Accessibility Tools

radauskas henrikasradauskas henrikasHENRIKAS RADAUSKAS (1910–1970), atsi­žadėjęs politinio ir tautinio užsiangažavimo („Aš nestatau namų, aš nevedu tautos“), pasirinko meno autonomiškumą vieninteliu kū­rybinės egzistencijos principu. Į poetinės kūrybos centrą iškėlė es­tetinio suvokimo ir konstravimo galią, pakeitęs lietuviško lyrizmo emocinį atvirumą skeptiško intelekto pozicija, širdingų išsiliejimų stichiją – racionalia architektonika, užuominų punktyrą – ryškiu vaizdo kontūru.

 

Studijuodamas 1930–1934 m. Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, Radauskas domėjosi rusų akmeizmo, konstruk­tyvizmo, formalizmo teorijomis, pamėgo O. Mandelštamo, B. Pas­ternako, I. Babelio kūrybą. Literatų sambūriuose šaipėsi iš lietu­viškų eilių sentimentalumo, naivios „žaliojo sodžiaus“ adoracijos ir padrikos formos, nes jau praėjo laikas, kai „visokeriopa formos anarchija buvo madoj“. Tikroji poezija, jo supratimu, neturi tauti­nių ribų – ji gyvena pakilusi virš esamos realybės pagal savo pačios vidinius dėsnius. 1936–1937 m. Radauskas – Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Vėliau redagavo Švietimo ministerijos ir Valstybinės leidyklos leidžiamas knygas. Palikęs Kau­ne turtingą biblioteką (ją perėmė A. Churginas), 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Po penkerių metų persi­kėlė į JAV, lankstė metalinius vamz­džius vienoje Čikagos gamykloje, nuo 1959 m. dirbo Vašingtone Kongreso bibliotekoje. Baroko muzika, impre­sionistų tapyba, antikos mitai, P. Verlaine'o, S. Mallarme, R. M. Rilkės poezija buvo jo artimiausia „kultūrinė aplinka“. „Menai jam buvo absoliutus pasaulio centras, vienintelė asmeninė obsesija ir kone vienintelis vertas konversacijos objektas“ – liudija A. Nyka-Niliūnas, artimas bičiulis.

 

Jau pirmajame rinkinyje Fontanas (1935) Radauskas išstūmė iš eilėraščio emocinę išpažintį, kaip reikalavo moderniosios lyrikos teoretikai (eilėraštis gimsta ne iš jausmų, o iš konstruojančio inte­lekto, pasak P. Valery). Poeto autobiografija ir dvasinė istorija liko anapus kūrinio, neįsismelkdama jokia intymia detale. Psichologi­nė asmenybės patirtis ir kūrybos aktas Radauskui – skirtingi daly­kai, o neoromantikams daugmaž sutapo, todėl „Fontano“ autorius jiems pasirodė „grynas poezijos formalistas“ („Jis ne tiek širdimi kalba, kiek dailina eilėraščius plunksna...“ rašė A. Miškinis). Ra­dauskas projektavo eilėraštį kaip poetinę konstrukciją, kuri žavėtų tiesiog savo tiksliu ir švariu brėžiniu, netikėtais plokštumų susivartymais ir viso tūrio skaidrumu, nepajungtu jokioms išganingoms tie­soms („Fontano“ leksikoje visiškai nėra politinių ir socialinių kategorijų).

 

Ginčydamasis su neoromantinės lyrikos tautinio idealizmo ir atvi­ro jausmingumo nuostatomis, Radauskas gamtinių įvaizdžių fondus, eilėraščio muzikalumą, sakinių ir strofų simetrijas formavo šitos ly­rikos kontekste. „Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, / Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“, – rašė pirmutiniame knygos ei­lėraštyje, kartodamas būdingiausią J. Aisčio ir S. Nėries įvaizdį. Jis išlaikė pasaulio stebuklingumo pojūtį kaip psichologinį eilėraščio branduolį. „Danguj apalpę žvaigždės guli. / Naktis betikslė ir šviesi. / O senas, virpantis mėnuli, / O begalinis liūdesy!“ Jis matė gamtos detales per „grožio kristalą“, kuris viską transformuoja į poetišku­mo lytis. Jo eilėraščiuose „kriaušė supas kaip auksinis varpas“, „pie­menys liūdnam miške dainuoja“, „pravirksta rasos, kad reikės nu­džiūt“, „naktis kaip ašara šviesi“. Grožio momentas tampa būties viršūne, kuri atsiveria kaip prislopinta ekstazė. „Aš žvaigždę kren­tančią kaip vaiką pakeliu / Beribėse platybėse“. Tai eilėraščio kul­minacija – jos link slenka lanksčios vaizdų spiralės, fonetinių są­skambių girliandos, sinkopio ritmai ir heiniškai sekama išgyvenimo istorija. Radausko eilėraštis turi ryškią kilimo aukštyn trajektoriją ir išlaiko vientisą judėjimą, kurį pabrėžia rafinuoti pakartojimai, pa­mėgti dainiškoje neoromantikų lyrikoje.

 

Poetinės idealizacijos aktą, kuriuo grindžiamas klasikinis eilėraš­tis, stebi skeptiška ironija, blaškydama žydras spalvas ir pakilų toną. Radauskas nepakentė patetikos, kaip ir keturvėjininkai, perėmęs iš avangardo lyrikos devalvacijos mostą, idealumo ir kasdienybės kaktomuša, staigius intonacijos permušimus. „Stoty budėtojas bu­čiuoja sužadėtinę / (Sapne, po laikrodžiu, kurs rodo tris po ketu­rių). / Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis / Ir Morzė mirksi mir­gančiu variu“. Pasaką, atitrauktą nuo kaimo šaknų ir mažos tautos herojinių legendų, poetas uždaro šiuolaikinės civilizacijos aplinkoje (asfaltas, taksi, garvežys, peronas, telegrafo stulpai), kurioje ji ban­do droviai skleistis, jungdama gyvybę ir geležį į naują poetiškumo normą („Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio / Dėl saujos saulės avi­žų“). Dominuoja gyvybės siautulys, kuris Radauskui, kaip ir K. Bin­kiui, buvo svarbiausia estetinio grožio prielaida ir pasaulį purtanti dinamikos jėga. „Akim ir lūpom paimu / Žydėjimą pašėlusį, / Kla­jodamas po kaimus / Birželio debesėliuose“. Ekspresionistiniai „100 pavasarių“ įvaizdžiai ir vaizdingieji veiksmažodžiai, įstrigę atmin­tin, diktavo energingą sąvokų maišatį ir atakuojantį žodžio judesį („Žaluma kulkosvydį / Paleidžia mirgantį ir skambų“; „Nuo liūde­sio lig ilgesio / Degsiu iliuminaciją“; „Velniop nueina aukštas me­nas“). Išmušti iš savo vietų daiktai jau nebegalėjo grįžti į ramybės būsenas, o sukosi didžiuliame verpete, ardydami nusistovėjusią tvar­ką, bet nepereidami vienas į kitą, nes nebeliko aiškaus reiškinių metamorfozės ir pasaulio raidos dėsnio, kuriuo rėmėsi klasikinės lyrikos metaforika. Griežta eilėraščio strofa, sustabdžiusi besisukantį reiškinių verpetą, virsta alogiška kontradikcijų pyne.

 

Vienkiemy kvailas spindinčiom akim šunytis

Loja į drebantį klane mėnulį jauną.

Namo parėjęs jaunikaitis pradeda rūkyti

Ir užsimerkęs nusišauna.

 

Radauskas – ironikas, kaip ir J. Savickis – nesiima aiškinti neder­mės priežasčių. Pasaulis – „marionečių naktis“, kurioje „Bacho flei­ta groja apie mirtį“. Aplinkui „daiktai išmirę“, ir vienišas žmogus klausinėja: „Kas įmetė mane tamson ton?“ Marionetės ir „violetinis arlekinas“, „meilė, kardai ir dekoracijos“, „patefono ilgesys“ ir žy­dintys mergaitės poakiai Radausko lyrikoje, kaip ir J. Savickio nove­lėse, dangsto tragišką žmogaus netikrumą („Aš drebu skaitydamas istoriją“).

 

Radauskas, užslėptos egzistencinės nevilties poetas („Bet man šiandien vis vien atrodo, / Kad gyventi nėra prasmės“), kūrė antirealybės Pasaką, kur klaidžioja daiktų sielos, išsinėrusios iš empi­rinės logikos, braido Paukščių Tako smiltimis keisti sapnai, atitrūkę nuo žmogaus, netikėčiausiai susipina erdvės ir laikai, gyvybė ir mir­tis be jokios metafizinės prasmės, kurios nebeieškojo ir kiti šio meto „individualistai“ (S. Anglickis, V. Katilius). „Tamsoj girdžiu, kaip srovės pilsto žvirgždą, / Kaip cypia mirdama akimirka. / Viršuj ma­nęs sudžiūvę šakos girgžda. / Į naktį kažkas žvaigždę įmerkia“. Pa­saulis pilnas įstabaus mįslingumo, kurio negali pastebėti analitinis protas ar intymioji emocija. Jį pagauna tik išgrynintas poetinis suvo­kimas, teikiantis vaizdų junginiams gilią ir aktyvią potekstę, kuri yra vizinė, o ne emocinė. „Spindinčiom ir virpančiom spiralėm / Vaikšto saulė ežero gelmėj, / Kur žalių žolių švelniom rankelėm / Moja kūdikėlių slėpiniai“.

 

Radausko eilėraštis, išdygęs neoromantizmo ir avangardizmo san­kryžose, buvo prijungtas prie naujų kūrybinės energijos šaltinių. Vaizduotė, kupina svaiginančio skrydžio per pasaulio platumas, tapo svarbiausia poetinio žodžio maitintoja, išvedusi sąvokas, metonimi­jas ir aliteracijas į lunatišką realumo-nerealumo sritį, kur dingsta „kūno svoris ir tūris“. Ji drasko klasikinę eilėraščio strofą netikė­tais sujungimais, peršokimais, išrikiavimais viename aukšte skirtin­giausių dalykų. Vaizduotės skrydis, drąsus, lengvas ir plastiškas („Ir per linksmą žolę ritosi / Dievo didelė širdis“), suteikia žodžiui ga­lią paversti daiktinę medžiagą spindinčia grožio konstrukcija. Kur praeina Mūza, ten „Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu, / Ir kanarėlė pradeda žydėti“. Poeto siela vaikšto po rojų, kalbasi su dievais, o paskui „giesmes angelo“ kartoja. Poezija stovi būties centre – kai pasigirsta „sidabrinės dainos gaida“, javai puola ant kelių ir nutyla paukščiai... Poezija – vienintelė atspirtis prieš istorijos kataklizmus ir pačią mirtį, į kurią žmogus plaukia kaip upė į marias. „Ir srovena giesmės nemarumas, / Ir esu kaip žvaigždė begalinis“.

 

Susiklostęs moderniosios lyrikos atmosferoje, Radausko eilėraštis ėjo savo keliu nesiblaškydamas ir mažai tesikeisdamas iš rinkinio į rinkinį (Strėlė danguje, 1950; Žiemos daina, 1955; Eilėraščiai, 1965). Jis nepasidavė avangardistiniam plakatiškumui, o fanatiškai ieško­jo pačios tiksliausios, mikroninės prasmės dalelytės, tvirtos sakinio disciplinos, aiškios ir išbaigtos kompozicijos, siekdamas geometrinio brėžinio ir klasikinės tvarkos (tiksliųjų maironinių rimų skambesys), kuri dar nebuvo nei pakankamai išplėtota, nei kanonizuota lietuvių poetikoje. Jis neprisiėmė sielvartingos melancholijos ir bejėgišku­mo intonacijų, o pulsavo tramdomo vidinio smarkumo, pavasarinio ūžesio jėga, pastatyta, tiesa, į skeptiškos abejonės bei ironiško ste­bėjimo nuošalę. Jis kategoriškai nusigręžė nuo bet kokios retorikos, paklusęs akmeizmo tezei: vaizdas yra pirminė poezijos ląstelė. Su­dėliotas iš konkrečių, regis, visai savarankiškų vaizdo kadrų, tarytum vitražas („O lapuose paklydęs, cypia mažas, / Geltonas kaip viščiu­kas spindulys“), jis vis tiek ekspansyviai kyla į savo kulminaciją ir vos ne į baladinę užsklandą. Tvirtai sugniaužtas, juvelyriškai nušli­fuotas, klasiškai išbaigtas Radausko eilėraštis, universalus konstruk­tyvumo tendencijomis ir europietiškų kultūrinių asociacijų gama, buvo pakankamai lietuviškas savo vidine sandara, nenutraukusia ryšio su klasikine tradicija ir taisyklinga, griežtai gramatiška tarpukario poetine kalba.

 

Kurdamas eilėraštį kaip hermetišką ir autonomišką struktūrą, ad­resuotą elitinei sąmonei, Radauskas nemanė, kaip keturvėjininkai, kad toji struktūra – tik formos žaidimas. Poezija jam buvo maištin­gų dvasios gelmių santykis su būtimi, nepalenktas jokiems aprio­riniams sprendimams („Aš daug turiu tokių gelmių, / Kurios su nie­ku nesiderina“), tikėjimas būties chaosą įvaldančia meninio žodžio galia. Tokiu pagrindu susiformavo individuali aukšto meistriškumo Radausko poetika. Paradoksiškas perėjimų netikėtumas ir klasiki­nė formos precizija, stulbinanti poetizmų ir prozaizmų maišatis, įveržta eilutės melodija ir stabdanti perkėlimų grandinė, kuri su­skaldo lekiančią eilutę į laisvas šnekamojo tono atkarpas, demontažinė kompozicijos technika ir kondensuota architektonika be jokio balasto – visa tai sukūrė uždarą nepaprasto stiprumo įtampos lauką, kuriame iškyla ir gyvuoja kūrinys.

 

Radauskas – centrinė XX a. lietuvių lyrikos figūra, pakreipusi jos raidą individualių koncepcijų ir individualių stilių vaga, įtakin­gai vadavusi poetinį žodį iš utilitarinės tarnybos politinėms ideolo­gijoms ir praeinantiems režimams.

 

Kubilius, Vytautas. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. – Vilnius: „Alma litera“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.