zelciute_atgal_i_vandenizelciute_atgal_i_vandeni        Dovilė Zelčiūtė. ATGAL Į VANDENĮ: eilėraščių rinktinė. – V.: Tyto alba, 2004.

 

        Atrodytų, savaime suprantama, bet sykiu – esminė mintis: Dovilės Zelčiūtės kūryboje yra poezijos – imponuoja intymus atsivėrimo trapumas, autentiškumas, niuansuoti išgyvenimai, subtili intonacija, galiausiai drąsa būti ir apie tai kalbėti. Rinktinė turėtų ženklinti kūrėjo brandą, svarbiausius kūrybinius ieškojimus ir tų ieškojimų rezultatus. Tad kokias mintis sukelia Dovilės Zelčiūtės rinktinė „Atgal į vandenį“?

        Knygoje fiksuojamas nuolatinis kilimas „iš dugno“. Šis motyvas, randamas jau pirmajame rinkinyje „Akligatvio erdvė“, virsta pagrindiniu rinktinės struktūros principu: pirmieji keturi skyriai – „Rengiuosi“, „Brendu“, „Nyru“ ir „Plaukiu“ – pradedami savotiška įžanga – tekstais „Iš dugno“. Šiose įžangose, o ir paskutiniajame skyriuje, pavadintame „Paribiais“, sudėti naujausi atskirais rinkiniais neišleisti poetės tekstai. Rizikingas sumanymas – ar naujieji tekstai turi pakankamai meninės vertės, kad būtų įtraukti į rinktinę? Kitas klausimas – kiek pavykusi eilėraščių, paimtų iš ankstesnių rinkinių („Akligatvio erdvė“, 1991 m.; „Duženų sniegas“, 1997 m; „Pagrindinis vaidmuo“, 2000 m.; „Dar minutėlę pusvalandį“, 2001 m.; „Lapkričio pratimėliai“, 2003 m.) atranka? Dalies eilėraščių įtraukimas į rinktinę svarstytinas. Pvz., eilėraštis „Noriu priesaikų iki grabo lentos…“ (p. 97). Pritariu poetei Onei Baliukonei, kuri recenzijoje, skirtoje rinkiniui „Dar minutėlę pusvalandį“ („Tiek laukinės drąsos…“. – „Metai“, 2002, Nr.4), teigė, jog šiame eilėraštyje yra „perdėm tiesmukų, kaktomušiškų priešpriešų“. Ar nevertėjo vietoje jo į rinktinę įtraukti itin netikėto turinio tekstą „Guli alsuoja…“ iš to paties rinkinio? Į antrąjį skyrių („Brendu“) įtraukti dviejų rinkinių – antrojo („Duženų sniegas“) ir trečiojo („Pagrindinis vaidmuo“) – tekstai. Motyvuotas žingsnis – abu rinkinius vienija bendra vyraujanti tema: teatras, kaukė, gyvenimo vaidinimas. Mažokai dėmesio skiriama paskutiniajam ir labiausiai meniškai vykusiam eilėraščių rinkiniui „Lapkričio pratimėliai“. Į rinktinę vertėjo įdėti šiuos tekstus: „Netinku tau į mylimas“, „Pažinti patirti save“, „Perregimas dužus indas“. Sulyginus rinktinės kūrinius su buvusiais ankstesniuose rinkiniuose, ryškėja tendencija drąsiai trumpinti ankstesnius eilėraščius, bandant išgryninti jų branduolį, esmines idėjas. Gerokai patrumpinti tekstai: „Šimtąjį kartą skambinu“, „Pusryčių skuboje“ (abu paimti iš pirmojo rinkinio), „Kitą sykį žinai…“ (iš trečiojo rinkinio „Pagrindinis vaidmuo“). Paradoksalu, tačiau naujausi tekstai, priešingai, ilgesni, įgaunantys nors ir fragmentišką, bet vis labiau išryškėjančią naratyvinę kryptį. Pvz., eilėraščiuose „Matau save klumpančią ant šaligatvio plytelių“, „Tai buvau aš“.

        Viena problemiškiausių D. Zelčiūtės kūrybos temų – kūnas. Tekstuose teigiama, jog būti žmogiškąja būtybe, vadinasi, būti kūniškam. Ryški tendencija kūnui taikyti sielos kriterijus: „kodėl kas sielai leistina kūnui jau nuodėmė o gal man ne nuodėmė?“ (eil. „Promilės“, p.114–116). Mąstant apie kūno ir sielos dichotomiją, verta prisiminti moteriškuoju šventraščiu vadintinų Birutės Pūkelevičiūtės „Metūgių“ epigrafą – Walto Whitmano žodžius: „Jeigu kūnas nėra siela, / kas yra siela?“ Šią mintį varijuoja ir Dovilė Zelčiūtė: „(…) iš kūno – sielon ir iš sielos – kūnan“ (eilėraštyje „Kodėl taip skauda kai apsikabinam“, p.37). „Atrasti kūną“, nebijoti jo, pripažinti jį, vadinasi, „atrasti save“. Tolimesnis žingsnis – ieškoti ryšio su kitu, siekti artumo, nes tik tokiu būdu išsilaisvinama iš kūno vienatvės. Kūnas yra tikrovės garantas. Postmodernistinėje epochoje kūno problemos iškilimas kaip tik ir sietinas su tikrovės trūkumu. Dovilės Zelčiūtės eilėraštyje „Vasaros sapnas (prieš lietų)“ lyrinis subjektas, iškylantis kaip moteriškumo forma, trokšta: „Taip noriu kad būtum iš kūno kad tikras“ (kursyvas – K.B.); „tavęs kūniško rankos siekia ilgisi“. Taigi vieniša ne tik žmogaus siela, bet ir kūnas; pasak literatūrologės V. Daujotytės, kūnui ima trūkti lietimosi – lytėjimo paviršiaus, energetinio persiliejimo galimybės.

Svarbi vieta Dovilės Zelčiūtės eilėraščiuose tenka intymumo kategorijai, kuri suvienija kūniškąjį ir dvasinį aspektą, į pirmas gretas vis dėlto iškeldama kūno pasijas, kūno erdviškumą. Kaip įžvalgiai yra pasakęs vienas žymiausių erdvės tyrinėtojų Henri’s Lefebvre’as, „[erdvė] pirmiausia yra visas mano kūnas, paskui tai yra mano kūno kopija arba „kitas“, veidrodinis [mano kūno] atspindys ar šešėlis“. Dovilės Zelčiūtės poezijoje kūno erdvė neatsiejama nuo visko, kas žmogiška: čia ir sakralus poetizavimas, ir žemiška aistra, ir apoloniška harmonija, ir dionisiškas siautulys. Kūno erdvė – viena asmeniškiausių erdvių, todėl ji slepiama, dangstoma. Įdomus Dovilės Zelčiūtės poezijos aspektas – veido pridengimas kauke, grimu, pvz., eilėraščiuose „Kaip lengvas šokėjas pralėksi...“ (p. 21), „Prarasti namai“ (p. 51) ir kituose.

        Kadaise M. Martinaitis, aptardamas kūno dalių dominantes lietuvių poezijoje, teigė: jeigu žmogų pieštume, atsižvelgdami į tai, kaip minimi atskiri organai, išeitų toks „kvazimodas“ – visą liemenį sudarytų širdis, kuri laikytųsi ant labai silpnų kojyčių. Pagal didumą po širdies eina akys, paskui – rankos, kraujas, ašaros, lūpos, veidas... Žmogus aprašomas iki diafragmos, jis beveik neturi skrandžio. Iš jo apatinės dalies gerbiamos tik kojos, nes jos gali eiti žeme. Labai mažos ausys, ir beveik nėra kaklo, nes jis nevalgo (retkarčiais tik išgeria), smegenims taip pat mažai skiriama vietos. Toks „modelis“ mažai kinta beveik per visą šimtmetį. Dovilės Zelčiūtės tekstuose kūno geografija plati, tad ir žmogaus tapomas paveikslas gyvas ir tikras: fiksuojamas veidas (bene dažniausiai minima kūno vieta), kaklas, svaigiai kvepiantys plaukai, „karštas petys“, „rankos / atsivėrusios glėbiui“, šlaunys, keliai, „pilvukas ir krūtys“. Pagirtinas dėmesys žvilgsniui ir balsui - subtilesniam kūniškumo lygmeniui, žyminčiam kūno ir sielos neatskiriamumą: žvilgsnis ir balsas gimsta iš kūno, bet virsta dvasinėmis struktūromis. Tokioje kūno erdvėje fiksuojami „intymūs prisikėlimai“. Antai žvilgsnio mini studija:

        Toks trumpas tavo žvilgsnis
        o nugarą veria
        ugninės nuojautų ietys
        p.87

        Dovilė Zelčiūtė, be jokios abejonės, patyrė Juditos Vaičiūnaitės poezijos įtaką. Artimą ryšį liudija ir pirmajame rinkinyje „Akligatvio erdvė“ esantis eilėraštis, pavadintas „Juditai Vaičiūnaitei“ (į rinktinę jis nėra įtrauktas). Abi kūrėjas sieja Kaunas – gimtasis miestas; abiejų poečių tekstuose fiksuojama miesto kultūra. Jųdviejų eilėraščiuose miesto vaizdinys taip pat yra kūniškas – įkūnytas ir įsikūnijęs. Tai miestas, kurį „užgauna / jaukūs kavinių švytėjimai“, kuriame „gatvės baltai apsinuogina / ir svaigsta vandenvežių čiurkšlėm“; „miestas (...) / kaip neįspėtas / kasdien išsipildantis / tavo likimas“.

        Kai ši rinktinė buvo pristatoma Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, poetė atvirai pasiguodė susirinkusiesiems, jog jaučia, kad jos poezija vis labiau krypsta prozos link. Kur yra ta riba, skirianti poeziją nuo prozos? Negalima būtų teigti, jog poezija miršta; ribų tarp atskirų žanrų nykimas – bendra postmodernistinei literatūrai būdinga tendencija, kurios negali išvengti ir Dovilė Zelčiūtė. Nyksta žanrų ribos, tačiau poezija išlieka. Tad baigti norėčiau tuo pačiu, kuo ir pradėjau, – Dovilės Zelčiūtės kūryboje yra poezijos. O tai jau rodo jos vertę.

 

        Literatūra ir menas, 2005-02-04