Kempinskiada

KEMPINSKIADA. Šios recenzijos buvo rašytos „Šiaurės Atėnų“ savaitraščiui, bet dėl tam tikrų priežasčių kelios atsidūrė „Literatūroje ir Mene“. Tačiau tai nesvarbu. Mano startas „Šatėnuose“ įvyko 2001 metų sausio mėnesį recenzija R. Pavilionio knygai „Tarp šviesos ir tamsos“, deja, ji kompiuteryje neišliko, todėl jos čia ir nėra. Po to kaip iš gausybės rago pasipylė kiti tekstai, pasirašinėjami įvairiausiomis pavardėmis ir vardais. Reikėtų paaiškinti, jog aš iš pradžių nebuvau KEMPINSKIS. Šitas visas blaškymasis tęsėsi maždaug iki 2001 metų pavasario, kai išgąsdintas kempinligės antplūdžio pasaulis ėmė mykti kaip didžiulė karvė, verčiama ėsti jos pačios mėsą. Tačiau aš negalėčiau pasakyti, jog tai mane paskatino taip pasivadinti. Kažkaip savaime įvyko tokia metamorfozė, nusitęsusi toli toli į priekį ir tempianti paskui save ištisą šleifą kitų visiškai nesvarbių įvykių. Visus buvusius pseudonimus palieku tokius, kokie ir buvo. Beje, beveik visos recenzijos žymiai skirsis nuo tų, kurios buvo išspausdintos „Šatėnuose“, nes išsigimėliška laikraštpalaikio cenzūra negalėjo susitaikyti su mano požiūriu į lietuvių literatūrą ir kalbą. Iš tikrųjų tik šituos tekstus galima laikyti grynai mano, nes tie, kuriuos spausdino, tiesiog buvo bendras produktas, sunarstytas iš daugelio visokių ten „stilisčių“ ir „redaktorių“ požiūrių bei polinkių. Sudėjau labiausiai pavykusias, mano manymu, recenzijas, o gal tik tas, kurios išliko „kompe“. Tai tiek trumpai ir greitai. Jei dar ką nors sumanysiu - parašysiu, o dabar prašom skaitykit ir permanykit... Maksas Kempinskis, Vilnius, 2002. IX.12