Vaiva_Rykstaite_Plastakiu_sindromasVaiva_Rykstaite_Plastakiu_sindromas        Vaiva Rykštaitė. Plaštakių sindromas: romanas. – Vilnius: Versus aureus, 2009.

 

       Gyvenimas prasideda ne nuo klausimo: kas aš esu? O nuo klausimo – su kuo man būti? Atrodo, būtent šią žiaurią tiesą mums nori pasakyti debiutinio romano „Plaštakių sindromas“ autorė, Vaiva Rykštaitė. Jauna, paslaptinga, skandalinga ir laužanti jau įsiėdusius į lietuvių literatūrą infantilų bailumą, silpnavališkumą, prisitaikėliškumą, pataikavimą „aukštam“ stiliui ir kitoms nesąmonėms.

 

       Jokių distancijų tarp gyvenimo ir teksto – galima tai vadinti ne-literatūra, bet tik žvelgiant paviršutiniškai ir, kaip dera ribotiems žmonėms, įžvelgiantiems jaunuose autoriuose vien nepakankamą žodžio valdymą, naivų nuoširdumą ir kitus „neesminius“ dalykus.

 

       Vaiva Rykštaitė tikrai nepretenduoja tapti ryškia literatūros ikona. Jos pasirinkta pozicija – atvirai prieš visą „teisingą“ mūsų literatūros ir pasaulio suvokimą. Prieš tėvų sukurtus šablonus, visuomenės stereotipus, medijų pagimdytas traumas, vadinamas normomis.

 

       Jaunos ir drąsios merginos lūpomis kalba ne-vaidyba: gyvenimas yra dvigubas – vienas viešas, kitas uždaras. Viešo gyvenimo „Plaštakių sindrome“ mažai. Nes tai asmeninės patirties istorija. Bandymas išgryninti aštriausius egzistencijos grynuolius.

 

       Seksas čia nėra dviejų muilo operos veikėjų užsiėmimas po vestuvių. Seksas čia – paprasčiausias bandymas trumpam nutraukti ir sustabdyti sistemos veiklą. Tuos kvailus klausimus, susijusius su rimtu darbu, šeimos kūrimu ir vaikų gimdymu. Visa tai užliejama keliais galonais alkoholio, pabarstoma kokaino milteliais, atskiedžiama juoda neviltimi ir visiškai aiškiu supratimu – pats didžiausias maištas yra asmeninis kiekvieno individo ribų laužymas.

 

       Autorė įtaigiai vaizduoja jaunystėje dažnai pasitaikančius seksualinės ir moralinės transgresijos aktus. Be panegirikos – tik su beribiu smalsumu.

 

       Romanas, viena vertus, paprastas kaip pirmas rusiškas traktorius, kita vertus, jo paprastumas sprogdinantis, kaip pirma atominė bomba: tai atviras spjūvis į bet kokio vaidinamo padorumo veidą.

 

       Autorė neslepia – visi geriausi dalykai pasaulyje yra draudžiami, todėl jų būtina paragauti. Pasaulis meluoja ir jaunas žmogus išgyvena dvigubą tragediją, savo paties troškimus ir bandymą atrasti savo vietą, mėginant suprasti, kas tikra, o kas – tik spektaklis, tik priemonės pažaboti žmoguje tūnantį žvėrį, rajūną, kuris nori vieno – dulkintis, svaigti ir apie nieką negalvoti. Neigti bet kokius standartus ir rėmus. Vemti ant padorumo ir geros reputacijos.

 

       Ne veltui autorė ne tik neskelbia savo tikrojo vardo ir pavardės, bet ir nerodo savo veido – tai gynyba nuo neabejotinai užklupsiančio tiek kritikų, tiek moralių skaitytojų puolimo. Ir reikia pasveikinti Vaivą Rykštaitę, kad nepabūgo surizikuoti: surizikuoti labiausiai vertinama apsimetėliškos visuomenės vertybe – savo reputacija.

 

       Velniop štampus – atėjo laikas laužyti literatūrą, kad ji nenumirtų nuo parsidavusių nomenklatūrai tuščių ir absoliučiai beviltiškų rašto teršėjų, vadinamų literatūriniu elitu. Kuo daugiau tokių, kad ir asmeninių „prieš viską“ romanų, tuo smagiau mums visiems gyventi.

 

       2010 01 30