Samuel Beckett. Malonas miršta. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
Visi mes mirsime arba dvėsime. Kaip kam patogiau.
Mirštame ar dvesiame ir dabar, kiekvieną dieną, valandą, minutę ir sekundę. Šitą procesą mes vadiname gyvenimu. Blaškomės, kažko ieškome, kažką veikiame tam, kad užsimirštume. Kad užmirštume, jog mūsų greitai nebebus.
Daugelis kritikų S. Becketto romanus vadina antiromanais, o jo dramas ir mini pjeses - absurdo teatru. Nė velnio! Savo kūriniuose jis vaizduoja normalų normalių žmonių gyvenimą. Negailestingai, be jokių pagražinimų, pozos ir pretenzijų. Normalus S. Becketto žmogus nefilosofuoja, neturi jokių pažiūrų, neieško atsakymų, tiesos ir Dievo. Jis nekalba apie egzistencijos prasmę, nes puikiai supranta, kad jokios išeities nėra. Reikia tik ištverti.
O norint ištverti, svarbu maitintis ir tuštintis. Naktinis puodas ir dubenėlis - štai du poliai.
"Normaliems" XXI a. žmonėms S. Becketto kūryba turėtų atrodyti lyg gyvas priekaištas. Tiems "normaliems", kurie pasidavė tam tikro gyvenimo būdo propagandai ir dabar "džiaugiasi gyvenimu". Gyvas priekaištas jo kūriniai turėtų būti ir visai šiuolaikinei kultūrai bei literatūrai. Rakštis subinėj visiems (o ypač Lietuvos!) kultūrologams ir literatūrologams, nuolat vapantiems, kad literatūra privalo padėti skaitytojams "surasti gyvenimo prasmę", kad rašytojas privalo "rodyti tikrąjį kelią", o kultūra - "stiprinti ir grūdinti dvasią".
Juk S. Beckettas rašė ne apie žmogaus dvasią, o apie tai, kaip jisai dvesia.
Visai nesvarbu, gimiau aš ar negimiau, gyvenau ar negyvenau, numiriau ar tik vaduojuos mirtimi, aš darysiu kaip daręs, nežinodamas, ką darau, kas esu, kur esu ir ar išvis esu.
Autorius gimė 1906 m. Šią knygą - antrąją trilogijos dalį - parašė 1948 m. 1969 m. gavo Nobelio premiją ir nenuvyko jos pasiimti. Mirties ir beviltiškos egzistencijos dainius mirė 1989 m. Kalbant beketiškai, jo agonija užsitęsė net 83 metus...
2006 02 11