Su Algimantu Mackum lietuvių poezijoj pasigirsta nauja gaida, ne tiek naujos temos ar kalbiniai eksperimentai, kurių gausiai randame ir Nagio „Mėlyno sniego“ mozaikose, ir Prano Girdžiaus siurrealistiniuose bandymuose, ir paskutiniu metu Rimo Vėžio neapspręstose formose, kiek revoliucinis nusiteikimas, tapęs poeto centriniu estetiniu principu. Avangardinė kūryba atsiriboja nuo tradicijos ir poetine praktika, ir manifestų bei atviro pasisakymo būdu, bet ji nebūtinai šį prieštaravimo momentą įjungia į patį kūrinį, nebūtinai jį panaudoja kaip struktūrinį elementą ar sutapatina su siužetu. Tačiau Mackus panašus į Radauską ta prasme, kad jis sulydo kūrybos ir prieštaravimo sąvokas, siekia sukurti poetinį pasaulį ne tik skirtingą nuo tradicinio, bet tokį, kuris kiekviena savo linija kūrinio rėmuose tradiciniam prieštarautų, jį keistų. Pavyzdžiui, Mackus panaudoja kontrapunktinę kompoziciją, sugretina liaudies dainų nuolaužas ir savus motyvus, subtiliai modifikuoja įprastinius lietuvių poezijos vaizdus, kalba lyg dviem balsais ar išplėtoja savotišką literatūrinį pokalbį ir tuo būdu supriešina du stilius ir dvi tikrovės interpretacijas: savąją ir tą, kurią randa lietuvių literatūros aruoduose. Jo poeziją galima pavadinti revoliucine todėl, kad poeto sukilimas prieš tradiciją, Mackaus žodžiais tariant, jo laisvėjimas kūrybiniu aktu yra tikrasis kūrinio veiksmas, pasikartojantis ir detalėse, ir visumos sąrangoje. Tai nereiškia, kad Mackus išvis atsiribotų nuo lietuvių poezijos. Atvirkščiai, savaip interpretuodamas lietuviškus motyvus, jis savo kūrybai duoda lietuviško atspalvio žmogaus ir gamtos ryšio užuominų, įprastinio peizažo detalių, vandens, žemės, žolės ir t. t. vaizdų ir sąmoningai įsiterpia į gimto krašto poetinę tradiciją.
Mackaus dialogas su lietuvių poezija turi aiškią kryptį: parodyti žodžių apgaulę, kuria maskuojama tikrovės veidas, ir, atsisakius iliuzijų, į pasaulį pažvelgti tyru žvilgsniu, ne tuo, kuris prasmes teikia, bet tuo, kuris jas atmeta, atpažinęs tikruosius mirties ženklus ir žmonių gyvenime, ir gamtos reiškiniuose. Saulėleidžiai, Aisčio kūryboję tragiški, bet kartu prasmingi savo kančios simbolika, Mackui yra pasenę, nuvėsę. Jie neprisipildo jokio reįkšmingo turinio ir tėra „šviesos išblėsimas“, paprasta gamtinio dėsnio apraiška. Jei liaudies dainose žmogaus skausmas praranda aštrumą, įterptas į mirties ir atsinaujinimo ciklą, tai Mackaus kūryboje subtilia, vos pastebima struktūros modifikacija išgaunamas priešingas efektas: ironijos gaidos nutraukia amžino pasikartojimo ritmą, pasaulio veidą išvedžiodamos laikinumo, šiurpios mirties gijomis. Beržas, lietuvių poetų išgyvenamas kaip vienas žmogaus nuotaikoms jautriausių medžių, praranda savo emocinę spalvą, jį poetas pridengia šiurkščios, jausmo išsekimą sugestijuojančios, mėnesienos vaizdu. Panašiai saulės patekėjimas ir nusileidimas, paprastai suprantami kaip du dienos šviesos atskiri momentai, Mackaus yra tartum sulydomi į vieną ir tą pačią akimirką. Tuo būdu, išbraukdamas šviesos motyvą, poetas išbraukia prasmės dimensiją, vaizdą sukomponuoja taip, kad jame nebūtų jokio vertybes teigiančio žvilgsnio. Šitokią vaizdų struktūrą Mackus ir pavadina neornamentuota kalba, poetiniu metodu, kuris ne tik vengia retorinių puošmenų, grožio ar harmonijos efektų, bet nuosekliai ieško grubaus žodžio, nedailintos rašysenos, kuri atitiktų poeto prasme nepasitikintį žvilgsnį. „Neimsiu vynuogės išnokusio ovalo“, sako poetas, atsisakęs gyvybę, būties pilnumą (čia išreiškiamą apvalumo sąvoka), prasmingą pasaulį teigiančių poetinių, ypač tradicinių, simbolių.
Išblukusių vertybių tarpe randame vieną, kuri ryškiau nei kuris kitas motyvas paradoksiškai parodo ir tęstinumą, ir lūžį tarp Mackaus ir žemininkų kartos. Tai yra prarastų namų tema, kurią Mackus radikaliai užbaigia, prieidamas visiško ne tik namų, bet išvis nulemtos bei žmogui prasmingos erdvės panaikinimo tašką. Jei Nagio šiaurės žemė, apsnigta, užpustyta, balta „lyg popieriaus lakštas“, poetui vis tiek turėjo realumo, jei Niliūno intymieji namai, – tolimi, nepasiekiami, užkerėti, – traukė savo būties pilnumo pažadu, tai Mackaus kūryboje įsb gali visiškos tuštumos vaizdai, savotiška neutrali erdvė, paneigtas ir „iškankintas plotas“, kuriame poeto siela neįstengia pastoviai įsitvirtinti. Ne tik namai yra žymimi nebūties ženklais, bet pati žmogaus siela, sustingusi statiška poza, neturi vidinio judesio, polinkio išeiti į išorę ir įsišaknyti ją supančioje aplinkoje. „Dvylika vartų į šiaurę, / dvylika vartų į pietus“ – tačiau Mackaus žmogus pro vartus neina, nei į namų pusę, nei į sapnų šalis, nei plataus pasaulio pažinti. Jis todėl yra laisvas, neapibrėžtas, neribojamas namų sienų, bet taip pat hermetiškas ir visu veidu atsisukęs į save, jis nepažįsta to Niliūno kūryboje dažnai sutinkamo „tu“ įvardžio, kuriuo yra pavadinama realybė, kita nei paties poeto sąmonė.
Gimęs Lietuvoje, bet subrendęs išeivijoje, svetimos aplinkos įtakoje, Mackus, be abejo, jautė ypatingai stiprų lūžį savo paties patirtyje: tolimos vaikystės pasaulis nesiderino su vėlesniu Vakarų kultūros įnašu. Tai poetą skatino nesustingti praeities prisiminimuose, negyventi senais įsitikinimais, bet ieškoti žodžių, kurie išreikštų esamo momento autentišką mintį. Mackus taip pat išgyvena dar vieną išeiviui kūrėjui charakteringą konfliktą: lūžį tarp savo vidinio pasaulio, susiformavusio svetimų literatūrų ir kultūrų poveikyje, ir poetinės kalbos, paveldėtos iš lietuvių literatūros tradicijos. Gali būti, kad Mackaus prieštaraujantis dialogas su lietuvių poezijos vaizdynu, apskritai jo ypatingas dėmesys literatūriniam žodžiui, taip pat ir jo pastangos susikurti naują, neornamentuotą kalbą, buvo minėto konflikto išdava. Tačiau Mackaus kūrybinį kelią lėmė ne tik išeivijos faktas, bet taip pat jo išskirtinis, lietuvių lyrikoje retai sutinkamas jautrumas individo santykiams su aplinka, ne tik su regimuoju pasauliu, bet taip pat ir su visuomene bei joje įsigalėjusiais vertybiniais matais. Į lietuvių literatūrą atėjęs po žemininkų kartos, poezijai davusios platesnį pagrindą, Mackus žvelgė į žmogų kultūriniame kontekste ir jo savitumo problemą siejo su ideologiniu auklėjimu ir perauklėjimu. Tai pastebime jo vaizdų struktūroje, kur kartais jungiami dviejų kultūrų motyvai (pavyzdžiui, vaizdas: negrė Marija), intarpuose nelietuvių kalba, taip pat ir kūrinių temose, pvz., „Baladėj apie Gerąjį John'ą“, kuri nesiriboja Afrika, bet turtingais, kondensuotais vaizdais išreiškia istorijoje nuolat besikartojančią žmogaus kultūrinio bei ideologinio perauklėjimo dramą. Prarastą ar atimtą savitumą Mackus prilygino mirčiai, o savo kūryba turbūt siekė pilnutinės laisvės, tos tobulai autentiškos egzistencijos, kada poeto siela, sutapusi su savimi, neturi individualumą žudančių išorės pasaulio dėmių. Tai buvo jo tikroji vertybė, poezijoj realizuojama tradicijų modifikavimo keliu.
Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989.