jonas mekas Jonu Meku pas mus imta domėtis nuo tada, kai jis 1962 m. tarptautiniame kino festivalyje už filmą „Medžių ginklai“ („Guns of the Trees“) gavo „Auksinės Najados“ prizą. Susidomėjimas šio ryškaus menininko asmenybe ir kūryba dar labiau išaugo, 1964 m. Venecijos festivalyje jam laimėjus premiją už filmą „Kalėjimas“ („The Brig“).
Tuo metu Jonas Mekas jau buvo išleidęs dvi eilėraščių knygas. Lyrika, matyt, jam visą laiką buvo tas amžinasis dvasinio gyvybingumo šaltinis, kuriame ryškiau, negu jo kino juostose, atsispindėjo gimtojo krašto padangė, pastangos suvokti savo laiką ir save, atrasti savo vietą margoje ir komplikuotoje amžiaus panoramoje. Žmogiškoji ir poetinė Jono Meko biografija prasidėjo čia, Lietuvoje, kur jis gimė 1922 m., kur augo ir mokėsi ir iš kur per karą pasitraukė į JAV. Gimtasis Semeniškių kaimas Biržų rajone, „mėlyni vaikystės akiračiai“ – tokia pirmoji poetinė realybė, iškilusi iš prisiminimų ir ilgesio, iš kaimo buities ir darbų, iš žmogaus ir gamtos vienovės. „Semeniškių idilėmis“ (1948) pavadino Jonas Mekas savo pirmą poetinį atsidusimą, spalvingą, lyrinį lietuviško kaimo metraštį. į poeto atmintį įsirėžęs gamtos ir žmogaus buities peizažas „Semeniškių idilėse“ vėl atgyja visu savo regimuoju ir girdimuoju konkretumu. Nesudėtingas kaimiečio darbų ciklas, sušildytas meile ir pagarba žmogui, prisipildo gilesnio turinio, pilkoje kasdienybėje imi jausti amžinybės alsavimą, idiliška kaimo buitis tartum įgyja apeiginę, magišką prasmę. Visa tai iškelia „Semeniškių idiles“ į tikros poezijos lygį. Geriausiais savo puslapiais ši knyga pratęsia ir talentingai papildo realistinę, demokratinę mūsų literatūros tradiciją.
Nuo „Semeniškių idilių“ praėjo geras dešimtmetis, kol pasirodė antroji Jono Meko knyga „Gėlių kalbėjimas“ (1961). Tai skaidriu, švelniu liūdesiu nuspalvinta lyrinė vienos meilės istorija, elegiškas, tylus nuvystančių gėlių kalbėjimas – „dangau, kaip greitai visa tai praėjo“. Šią knygą kūrybinėje Jono Meko biografijoje reikėtų laikyti lyg ir tarpine, liudijančia poeto pastangas išsaugoti ar susigrąžinti tą dvasinio artimumo jausmą, tą visuotinę žmonių buities vienovę, taip charakteringą „Semeniškių idilėms“. Tačiau trumpalaikis gėlių ir žmonių žydėjimas, trapi ir iliuzorinė jų suartėjimo šventė. „Giliai po sniegu miega žodžiai ir širdis“, o sekančioje knygoje nubus skausmingai savianalizei, vienišos sielos riksmui, vienam klausimui: kur aš esu ir kas esu. Tokia knyga, ženklinanti naujo kūrybinio etapo pradžią, yra „Pavieniai žodžiai“ (1967). Atskiros asmenybės ir visos žmonijos patirtis čia neišsilieja poetiniais vaizdais ar atviromis poetinėmis konstrukcijomis; čia ji – tartum priveržta spyruoklė, paslėpta mechanizmo viduje, varo mintį kaip laikrodžio rodyklę – sekundė po sekundės, žodis po žodžio – nenumaldomai, negailestingai, neišvengiamai varo mintį prie žmogaus ir daiktų esmės. Net ir grafiška eilėraščio forma – tai tarsi gyvas dirbančios minties vaizdas, jos „nuotrauka“, jos kelias į pačią žmogaus būties gelmę, į gyvenimo prasmę ir tikslą. Ieškančio, klystančio, klausiančio žmogaus dramą, jos visuotinumą knygoje pabrėžia didžiųjų gamtos stichijų fonas: giria, kalnai, jūra, kosmosas. Atkaklios mūsų pastangos suprasti save, daiktus, pasaulį – tai tik dar vienos, žmogiškosios, stichijos pasireiškimas. „Tik dabar suprantu, kad nėra atsakymų, nei klausimų“, nes ko gi galima paklausti jūros, kalnų ar girios. Užmiršdamas ar sąmoningai atmesdamas socialinę, visuomeninę asmenybės patirtį, poetas mato žmogaus, kaip ir gamtos stichijų, prasmę jo buvime, jo egzistencijoje – „kiekvienas naujas žodis, pojūtis, aistra vėl yra – yra mano pati pradžia, mano pergalė ir mano pražūtis“.
Tačiau ir šioje be buities ir socialinių realijų knygoje yra epizodas, kuris, kaip man atrodo, daug ką paaiškina: „Europa... O, tu sudaužei mano vaikystę – aš ir dabar nešu savo griuvėsius, vis lipdau, dėlioju, bandydamas išgauti kokią nors vienumą, kokį nors tęsinį. O, tai tu padarei, kad aš ir dabar kaip skeveldra, niekur nepritapdamas, vienas degu, vis krisdamas, krisdamas“. Širdgėlos sklidinam kaltinime Europai skaitytojas girdi tramdomą vyriškos sielos skundą dėl karo sugriautos Semeniškių pilnumos, dėl to atitrūkimo nuo visumos, kuris ir neleidžia žmogui suvokti savęs kaip tęsinio, kaip dalies. Ši tema dar ryškiau suskamba ketvirtame Jono Meko eilėraščių rinkiny „Einu aš vienas“ (beje, dar nespausdintame), kur iš atminties lizdų pakilę gimtinės vaizdai kaip paukščiai susiburia į eilėraščių ciklą „Lietuva“. Dūzgia motulės ratelis, ir tartum siūlas nesibaigia jos rauda –
Mano vaikai
toli, toli,
mano linai
balti, balti.
Atplaukia vasaros vidudienio tyla, avių vilnos ir prakaito kvapas, vėl matyti, kaip rudenio lietuje sušlapę dreba medžių šakos, kaip šaltą žiemos rytą rūksta gryčių kaminai, ir sukasi tos pačios mintys galvoje: motina – laukai – saulė – rugsėjis. Užplūsta vėl Semeniškių spalvos, garsai ir kvapai, ir poetas dabar jau gali suformuluoti savąjį žmogaus ir gamtos vienovės idealą:
...mėnulis
ir saulė, naktis ir diena
kaip viena nugara,
kaip viena ranka
eina kartu su
sėjėju.
Tokia skausmingu punktyru nužymėta dvasinė poeto biografija, įgyjanti visuotinesnę prasmę savo žmogiškumu, savo pastangomis nugalėti vienišumą ir sąmoningai dalyvauti visa aprėpiančiame būties cikle. Mums artimas ir suprantamas poeto pasaulėžiūros demokratizmas, jo nuoširdus ir aktyvus noras suprasti pasaulį ir save, jo meilė gimtajam kraštui. Tarybų Lietuvos skaitytojas, jau turėjęs progos susipažinti su Jono Meko kūryba iš kelių poetinių publikacijų periodikoje, su dėmesiu sutiks šią jo eilėraščių rinktinę, linkėdamas poetui realizuoti savo pagrindinį kūrybinį principą: „kalbėti žodžiu tikru [...], kalbėti į pačią širdį“.
Mekas, Jonas. Poezija. – Vilnius: Vaga, 1971.