekompromisinis naujų kelių ieškotojas.
Retai kada avangardiniai reiškiniai sutinkami išskėstomis rankomis. Tad gal ir nenuostabu, kad ir A. Škėmos „Balta drobulė” pradžioje susilaukė gana mažai dėmesio. Knygos pasirodymą pažymėjo keletas šaltokų recenzijų ir nerimtų replikų spaudoj, dažniausiai dėl veikalo atvirumo erotinių elementų traktavimui. Susidomėjimas šiuo romanu ir visa Škėmos kūryba atgijo tik po autoriaus tragiškos mirties 1961 metais, kilus kontroversiniam ginčui dėl tariamai „Baltoj drobulėj” skelbiamo nihilizmo. Tačiau, kaip ir visos didesnės mūsų literatūrą lietusios polemikos, taip ir šioji nukrypo daugiau į visuomenines bei pasaulėžiūrines lankas ir neįžiebė ne tik gilesnio žvilgsnio Škėmos kūrybon, bet nedavė net ir rimto lygio diskusijų apie literatūros reikšmę ir literatūros reikalavimus.
,Baltoj drobulėj” vaizduojamas lietuvis poetas, atsidūręs Amerikoj ir žengiąs paskutinius žingsnius į savo kūrybinį ir egzistencinį pralaimėjimą. Romano protagonisto apibūdinimas lietuvių poetu nors formaliai ir teisingas, tačiau per daug ribotas. „Baltos drobulės” vyriausias veikėjas pirmiausia yra žmogus, kurio išgyvenama kančia ir nerimas yra paženklinti giliu visuotinumo pradu ir nekyla vien tik iš aplinkos bei etnografinių bruožų atsitiktinumo. Pasak V. A. Jonyno (Metmenys, 1962, Nr. 5, p. 140-152), šio vienintelio Škėmos romano personažas iškyla dabarties žmogaus vidiniu chaotiškumu. Jis gal ir nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas, žvelgiąs į gyvenimą savom akim. Jis nuolat kovoja prieš melą ir falsifikaciją, kurią mato ir aplinkoj, ir savyje. Jis be atvangos ieško priemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėj ir bando nugalėti vienatvę, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo, dalia.
„Baltos drobulės” protagonistas yra žmogus be Dievo. Jis Dievo nei priima, nei atmeta. Jis dar nėra priėjęs tikėjimo-netikėjimo briaunos. Jis žino, kad Dievo klausimas egzistuoja. Bet asmeninėj plotmėj Dievo buvimas ar nebuvimas telieka jam teorija, kuri jo, kaip individo, betarpiškai nepaliečia. Tiesa, beviltišką pavojaus valandą jis ištaria maldos žodžius, bet ir toji malda yra greičiau siaubo pažadintas pasmerktojo riksmas negu sąmoninga komunikacija. Dievo aktyviai jis neneigia, tačiau atmeta visą realų gyvenimą, kuris jam atrodo absurdiškas ir kankinamai bjaurus. Jis pašiepia visas nelogiškas gyvenimo apraiškas — iliuzijom gyvenančius žmones, jų santykius, jų idėjas. Jis pasilieka sau tik biologinius gyvenimo malonumus, bet ir jais netiki —jis moka pašiepti iliuziją ne tik kituose, bet ir savyje. Tiki jis tik vienu dalyku — kūryba, savo poezija. Tačiau kūrybinis svaigulys jam neša tik kančią ir nedaug vilties surasti, išsakyti ieškomą tiesą. Galop ir ta maža viltis užgęsta, „Baltos drobulės” žmogui ir poetui atnešdama pralaimėjimą. Tačiau, kaip pastebėjo R. Šilbajoris, toji poeto pralaimėjimo raida teikia naujų minčių, naujo supratimo ir naujų išgyvenimų lobius, atskleidžiančius betarpišką mūsų chaotiškų laikų kenčiančio žmogaus pažinimą (Metmenys, 1960, Nr. 2, p. 62-78).
Atskleisdamas dabarties žmogų, Škėma nusigręžia nuo tradicinių, mūsų romane įprastų formos priemonių. Jo romane nėra nei aiškios intrigos, nei vientisos fabulos, nėra stiliaus vienodumo, nėra chronologinės įvykių eigos, trūksta plačios, išsamiai apibūdintų personažų galerijos. Tradiciniame romane visi šie plyšiai būtų laikomi minusais, nes jie būtų atsiradę dėl rašytojo neapsižiūrėjimo ar literatūrinio įgudimo stokos. Tačiau Škėmos atveju tie trūkumai ar gal, tiksliau tarus, įprastinius elementus at-stojantieji išraiškos būdai yra įvesti sąmoningai. Jie planingai tarnauja pagrindiniam romano tikslui — atskleisti žmogų jo gyvenamo chaotiško laikmečio šviesoje.
„Baltoje drobulėje” Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką. Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam dirbant keltuvininku viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpia protagonisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj. Šie grįžtelėjimai atgal nėra tik šiaip sau smaguriavimas literatūriniu memuarų, kaip kad, pvz., Pūkelevičiūtės „Aštuoniuose lapuose”. Čia kiekvienas praeities epizodas, tarsi literatūrinė psichoanalizė, atskleidžia romano žmogaus vidinę raidą, privedusią jį iki dabartinio, amerikiniuose epizoduose vaizduojamo būvio.
Kaip ir praeities pasakojimo gabalai, taip ir aplinkos koloritas dabarties epizoduose yra pajungti žmogaus išryškinimui. Aplinka vien dėl aplinkos Škėmai neegzistuoja. Vis dėlto, atskirai paėmus, kai kuriais romano epizodais autorius būdingiausius laikmečio bruožus pagauna daug ryškiau negu nemaža romanistų, epochos vaizdavimą laikiusių pagrindiniu savo uždaviniu. Pavyzdžiui, poeto susidūrimas su komunistine prievarta mažam „Baltos drobulės” epizode skamba daug autentiškiau negu šiam konfliktui pavaizduoti skirtame romane ,,Ora pro nobis”. Panašiai ir neilga stovyklos gyvenimo iškarpa daug akivaizdžiau nusako anuolaikinio buvimo beprasmybę negu ištisas Bavarsko romanas „Pilkieji namai”. Nors čia minėtų epizodų tikroviškumas neturi lemiamos reikšmės Škėmos romano vertei, tačiau šie pavyzdžiai liudija, kad įžvalgiam laikmečio pavaizdavimui nebūtinai reikia paaukoti pačią centrinę romano ašį — žmogų.
Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus vidinės būsenos raidą, nesiremdamas logiška įvykių grandine ir išviršiniu veiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais, dėsningai atrinktais liudyti ieškančio žmogaus išgyvenamą kančią. Kadangi visas romano dėmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai veikėjai lieka tarsi šešėlyje, kartais net neatrodo visai įtikinami personažai. Tačiau tai neišvengiarna, nes ribotumą diktuoja vientisa romano perspektyva: nesvarbu, ar pasakojama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu, viską mato, jaučia, išgyvena ir interpretuoja ne pasislėpęs, objektyvus autorius, bet romano protagonistas. Užtat kiti romano žmonės nėra pilni, bet tik tokie, kokius protagonistas mato. Tokiu atveju ribota personažų skalė nėra jokia yda. Priešingai, autoriaus sugebėjimas išlaikyti perspektyvos vientisumą yra jau didelis ir mūsų romanuose retai sutinkamas laimėjimas. Nėra yda ir koncentruojamas dėmesys vienam personažui, kitus paliekant nuošaly. Nors principas „vienas romanas — vienas žmogus” irgi nelaikytinas kokia nors nelaužoma taisykle, tačiau, sprendžiant mūsų literatūrinės praktikos požiūriu, personažų ekonomija žmogaus atskleidimui daugiau padeda negu kliudo.
Kaip avangardinis kūrinys „Balta drobulė”, be abejo, laikytina savos rūšies eksperimentu. Tačiau negalima sutikti, kad šis Škėmos bandymas buvo vien tik naujų metodų piršimas mūsų literatūrai, vien tik nuoga formalistika. Jei „Balta drobulė” ir buvo eksperimentas, tai eksperimentas teisinga kryptim ir visai pavykęs, nes atskleidė mums gyvą, nors nepatrauklų, bet autentišką žmogų.
1968
Egzodo literatūros atšvaitai. Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. Sudarytojas Liūtas Mockūnas. V.: Vaga, 1989.