algirdas verbaalgirdas verba       Per daug laimingas poetas, kad būtų laimingas žmogus: taip turbūt įmanoma pasakyti apie Algirdą Verbą, praėjus daugiau nei metams nuo jo mirties. Jo žmonos klausimas laidotuvių dieną – ar jis taip gyveno, kad buvo poetas, ar buvo poetas todėl, kad taip gyveno – nėra atsitiktinis. Iš šalies žiūrint, jis turėjo būti laimingas žmogus: jį nuoširdžiai globojo redakcijų vadovai ir ne tik vadovai, paskutiniaisiais gyvenimo metais jam neturėjo stokoti bent jau formalaus valdžių dėmesio, o ir bičiuliai, ypač gydytojas G. Aleksa, nebuvo apleidę; šeimoje turėjo pagalbininkų buityje ir prie kortų kaladės. Įsiskaitę į visą jo kūrybą, turbūt nesunkiai perskaitysime ir vieną kūrybos psichologijos maksimą: laimingas kūrėjas dažnai tiesiog nenori, o ir iš prigimties negali būti laimingas žmogus. Todėl ir jo stipriausieji eilėraščiai dažnai yra tiesiog kova su laiminga meile, su savo įprasta kasdiene Žvėryno apsuptimi, todėl tos aplinkos aprašymai dažnai prisodrinti drastiškų, dažnai šokiruojančių įvaizdžių bei ištarmių, todėl ir gyvenime, būdamas iš esmės „didelis vaikas“, su aplinkiniais mėgo kalbėti „valkataujančio chuligano“ tonu. Neretai išties jo aplinka buvo tokia. Bet poetas jis buvo laimingas: nepaisant vėlyvo debiuto, iškart buvo pripažintas ir įvertintas, gerbiamas vyresnių ir (kas ypač reta) bendraamžių. Reto kurio kūryboje taip lengvai pinasi kasdieninės buities, akimirksnio įspūdžio ir praeities, sakralizuotos gimtinės bei šeimos, meilės ir neapykantos, ištikimybės, prieraišumo ir nusivylimo ne tik konkrečiu žmogumi, bet ir tėvyne motyvai. A. Verbos kūryba – vienas didelis didelio gyvenimo patyrimų laukas, nors, paradoksalu, ir nemaitinamas itin reikšmingo kultūrinio podirvio (bet nereikia pamiršti, kad visur, kur yra mokęsis, net technokratinių specialybių, jis buvo mažne kiauras penketukininkas).

       Pristatydamas savo rinktinę „Praėjęs amžius“, kaip vieną iš jos pavadinimo kodų J. Strielkūnas nurodė ir grynai literatūrinį: šiame amžiuje niekas daugiau taip neberašys. Postmodernistinė estetika skaido, aižo ne tik nuoseklesnes mąstymo lytis, bet ir poetinę kalbą, poetines formas, ir ketureilio kanonas pamažu virsta vis atsainiau vertinamu literatūros praeities reliktu. Iš jo vis dažniau pasišaipoma, nenorint pripažinti, kad moderniosios, dažniausiai itin amorfiškos poetinės formos taip ir nesuranda, kuo pakeisti pasaulį, lyrinius išgyvenimus tarsi savaime harmonizuojančias ketureilio galias. Kol kas tik klasikinė poezija pajėgia į trumpą teksto atkarpą „suspausti“ tiek daug skirtingiausių erdvių, pasaulio ir žmogaus patyrimo klodų. Tiesa, A. Verbos kūrybos situacija net ir šiame kontekste ypatinga. Gal dėl to, kad žemaitiška pasaulėjauta beveik iš esmės priešinga aukštaitiškajai, strielkūniškajai, jo ketureilis sugeria iš esmės vien žemiškuosius kosmosus – agrarinės kultūros, žemės darbų ir tragiško asmeninio išgyvenimo ir gyvenimo, nesiverždamas į jokias anapusybes, nepasitikėdamas jokiomis abstrakcijomis, jokiomis nuogomis lyrizmo intonacijomis. Pagal pasaulėžiūrą, pasaulio matymo ir išgyvenimo būdą jis būtų kone klasikinis postmodernizmo poetas – drastiškas, agresyvus, liudijantis nuolat skylantį ir jau suskilusį pasaulį, susidvejinimo, neprisitaikymo laužomą ir jau sulaužytą žmogų, ir galbūt todėl jam labiausiai reikalingas klasikinio kanono rimas, suveržiantis, disciplinuojantis tirštą, pilną prieštaringumų pasaulėvaizdį. Dar įdomiau, kad su šia poetika, su šia pasaulėjauta į mūsų poeziją A. Verba atėjo tuo metu, kai lyrikoje vyravo gamtos ir meilės idilė, kai daugiausia buvo rašomi „gražūs“ eilėraščiai, ir tai apsunkino jo debiutą spaudoje, paliko visą gyvenimą jį lydėjusius kūrybinius ir žmogiškus kompleksus; net pirmąją knygą leisdamas jis atsidūrė visai kitame kitos kartos kontekste, kuriame jo šokiruojanti įvaizdžių sistema jau nieko nebešokiravo (šiandieniniai poetinių vulgarizmų mėgėjai galėtų pasidomėti, prieš kiek metų lyrikoje, ir dar „klasikinėje“, tai išbandė ir įteisino A. Verba). Ir iki šiol iš inercijos jis tebetituluojamas kaimo poetu, akcentuojant, suprantama, pirmiausia formą: jei jau rašo ketureiliais, vadinasi, yra ir tradicinės problematikos tęsėjas. Nors tas kaimas, kūrybos pradžioje gal kiek svarbesnis, maždaug nuo trečiosios knygos nuosekliai virto vis menkiau ir menkiau akcentuojamu gyvenimo ir poetinio išgyvenimo fonu, jį nurungė Žvėrynas, ir ačiū Dievui, kad būtent Žvėrynas, visu savimi primenantis mažą, žalią provincijos miestelį („Tu gyveni many tarsi provincijos / Miestelio gatvė dideliam mieste“). Vien jau todėl prie A. Verbos kūrybos reikia iš naujo grįžti – su ypatinga atida, pagarbiu dėmesiu, kad ir kaip tai būtų nemadinga, kad ir kokia neparanki ta kūryba moderniesiems literatūros tyrinėjimo metodams skleistis.

       Pasirodžius antrajai A. Verbos knygai „Aprišu obelį“, jo pavardės staiga prisipildė visa literatūrinė spauda: beveik kiekviename leidinyje po dvi recenzijas, yra dar ir atsiliepimų, jo kūryba ir jo literatūriniu likimu remiamasi apžvalginiuose ir probleminiuose straipsniuose, ne vienu atveju jis tampa vienokiu ar kitokiu argumentu, savotiška emblema literatūrinėse ir metaliteratūrinėse diskusijose (palyginimui: kiek daug kartų A. Verbos pavardė minima rinkinyje „Literatūros kritika ir dabartis. 1981–1983“ ir kaip staiga ji dingsta analogiškoje kitų trejų metų knygoje). Pasirodžius bene geriausiai poeto knygai „Ugnies ūgis“, jis jau yra tapęs „normaliu“ poetu, apie kurį rašoma tiek, kiek privaloma parašyti apie knygą. Nors bendresniais klausimais būtent ši knyga ir „Orkestro duobė“ kelia įdomiausių minčių, būtent čia ima rėžtis likimiškoji A. Verbos gyvenimo ir kūrybos linija: keičiasi įvaizdžių sistema ir atraminiai žodžiai, žiaurėja, drastiškėja intonacijos, „pasūdomos“ miesto aplinkos žargonu, nors ši aplinka taip ir liko poetui svetima. Semantinį, stilistinį poetinio teksto nuoseklumą ir vientisumą ardo urbanizuotos aplinkos neatpažįstamai pakeičiamas, iškreipiamas didžiųjų meilės, gėrio, gerumo, pagaliau tėvynės sąvokų turinys:

       Pasakyk, kiek pavidalų turi tamsa,
       Kur gilyn ir gilyn į save mus įtraukia?
       Ko gi tartum aistroj tu taip virpi visa,
       Kai tau lūpas pražiodo belūpės kaukės?


       Ko gero, šita kylanti patirties ir išgyvenimų intensyvumo kreivė negalėjo „neužlūžti“, taigi iš naujo „neperskaitę“ senų knygų negalėsime paaiškinti ir dažnai gana silpnų jo paskutiniųjų metų (išskyrus pačius paskutiniuosius) eilėraščių genezės: kodėl? kaip? kas nutiko? Galvojant ne tik apie A. Verbos kūrybą, bet ir jo gyvenimą, savaip pranašiškai skamba prieš penkiolika metų autobiografijoje parašyti žodžiai: „Lyg tave būtų pastvėręs nešti didelis paukštis ir, kad nenumestų virš bedugnės, turi jį šerti savo kūnu.“ Tiesa, tai pasakyta apie gyvenimiškesnius dalykus, tačiau, retrospektyviai žiūrint, pirmiausia šią metaforą norėtųsi interpretuoti kūrėjo likimo prasme. Atrodo, kad A. Verbos atveju būta kiek per ilgo skrydžio virš įvairiausių bedugnių, ir kūno, kuriuo maitinamas milžiniškas talento paukštis, liko vis mažiau ir mažiau. Ir daug žodžių nusinešta į tylą. Sunkoka motyvuoti antrojo šios knygos skyriaus – „Eilių lūpinei armonikėlei“ – kai kurių eilėraščių poetiką: net ankstyviausioje poeto lyrikoje tokio gauliško–žlibiniško lengvabūdiškumo nebuvo. Galvodamas apie poeto kūrybos visumą, jo žmogiškąjį likimą, šio skyriaus atsiradimą motyvuočiau dvejopai: prie lovos prirakintas poetas, nelabai tiesiogiai bendraujantis su pasauliu, bando rekonstruoti savo audringos jaunystės prisiminimus (tai liudytų ir gausūs vietovardžiai, susiję su poeto biografija, ir autobiografinės reminiscencijos, ir romanso intonacija). Kita vertus, asmeniškai galiu paliudyti labai konkrečią poeto nuostatą: šitiek metų esu poetas, o knygų išleidau tiek mažai. O štai žmogus, literatūroje pradėjęs vos reikštis, savo archyve turi jau keliolika rinkinių. Ir staiga, bene per kelias savaites, A. Verba pripliekia kalnus estradinių tekstų, apskambina bene tris leidyklas, didžiuodamasis, kad štai parašė tris naujus rinkinius. Klausydamasis skeptiškų draugų vertinimų, iš pradžių labai piktinasi, paskui susitaiko su „nuosprendžiais“ ir ima kartoti: nebijok, viską atrinkau. Bet pats tos atrankos procesas gana paradoksalus: ir atrinktieji 40–50 eilėraščių susižavėjimo nekelia; o kur dingo maždaug toks pat pluoštas eilėraščių, kuriuos vieną dieną matė šių eilučių autorius? Artimieji liudija, kad savo rankraščius poetas dalijo į kairę ir į dešinę. Kita versija – įrašas viename A. Verbos rankraštyje: „P. Sventiskai, / Atsiprašau, pamečiau (ei kam / arba neįskaitoma) rankraščius. Jei čia praeis, darašysiu praneškit. Su pagarba A. Verba“. Šiuo atveju kalba specialiai netaisyta, bet tai būtų motyvas, kodėl gali neatsirasti kai kurie puikaus poeto tekstai. Šeimos archyve jų nėra. Vieša jų paieška (skelbimas „Literatūroje ir mene“) nieko nedavė.

       Bet kokiu atveju ši knyga nėra A. Verbos kūrybos vainikas. Ji svarbi poeto kūrybos raidai, psichologijai suvokti. Galima sakyti, kad geriau padėti plunksną anksčiau, negu baigiasi gyvenimas, kaip tai padarė P. Širvys, tačiau lygiai taip pat galima tarti, kad niekas kitas, be paties poeto, nesudėlios savo kūrybos probleminių, teminių akcentų, tegu ir gana formaliai. Vertėtų įsižiūrėti, kaip šioje knygoje – tiek pirmajame, tiek antrajame skyriuose, tiek įžanginiame esė – kartojasi kai kurie motyvai, kai kurios biografinės, emocinės atramos. Keičiantis stilistikoms, poetikoms, nesikeičia poeto kūrybą maitinanti esmė.

       Reikėtų keletą žodžių tarti apie A. Verbos rankraščių faksimiles. Jos nėra specialiai suglamžytos, suplėšytos. Taip išties gyveno A. Verbos kūrybos reprodukcijos. Kaip dabar matau ankstesnį jo kambarį (vėliau, paguldytas į lovą, buvo kitame): sofa, stalelis, priešais – rašomasis stalas, po juo krūsnis į gniužulus sulamdytų popierių. Ir tie gniužulai dažniausiai buvo A. Verbos rankraščiai. Gniužulais jie virsdavo taip: poetas atėjusiam svečiui perskaito naujai parašytą savo eilėraštį ir klausia: „Na, bl... Kukuti, kaip?“ Pasakai pastabą, rankraštis sulamdomas ir metamas į pastalę. Po keliolikos minučių ištraukiamas, ištiesinamas ir vėl skaitomas. Ir taip be galo. Šiandien sunku įsivaizduoti tokį azartišką eilėraščių skaitymą vienų kitiems, tačiau A. Verbos kartai tai buvo neatimama savastis nuo tų laikų, kai jie burdavosi Vilniaus universiteto teatro salėje. Ir šiandien net baugu spėti, kiek autentiškų šio kūrėjo eilių mūsų jau niekad nebepasieks – vien todėl, kad jie panašiu būdu virto popieriaus dulkėmis.


       Verba, Algirdas. Plaštakės pleška: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.