vidmantas tadasvidmantas tadas        Kodėl Tadas Vidmantas? Nes tai žmogus, lengvai pasiduodantis kūrybiniam polėkiui, sąmojingas, šiek tiek ironiškas, net autoironiškas, ir nuoširdžiai besimėgaujantis tuo, ką daro. Atrodytų, nieko čia ypatinga, tačiau parodykite kitą kūrėją entuziastą, nuo dešimtos klasės fotoaparatu filmuojantį filmus, nuo 2005 metų festivaliui „Pravda viena minutė“ pateikiantį po kelis filmus ir taip kaupiantį ne tik įvairių nominacijų apdovanojimus, bet ir gerbėjų skaičių.

 

        Tadas Vidmantas yra kino internete kartos atstovas, tačiau 2006 metais gana sėkmingai sudalyvavo AXX trumpametražių filmų festivalyje, kuriame pristatė filmą „Gyvenimo obuolys“. Kada ir ar apskritai pasirodys kitas ilgesnio nei trijų minučių kino bandymas, klausti nematau prasmės, nes žinau ir suprantu – kūrėjas įkvėpimo planuose nelaiko. „Na, jei parašyčiau arba gaučiau tikrai gerą scenarijų. Anksčiau ar vėliau tikrai jį sukursiu. Dabar dar anksti. Dar turiu daug ko išmokti“, – prasitaria Tadas.

 

        Tadas Vidmantas apie gerą filmą...

 

        Manau, kad kiekvienas filmas gali būti savaip geras. Nėra kokių nors taisyklių. Vienas gali būti geras dėl specialiųjų efektų, kitas – dėl geros istorijos, trečias – dėl puikių aktorių. Filmai labai retai būna geri visais atžvilgiais, na nebent paskutinis „Betmenas“ („Tamsos riteris“ – aut past.). Man geras filmas yra tas, kuriuo aš tikiu, ne tik jį žiūriu, bet ir jaučiu. Tai gali būti ir žmonių santykių drama, ir komedija, ir veiksmo filmas. Jei filmas mane įtikina tuo, ką rodo, ir kelia kažkokių jausmų, man jis yra geras.

 

        Apie lietuvišką kiną...

 

        Pasakysiu atvirai, nežiūriu senų lietuviškų filmų. Nebijau tai pripažinti. Man jie nepatinka ir išmokti iš jų nėra ko. Vyresnioji karta turbūt dabar mane pasmerkė, bet tokia jau mano nuomonė. Mėgstu pasaulietiškus ir nepavaldžius laikui filmus. Galbūt jų būta ir gerų, bet aš jų dar nemačiau dėl savo nusistatymo. Jei vieną ar kitą rekomenduotų pažįstamas žmogus, tada pažiūrėčiau. O šiaip bijau rizikuoti (šypsosi).

 

        O dėl to, kad neturim gerų naujų filmų, „kalti“ tik patys kūrėjai. Dauguma jų kuria filmus sau. Vienas kitas pabando surizikuoti ir sukurti kažką žiūrovams. Norėtųsi, kad tokių pavykusių bandymų būtų daugiau. Žiūrovai neina žiūrėti filmo priešiškai nusiteikę. Jei tokie būtų, net neitų, neleistų pinigų. Tiesiog nusivylę daugiau kaip tris kartus, jie jau svarsto, eiti į ketvirtą ar ne…

 

        Taip pat manau, kad žiūrovams skirto kino nebuvimui daug įtakos turi normalios kino mokyklos Lietuvoje nebuvimas. Visas lietuviškas kinas, net ir naujasis, yra labai teatrališkas, poetiškas, netikras. Nesvarbu, kad būtent taip apibūdinamas klasikinis kinas, bet jis tiesiog privalo keistis kartu su laikotarpiu, su žiūrovais.

 

        Geriausiu lietuviško kino pavyzdžiu laikyčiau Emilio Vėlyvio filmą „Zero“. Manau, kad Emilis perlaužė kažkokius ledus, sukūrė filmą žiūrovams. Nesakau, kad filmas man labai patiko. Bet jis bent jau iškrinta iš lietuviško kino konteksto.

 

        Apie lietuviško kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“...

 

        „Lietuviško kino apdovanojimai“ man skamba panašiai kaip „Geriausio Madagaskaro astronauto apdovanojimai“... Reikia turėti iš ko rinktis, kad išrinktum geriausią. O Lietuvos kino industrijos nepakeisim, nes tokios industrijos nėra. Jei valstybei bent kiek rūpėtų kinas, jei skirtų pinigų perspektyviems, o ne „laiko patikrintiems“ kūrėjams, galbūt kažkas ir pasikeistų... Negaliu šia tema labai drąsiai kalbėti, nes paskui man niekada neduos (šypsosi).

 

        Apie savo kino bandymus...

 

        Linksmus trumpus filmus pradėjau kurti sau. Filmuodavom su draugais po pamokų. Vėliau sužinojau apie „Pravda vieną minutę“. Sugalvojau, kad tokia trukmė gali pasidaryti mano mėgstmiausia. Taip ir atsitiko. Dalyvauju nuo paties pirmojo festivalio.

 

        O eidamas į AXX neturėjau kokių nors didelių užmačių. Tiesiog pasinaudojau proga įgyvendinti savo idėją, kuri man atrodė smagi. Svarbiausia, kad ir žiūrovams ji tokia pasirodė. Meluoja tas autorius, kuris sako, kad jam nesvarbu, ar jo kūryba žmonėms patinka, ar ne… Manau, festivalis mirė dėl kūrėjų trūkumo. Vienu metu surinkti dešimt režisierių, ir padaryti taip, kad visų jų filmai būtų geri – labai nelengva užduotis.

 

        Apie vienos minutės filmus…

 

        Labai retai vienos minutės kino festivaliuose būna filmų, kurie turėtų viską – gerą idėją ir gerą jos įgyvendinimą. Mažiems filmams šie komponentai labai svarbūs. Nes kitaip filmas pasimes tarp kitų tokių pat. Svarbu geras scenarijus, geras operatorius, apšvietimas, aktoriai. Viskas. Kinas dėl to ir yra mėgstamiausias mano menas, kad jis sujungia labai daug dalykų. Ir literatūrą, ir muziką, ir fotografiją... Viskas turi būti harmoninga. Pats minutės filmus kuriu labai įvairiai. Būna, kad sugalvoju ir tą pačią dieną nufilmuoju. Be jokių kadruočių, be pasiruošimų. Būna, kad darbas vyksta mėnesį ar du. Žinoma, su pertraukom. Piešti filmai užtrunka ilgiau, nei filmuoti.

 

        8+2 Tado Vidmanto patarimai vienos minutės filmams kurti...

 

        Idėja;

        Scenarijus;

        Kadruotės (filmavimo planas ant popieriaus);

        Pasiruošimas;

        Filmavimas;

        Montažas;

        Namų peržiūra (mamai, tėčiui, broliui, sesei, draugams);

        Montažas dar kartą, atsižvelgiant į protingus komentarus (protingi yra tie, kurie pagerina filmą).

        Ir, žinoma, žiūrėti daugiau gerų reklamų, jas analizuoti. Nebijoti iš savo filmų iškirpti nereikalingus vaizdus.

 

        Apie šiandienos darbus…

 

        Šiuo metu užsiimu reklaminių, virusinių ar šiaip smagių filmukų kūrimu pagal užsakymus ir dėl savo malonumo. Taip pat rašau vienam portalui. Kuriu animacinį serialą, bet ne „Sandrą“ per MTV, prie to nesu prikišęs nagų (šypsosi).

 

        Ir ateities planus...

 

        Norėčiau išmokti skraidyti. Stebuklingu būdu turbūt nepavyks, tad bent jau valdyti mažą skraidantį aparatą norėčiau mokėti. Dar norėčiau išmėginti jėgas kaip aktorius. Manau, kad tai sugebu, bet noriu įsitikinti, gal tik man vienam taip atrodo...

 

        Palinkėjimas pradedantiesiems, žiūrintiesiems, kritikuojantiesiems ir mylintiesiems, dantį griežiantiesiems ir kitiems...

 

        Pradedantiesiems – žiūrėkite daug filmų, daug filmuokite. Neįsimylėkite savo medžiagos, mokėkite suabejoti savo idėjom. Žiūrintiesiems – žiūrėkite įvairesnių filmų, o labiausiai tuos, kurie tinklalapyje IMDB.com įvertinti daugiau kaip 7 (šiuo tinklalapiu labai pasitikiu, nors porą kartų esu nusvilęs). Negaiškite laiko prastiems. Griežiantiems dantį – jeigu esate tik viskuo nepatenkintas paauglys, jūsų nuomonė niekam nerūpi. Savo kritiką išsakykite protingais argumentais, jei norite, kad ji bent būtų pastebėta.

 

        Taip kalbėjo Tadas Vidmantas. Pripažinkim – šis vardas ir pavardė išties talentingai pinasi į viena... Tačiau, atvirai kalbant, nebandau įtikinti ir pati nemanau, kad šis jaunuolis yra pasiekęs talento viršūnę, ar, kaip buvo kažkur pavadintas, „kūrybiškumo sužalotas“. Na, tikrai ne... Tačiau gerbiu ir spaudžiu dešinę, kol šis jaunuolis vertina talentus, atrastus savy, naudojasi jais, tobulinasi ir nuoširdžiai jais dalijasi. Sėkmės Tau, Tadai Vidmantai... Atradimų, įkvėpimų ir jaunystės amžinos!

 

        Kalbino ir parengė Dainora Stankutė

        Kulturpolis.lt, 2009-05-19