– Berods esate dvidešimt pirmasis Jotvingių premijos laureatas. Ar patogiai jaučiatės tame sąraše?
– Atvirai sakant, net nelabai žinau, kas yra tame sąraše, bent jau nežinau visų Jotvingių premijos laureatų. Ligi šiol man atrodė, kad ta premija skiriama veikiau „baltofilams“, todėl jos visiškai nesitikėjau, nes baltofilas, kaip žinoma, nesu. Bet greičiausiai klydau.
Nepretenduoju, kad būčiau kilęs iš jotvingių, nors mano giminės šaknų, ko gero, galima ieškoti tame krašte. Seneliai ir proseneliai gyveno pietinėje Sūduvoje, Šešupės aukštupyje, kur baigiasi lyguma ir prasideda kalvos bei ežerynai, nusidriekiantys į Seinų bei Vygrių pusę. Ten praleidau dalį nacių okupacijos – buvau tada penkerių šešerių metų, ir tai beveik pirmieji mano prisiminimai. Taigi, patekęs į „jotvingių“ grupę, turbūt galiu jaustis gana natūraliai.
– Būdamas Frankfurto ir Geteborgo mugėse, be abejo, susidūrėte su mūsų literatūra ir literatais, kurie išaugo jums jau čia Lietuvoje nesant. Kaip Jums atrodo, ar, vykstant didelėms pervartoms valstybės egzistencijoje, literatūra (poezija) seklėja, taikydamasi prie atidvelkiančių madų iš už buvusių sienų?
– Laisvės aplinkybėmis kiek nusitrynė riba tarp rimtos literatūros ir grafomanijos: gali spausdinti ką nori, jei tik surandi tam pinigų. Deja, šiandien labai trūksta kritikų, kurie tą ribą gerai justų, mokėtų ją paaiškinti skaitančiai publikai ir nedarytų grafomanams nuolaidų. Prieškarinės nepriklausomybės laikais tą kritiko dovaną turėjo daugelis – ir Adomas Jakštas, ir Liudas Gira-Radzikauskas, ir Balys Sruoga, pagaliau ir Kostas Korsakas. Todėl literatūros bendrasis lygmuo tada, manding, buvo aukštesnis. Net ir sovietiniai redaktoriai, kad ir ką apie juos galvotum, visiško kliedėjimo nepraleisdavo: nebent proteguodavo ideologinį šlamštą, bet ir tas šlamštas turėdavo atitikti minimalius profesinius reikalavimus. Dabar to nebėra. Taip pat nebėra aiškaus literatų pasiskirstymo į grupes („dešinieji“ ir „kairieji“ prieš karą, „režimininkai“ ir „maištininkai“ sovietmečiu). O tokio pasiskirstymo stoka literatūrai neišeina į sveikatą.
Vis dėlto ir dabartinėje lietuvių literatūroje atsiranda, Vaižganto pasakymu, deimančiukų (arba, Krylovo pasakymu, „žemčiūgo grūdų“), kurie užtikrina jai šiokią tokią vietą pasaulyje – tai matome ir per muges. Iš Vakarų ateinančių madų nelaikau pražūtingomis. Nors kiekviena mada yra gana lėkštas daiktas, sinchronizuotis su pasauliu vis dėlto pravartu.
– Lietuvos kol kas nesukrėtė nei cunamio bangos, nei viesulai, užpylę ir sugriovę ištisus JAV miestus ir valstijas. Prietaringas žmogus čia galėtų matyti net Dievo pirštą. Ar galėtumėt visus šiuos kataklizmus laikyti vien gamtos pokštavimu? Ar ta trapi žmonijos egzistencija neimplikuoja ir visai kitokio pasaulio matymo literatūroje, poezijoje?
– Kataklizmų, nė kiek ne smagesnių už dabartinius, buvo visuomet. Geras pavyzdys – Lisabonos žemės drebėjimas, kurį Voltaire’as aprašė „Kandide“. Tada teko naujoviškai permąstyti pasaulinio gėrio ir panašias idėjas. Galima čia būtų atsiminti ir Pompėją, ir Mesiną, ir daug kitų įvykių. Prie to, ką žmonija per ilgus amžius pasakė, svarstydama tuos kataklizmus, nelabai ką pridėsi. Beveik vienintelis dalykas, kuris tokiais atvejais lieka, – gailestis, parama nukentėjusiems ir pojūtis, kad pasaulyje yra nuolatinis nelaimės potencialas. Kiek mūsų veikla tą potencialą sustiprina – atseit ar galime jį sumažinti, atsisakydami, pavyzdžiui, piktnaudžiavimo technika, – vis dar nevisiškai aišku.
– Ne kartą esate kalbėjęs ir Lietuvoje apie savo pomėgį keliauti. Ar nekyla noras dabar nukeliauti į Malaiziją, Puketą, kitas gamtos stichijų nusiaubtas vietas?
– Nekyla. Jei negali pats prisidėti prie nukentėjusių gelbėjimo ir tų vietovių atstatymo, – o mano metai, finansinė padėtis ir profesija tokių galimybių neteikia,– tai būtų tik tuščias ir neetiškas smalsumas. Kas kita yra lankyti, pavyzdžiui, totalitarines ar Trečiojo pasaulio šalis, nes čia jau gali kai ką (nors ir labai mažai) padaryti kaip rašytojas ir publicistas.
– Esate vienas iš tų kultūrininkų ir poetų, kurių santykis su rusų kultūra ir poezija yra ypatingas. Mūsiškis tos valstybės šiandieninės raidos ir sambūvio tvarkos vaizdinys lyg ir skatintų permąstyti sanklodą vertybių, kuriomis ta valstybė nebegrindžia savo egzistencinio pamato. Turiu galvoje Jūsų mėgstamus rašytojus, poetus, kurie jau yra tapę nebesugrąžinama istorija. Tačiau Rusijos kultūros dabartimi Lietuvoje beveik nebesidomima. Gal Jūs turite kokių nors žinių ar receptų iš tos šalies? Kaip tą nesmagų susvetimėjimą būtų galima kultūringai peržengti?
– Rusijos valstybė niekada negrindė savo egzistencinio pamato rusų kultūros vertybėmis. To nė viena valstybė nedaro – politika ir kultūra paprastai nesisieja. O Rusijoje juodvi net labiau negu kur kitur buvo (ir tebėra) priešinguose ašigaliuose. Visa, kas Rusijoje bloga, paprastai įsikūnydavo valstybėje, visa, kas gera, – Rubliove, Puškine, Tolstojuje ir taip toliau. Žinoma, tie dalykai nevienaprasmiai, esama sąsajų tarp kai kurių rusų kultūros tendencijų bei, tarkime, rusų imperializmo. Tą patį galima pasakyti apie Vokietiją (Nietzsche ir nacizmas), apie Angliją (Kiplingas ir kolonializmas), iš esmės apie visas šalis. Rusija šičia nėra jokia išimtis. Bet rusų kultūros geras pažinimas gali duoti tik naudos ir džiaugsmo, ir prasti santykiai su rusų valstybe čia anaiptol neturėtų būti kliūtis.
Apie rusų kultūros dabartį galiu pasakyti maždaug tą patį, ką ir apie lietuvių. Esama ten ir pakrikimo, ir nesąmonių. Laisvės (tegu ir reliatyvios) sąlygomis smuko bendrasis kultūros lygmuo. Eilėraščius, pavyzdžiui, Rusijoje rašo tūkstančiai žmonių, ir dauguma rašo gana raštingai, bet Pasternako ar Brodskio masto poetų nė iš tolo nematyti. Bet ir ten, kaip ir pas mus, atsiranda ir atsiras deimančiukų. Būtų ne pro šalį, jeigu šiandien kas nors taip atidžiai stebėtų rusų literatūros procesą, kaip jį prieš karą stebėjo Boruta, Aistis ir Radauskas.
– Čia kultūros žmonės ne juokais yra sunerimę, esą būtų pats laikas steigti naują sąjūdį, nes kultūra, knygų leidyba, kultūrinė spauda yra išstumta į viešojo gyvenimo paraštę. Kaip Jums atrodo, ar verta? Ar įmanomas toks veiksmas būtų Amerikoje?
– Ar verta, nežinau – tai yra nežinau, ar toks sąjūdis ką nors pakeistų. Beje, ar kalbate apie naują kultūrinę srovę su aiškia programa (kaip romantizmas, futurizmas, neorealizmas ir pan.), kuri sudomintų visuomenę, ar tiesiog apie nusiskundimus, protestus bei dotacijų reikalavimus, kurių ir dabar nestinga? Amerikoje įmanoma viskas (ko gero, tai ir yra Amerikos apibrėžimas), bet šiandien ten vargu ar kas mato tokio sąjūdžio reikalingumą.
– Per keletą metų numirė geriausi Jūsų draugai – Brodskis ir Miloszas. Ar šiandien nejaučiate toje šalyje kultūrinės vienatvės?
– Kai pasitraukia geri rašytojai (nenorėčiau perdėti savo ryšių su jais, kurių turbūt nedera vadinti draugyste), žinoma, liūdna kiekvienam. O šiaip vienatvė yra labai naudingas rašančiam žmogui daiktas. Ko jau ko, o jos savo gyvenime esu patyręs ir prie jos seniai pripratęs.
***
Šių metų PDR laureatas Tomas Venclova negalėjo atvykti į festivalį, tad dalyvavo jame tik neakivaizdžiai. Poetas atsiuntė kalbą, kurią per įteikimo ceremoniją perskaitė Vladas Braziūnas.
Tomas Venclova. Esu dėkingas netikėtai gavęs Jotvingių premiją. Nieko nežinau apie jos statutą (jeigu toks daiktas egzistuoja), taigi belieka mąstyti, ką bendra turiu (jeigu iš viso turiu) su jotvingių gentimi. Pamąstęs matau, kad šiek tiek turiu. Sako, jog mūsų giminė kilusi iš čekų husitų, kuriems Vytautas suteikė politinį prieglobstį, bet, šiaip ar taip, jos šaknys yra pietinėje Sūduvoje, Liubavo apylinkėse, per keturis kilometrus nuo dabartinės sienos su Lenkija. Ten palaidotas ir mano senelis Tomas, arba Tamošius, Venclova, už kurį dabar jau esu bene penkiolika metų vyresnis. Maždaug ten susikerta Lietuva, kuri yra jotvingių istorinė paveldėtoja, Lenkija, kur išliko Šiurpilis ir kiti jotvingių piliakalniai, ir Karaliaučiaus sritis, kur gyveno jotvingių artimiausi giminaičiai prūsai. Apie tai kalbu eilėraštyje „Sankirta“:
Laikas,
išsprūdęs atminčiai ar biografui,
turbūt visų svarbiausias, nes yra
drauge ir sunkmena, ir talismanas...
Na ką gi, jei likimas lėmė, būk
šiame krašte prie pat gimtinės durų,
kurčioj trilypėj sankirtoj, kur stūkso
stulpai, išlikę iš kitų laikų,
kadaise mirtini, ir atšiauriu
lanku dykynę kerta viadukas.
Šiose eilutėse minimi pasienio stulpai, dabar nebe tokie baisūs, kaip sovietmečiu, bet ir šiandien skaldantys tą kadaise vientisą kraštą.
Pažinojau vieną tikrą jotvingį, kuris buvo labiau už mane vertas šios premijos, bet, deja, mirė dar jos neįsteigus. Tai Kazys Boruta, visada tvirtinęs, kad jo protėvis – jotvingių vadas, pasitraukęs nuo kryžiuočių į Lietuvą. Noriu atiduoti pagarbos duoklę tam žymiam ir primirštam poetui, nes jis buvo vienas iš mano mokytojų – tiesa, ne tiek literatūrinių, kiek pilietinių. Iš jo labiau negu iš ko kito sužinojau, kad poezija nėra tiktai atsitiktinių, gražių ar šokiruojančių žodžių varstymas, o siejasi su istorine atsakomybe, su svarbiausiais, brangiai apmokamais gyvenimo pasirinkimais. Visada atsiminiau šią jo pamoką ir atsiminsiu ją, kol būsiu gyvas.
Literatūra ir menas
2005 10 21