Karolis Baublys. „Vampyrai lakavo man kojų nagus“ (Indrė Valantinaitė. Žuvim ir lelijom, 2006)

valantinaite_zuvim        Indrė Valantinaitė. ŽUVIM IR LELIJOM. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

        Pernelyg paprasta pradėti nuo vos ne kliše tapusios frazės, teigiančios, jog sunkiausia rašyti apie pirmąją knygą: recenzentas turi pasistengti įvertinti naują žmogų, ateinantį į literatūrą. Ar tam pakanka vienos ir dar pirmosios knygos? Juk dažniausiai rašytojas galutinai susiformuoja tik su antrąja knyga. Iš kur žinoti, ar jaunas talentingas kūrėjas, išleidęs vos vieną eilėraščių rinkinį, nepasitrauks iš literatūros pasaulio? Juk tokių begalės. Bet, kaip jau minėjau, panaši įžanga būtų per banali.

        Tuomet bandysiu kitaip. Kodėl apsisprendžiau rašyti recenziją apie Indrę Valantinaitę? Pirmiausia dėl anksčiau pasirodžiusių abejotinos kokybės kritinių straipsnių. Tikrai atsiprašau savo kolegių literatūros kritikių, bet Ramutės Dragenytės recenzijoje „Pirmas kartas“ („Literatūra ir menas“, 2006 m. liepos 7 d.) akivaizdžiai regimos paviršutiniško skaitymo pasekmės – ji liko nesupratusi daugelio I. Valantinaitės poezijos aspektų. Pavyzdžiui, įdomių intertekstinių sprendimų. Negana to, niekuo nepagrįstas nekorektiškas knygos redaktoriaus Kęstučio Navako užsipuolimas. Miela Ramute, nepakanka puikuotis literatūros kritikės karūna, reikia ir įrodyti, jog šio titulo esate verta.

        Jei jau pradėjau I. Valantinaitės poezijos apologiją, teks ją ir pratęsti. Jeigu ne pabrėžtinai peršamos kovingojo feminizmo idėjos, Rimos Malickaitės recenzija „Tapatybės paieškos“ („Metai“, 2006, Nr. 10) akivaizdžiai dvelktų prieškariu: I. Valantinaitės knyga apkaltinama pernelyg tiesmukais masturbacijų, supuvimo, sėklos ir menstruacijų aprašymais, noru viską subanalinti ir subuitinti. Miela Rima, atleiskite už subjektyvumą, bet esu didelis S. Freudo gerbėjas, nebijau pažvelgti nei į savo, nei į niekieno kito prigimties bedugnę, todėl žmogaus padorumo kvestionavimo idėja man nėra svetima. Kita vertus, I. Valantinaitė į šią pusę net ir nežengia: jai svetimas moralizavimas; į žmogų (pirmiausia moterį) jos tekstų lyrinis subjektas žvelgia šviesiu, suprantančiu, atlaidžiu žvilgsniu. Juntama ir subtili ironija, naikinanti banalybės galimybę. Ar nevertėtų šios poezijos knygos Jums perskaityti dar sykį? Na, o jei norite išgirsti mano subjektyvią nuomonę… Tikiuosi, savo amoraliais teiginiais neįžeisiu Jūsų jautrios ir dorovingos sielos (ginkdie!), tačiau, manding, masturbacija gali būti tokia pat maloni, kaip ir knygų skaitymas. Kaip kadaise teigė Terencijus, suus cuique mos1. Sakote, pernelyg tiesmuka? Aš tai vadinu atvirumu kūnui, absoliučios tikrovės ir absoliutaus tikrumo ieškojimu. Susidarė įspūdis, lyg R. Malickaitė, siūlydama išrankioti iš šiandienės literatūros bet kokį „bedievišką nepadorumą“, siūlo (post)postmodernistinės epochos skaitytojui sugrįžti į vienos viską apimančios tiesos kultu pasižymintį XIX a. (vadinamąjį nekaltybės amžių). Ačiū, nepasirašau. Man šiandienis pasaulis, taip pat ir šiandienė literatūra atrodo kur kas sudėtingesni ir verti adekvataus supratimo. Su kuo dar nesutinku? Ak, taip! Požiūris į vyriją. Cituoju: „Dabarties tuštumą lemia jos (moters – K. B.) santykis su kitu, kitokiu – vyru, kuris moterį naudoja kaip daiktą (...), kaip paprasčiausią įrankį – ji čia tėra „Žiebtuvėlė“, kurią, įžiebusią ugnį, pridegusią cigaretę ir paglamonėtą, patogu vėl įsidėti į kišenę. Ryšys su kitu čia tėra iliuzija. O „mes“ buvimas įmanomas tik kaip nejaukumą išryškinantis atspindys iškreiptame paviršiuje (...)“. Argi? I. Valantinaitės eilėraščių rinkinyje nemažai tekstų, išryškinančių trapią harmoningos moters ir vyro būties akimirką, šviesų, viltingą žvilgsnį į rytdieną: „Kvepia stebuklai. // Po keturiom basom kojom / Grindys sugirgžda kaukų balsais“ („Rytas“); „– tekėk – mainais gausi sparnus“ („Mainai“). Recenzentė R. Malickaitė ne sykį subanalino įdomią, netikėtu rakursu pakreiptą I. Valantinaitės minčių, idėjų raišką. Pavyzdžiui, vėl cituoju recenzentę: „Kūrybos aktas tapatinamas su vaiko gimimu, tik kuriant mėginama būti“. Kažin ar daug atrastume moterų poečių, aplenkusių šią nuo moters prigimties neatsiejamą temą? Manyčiau, kūrybos akto tapatinimas su motinyste – bene kiekvienos moters poetės aksioma. Kiek per daug primygtinai brukamas ir feministinis I. Valantinaitės tekstų skaitymas, neišvengiamai niveliuojantis daugelį subtilesnių idėjų. Pavyzdžiui, liko nepastebėta ir neišskleista su(si)gundymo idėja eilėraštyje „Obuolys“, (auto)ironiškas žvilgsnis į naivų tikėjimą amžina laime eilėraštyje „Stebuklas“, daugelis kitų dėmesio vertų meninių sprendimų. Mūsų visuomenėje feminizmas pernelyg iškreiptas, kad būtų įmanoma adekvačiai jį suvokti ir tuo labiau taikyti analizuojant poeziją.

        Sutinku – preliudija per ilga, bet ji buvo neišvengiama, norint išskleisti savo santykį ir su ankstesniais vertinimais, ir su I. Valantinaitės poetiniu braižu. Griebiu jautį už ragų – pereinu prie tekstų analizės. Jei tikėsime G. Genette, knygos skaitymas prasideda vos ją paėmus į rankas – nuo vadinamųjų paratekstų (teksto „slenksčio“ elementų): viršelio, antraštės, leidyklos. Pavadinimas – „Žuvim ir lelijom“ – nejučia primena galantišką poeto Kęstučio Navako stilių. Ar ne keistas sutapimas, jog jis buvo I. Valantinaitės knygos redaktorius? Tad gal jo dėka ir gimė šis knygos pavadinimo variantas? Kone labiausiai eilėraščių rinkinys pasiduoda intertekstinei analizei: jį sudaro trys dalys, kiekviena jų turi epigrafą, kreipiantį skaitytojo dėmesį į tam tikrą literatūrinį ar kultūrinį kontekstą; ką jau kalbėti apie atskirus eilėraščius, turinčius savotišką motto. Mažiausiai pavykęs trečiojo skyriaus epigrafas – pernelyg apibendrintas, nekonkretus: „Some people walk on water / Some people walk on broken glass / Some just walk round and round in their dreams / Some just keep falling down“ („Kai kurie žmonės vaikšto vandeniu / Kai kurie vaikšto ant stiklo šukių / Kai kurie vis suka ratus sapnuodami / Kai kurie vis krenta žemyn“). Labiausiai pavykęs ir galėjęs būti net viso rinkinio epigrafu – pirmojo skyriaus epigrafas; tai ištrauka iš Lewiso Carrollio „Alisa stebuklų šalyje“ VI skyriaus „Paršiukas ir pipirai“. Alisa kalbasi su nuolat iki ausų išsišiepusiu Češyro Katinu:

        – Aš nenorėčiau su kvaišomis prasidėti, – pasakė Alisa.

        – O, čia tai jau nieko nepadarysi, – tarė Katinas. – Visi mes čia esame kvaištelėję. Ir aš esu kvaištelėjęs, ir tu.

        – O iš kur žinai, kad aš kvaištelėjusi? – paklausė Alisa.

        – Jeigu nebūtum kvaiša, nebūtum čia atėjusi.

        Manyčiau, ši ištrauka – puiki literatūrinės iniciacijos metafora, itin tikusi autorės pirmajai knygai. Anglų literatūroje L. Carrollio „Alisa“ funkcionuoja kaip bene dažniausias intertekstas. Pavyzdžiui, Emos Tennant romane „Alisa Fel“ („Alice Fell“, 1980) akivaizdžios paralelės su L. Carrollio tekstu (tai rodo pats pavadinimas); ką bekalbėti apie, ko gero, žymiausio anglų postmodernisto Johno Fowleso tekstus, kuriems reikalinga itin didelė literatūrinė kompetencija.

        Pasak G. Genette, paratekstai (dedikacijos, komentarai, epigrafai...) nėra būtini. Tai per šiųmetį Poetinį Druskininkų rudenį akivaizdžiai pademonstravo ir tekstų autorė I. Valantinaitė: skaitydama eilėraštį „Greičiausiai būsiu liesa senė“, ji nežinia kodėl praleido epigrafą – tris P. Eluardo eilutes: „Praplėšdama savo bučinius ir baimes / Ji atsibunda naktį, / Kad stebėtųsi viskuo kas ją pakeitė“. Kiekvienas paratekstas kreipia skaitymą tam tikra linkme. Skaitytojas gali nekreipti dėmesio į epigrafą, tačiau tokiu atveju skaitymas (teksto ir skaitytojo dialogas) neišvengiamai bus kitoks. Nei geresnis, nei blogesnis, tiesiog kitoks. Kitas dalykas – ar (ir kiek) I. Valantinaitės poezijos knygos epigrafai tikslingi, plečiantys ir papildantys tekstų reikšmės lauką? Eilėraščiuose „Kai lyja“, „Viena. 2003“, „Undinėlėms nereikia batų“ intertekstines citatas lemia ne tekstas ir jo logika (struktūros dėsniai), bet kūrėjos kaprizai.

        Pirmasis rinkinio eilėraštis „Kai lyja“ savotiškai pristato visą knygą: akivaizdi aš (moters) ir tu (vyro) situacija, fiksuojamas mergaitės brendimas: „Kantriai lauki, kol subręsiu / Iš mažos mergaitės į didesnę mergaitę / Iš jaunos į senesnę / Iš senesnės į seną / Iš senos į mirusią“. Įžvelgčiau net subtiliai erotizuotą ryšį su Absoliutu: Dievas – tai „Visa žinantis vyras“ (kursyvas – K. B.). Manyčiau, atsižvelgiant į viso rinkinio struktūrą, šis tekstas galėjo būti kiek kitoje vietoje – dar prieš pirmos dalies epigrafą, taip būtų paryškinta jo kaip visos knygos temų ir problemų reprezentanto funkcija.

        Neabejotinai vienas stipriausių rinkinio tekstų – „Greičiausiai būsiu liesa senė“ (cituodamas eilėraštį, leisiu sau, kaip ir autorė, „nepastebėti“ epigrafo):

Kokiais 2055 greičiausiai būsiu liesa senė
ir užimsiu mažai vietos autobusuose ir eilėse.

Už pusės amžiaus į mano kūną
Težiūrės vonios veidrodis ir daktarai.

Prie manęs liesis
tik prakaituoti naktiniai marškiniai,
praplyšusia pažastim.

Tada prieš užmigdama prisiminsiu
mylimojo liežuvį ir jo seilių skonį.
Ir visus kitus vyrus,
kurie manęs kadaise geidė.

Ir dar – kaip girgžda lova,
Į kurią sugulama
po du.

        Šviesus, lengvai autoironiškas žvilgsnis į ateitį – tai, ko gero, mano mėgstamiausi I. Valantinaitės poezijos bruožai, akivaizdūs pacituotame eilėraštyje. Į pavykusių eilėraščių gretas atrinkčiau dar ir šiuos tekstus: minėtasis „Kai lyja“, „Karalienė ketverių“, „Sėdžiu išsidrėbus...“, „Apie Tėvus“, „Venecija. 2002“, „Po audros“, dviejų eilėraščių ciklas „Per ilga baladė apie vienišą vakarą“.

        Moteriškasis „aš“ I. Valantinaitės knygoje atlieka tam tikrus vaidmenis: lėlės, mylimosios, pamergės, laikinos turistės, liesos senės... Netikėtai priartėjama ir prie demoniškosios Lilith („vampyrai lakavo man kojų nagus“). „Aš“ kaip tam tikras moters vaidmuo pabrėžiamas eilėraštyje „Cirkas“: „Aš išėjau į sceną, kad priverstum / pradingt, kad darytum su manim ką panorėjęs. // (...) Nuoširdumas klaidžioja po grimo kambarius – / dar viena apdulkėjusi kaukė, kostiumas, pudros sluoksnis, / tarp vystančių čigonės krūtų žvangantis pakabukas, / žėrintis aukso siūlas, įaustas liemenėn meškos“. Lyrinis „aš“, iškylantis moteriškumo forma, ramina save vaikystėje girdėtais motinos žodžiais: „uždanga pakilus visada nusileis“. Šiame fiktyviame poetiniame pasaulyje lyg teatro scenoje kuriami įvairiaspalviai, dažnai intriguojantys moterų paveikslai: „rokenrolinės mergaitės / Ir manekenės“, raganos, namų šeimininkė, „Jaunutės kasininkės laibais piršteliais“, „Stambi pašto darbuotoja“, „Senyva moteris geltona berete“, rašytoja. Pasaulis regimas kaip moteriškųjų formų ir pavidalų pasaulis; jam atstovauja marcipaninė balerina, besišypsanti fontano mergelė. Susidūręs su anonimiška vyriška jėga, moters pasaulis pradeda irti; skirtingos moters ir vyro prigimtys ir iš jų kylantis nesusikalbėjimas įneša į darnią moteriškumo mitologiją neišvengiamo kartėlio (eilėraščiuose „Obuolys“, „Bėglė“, o ypač „Pasimatymas (maža ir karšta)“).

        I. Valantinaitės poezijos knygoje „Žuvim ir lelijom“ žmogiškoji būtis ambivalentiška (tai ryškina eilėraščiai „Ugnė“, „Karalienė ketverių“, „Fontano mergelė“ ir kiti). Idealūs ryšiai tarp žmonių (pirmiausia moters ir vyro) neegzistuoja; tėra tik greitai praeinančios dvasinio skaidrumo akimirkos (jas ženklina „mintys / Susisukę pumpurais“ eilėraštyje „Rytas“). Tačiau savo vidine stiprybe, išmintingu žvilgsniu į pasaulį, į vienas kitą ir rytdieną moteriškasis lyrinis subjektas geba pasiekti susitaikymą ir ramybę. Svarbiausia – „neišbarstyt obuolių iš nusivylimo / pintinės“.

        Viena hermeneutikos aksiomų teigia – suprasti gali tik tai, ką jau esi supratęs. Manau, kiekvienas išmintingas vyras, skaitydamas I. Valantinaitės eilėraščius, nejučia susimąstys, ar jis pajėgus adekvačiai suprasti ar bent priartėti prie tekstuose užšifruoto daugiabriaunio moters dvasios pasaulio? Tikiuosi, recenzija iš dalies atsako į šį klausimą.

        * Kiekvienas turi savo įprotį (lot.).

        Nemunas, 2006-12-15