Accessibility Tools

Jurgita Ludavičienė. „Lietuvos žinių“ nuotraukaJurgita Ludavičienė. „Lietuvos žinių“ nuotrauka       „Tas valdininkas, kuris įsirengia ružavą salioną, pasikabina virš sofos kalavijais persmeigtą Jėzaus širdį, o ant stalo pastato bukietą fioletinių rugiagėlių, užpurkštų laku, labai mėgsta ir paveikslus su berželiais“, – maždaug taip prieškario žurnaluose kritikuotas miesčioniškas vartotojas.

 

       Menotyrininkės, dailės kritikės Jurgitos Ludavičienės daktaro disertacija „Kičo fenomenas ir jo sklaida XX a. Lietuvos dailėje“ – pirma rimta teorinė studija apie kičą lietuvių kalba. Taip susiklostė, kad iki šiol nebuvo ne tik jokių lietuviško kičo, jo specifikos tyrimų, bet ir nė vieno kičo istorijai ir teorijai reikšmingo leidinio, išversto į lietuvių kalbą.


       „Man buvo labai keista, kai pradėjau tuo domėtis, – pripažino menotyros mokslų daktarė. – Ir daug kas stebėjosi, kodėl niekas anksčiau apie tai nerašė – tokia nuostabi tema. Sunku pasakyti, kodėl. Galbūt dėl to, kad lietuvių kultūroje kičas visada labai stipriai siejosi su negatyvia samprata. Tas atmetimas laikui bėgant keitėsi, bet kičas buvo atmetamas. O kasdienybės studijos, kurioms galbūt galima priskirti ir kičo tyrimus, tiek Lietuvoje, tiek apskritai posovietinėje erdvėje, pradėtos visiškai neseniai, per pastaruosius dešimt–penkiolika metų.“

 

Greitai ir brangiai

 

       Iš tikrųjų kičas, suvokiamas kaip menkavertis, dirbtinis, neskoningas žemosios kultūros reiškinys, kai stengiamasi sudaryti aukštesnės meninės vertės įspūdį, tuo pat metu apeliuojant į primityviausius suvokėjo ar žiūrovo jausmus, aptinkamas, kaip pasakojo J. Ludavičienė, jau helenizmo epochoje. Jis kaip vienas žemosios, populiariosios kultūros aspektų eina beveik per visą dailės istoriją. Pavyzdžiui, vokiečių romantikai Johannas Wolfgangas Goethe ar Friedrichas Schilleris rašė apie suvokėją klaidinantį lengvumą, kad esama tokių kūrinių, kurie stengiasi apeliuoti į lengviausiai sužadinamus žmogaus jausmus. Apie tai kalbėjo ir filosofas Immanuelis Kantas. Žodžiu, šis reiškinys buvo pastebimas ir užčiuopiamas, bet dar neturėjo pavadinimo.

       Iš kur kilęs žodis „kičas“, tyrinėtojai nesutaria. Pasak menotyrininkės, yra teorija, kad jis atsirado XIX amžiaus septintame dešimtmetyje Miuncheno dailininkų ir meno pirklių aplinkoje. Dailininkai blogai suprato angliškai ir kai į jų dirbtuves atėję pirkėjai reikalaudavo „sketch“ (angl. „eskizas“), greitai nupiešdavo kokį nors peizažiuką ar šiaip piešinuką ir pasistengdavo už jį gauti kuo daugiau pinigų – pigų produktą kaip įmanoma brangiau parduoti. Taip „sketch“ vokiškai kalbančioje aplinkoje iškreiptai tapo „kitsch“. Kitas aiškinimas būtų, kad žodis „kičas“ atsirado iš vokiečių kalbos žodžio „verkitschen“, reiškiančio „ką nors iškišti, apgauti“. Dar yra švabų dialekto žodis „kitsch“, turintis kaip ir kontrabandos reikšmę.

       Nepaisant tokių miglotų aiškinimų, žodis „kičas“ įsiteisino XX amžiaus pirmame dešimtmetyje, kai Vokietijoje buvo surengta paroda „Kičas ir skonio paklydimai“. Jos rengėjas ir katalogo sudarytojas Gustavas Pazaurekas eksponavo pavyzdžius, kuriuos manė esant kiču, ir savo kataloge aiškino, kas, jo požiūriu, yra kičas ir kodėl jo reikėtų vengti. XX amžiaus pradžioje žodis „kičas“ pradėtas vartoti kaip neskoningo, netikro, vulgaraus, dirbtino, apgaule pagrįsto objekto arba reiškinio sinonimas.

 

Šešios nosinės

 

       Kičo tema, kaip pabrėžė tyrinėtoja, yra labai plati. Jis reiškiasi daugybėje sričių. Patys pirmieji kičo tyrimai prasidėjo nuo populiariosios, dar kitaip vadinamos trivialiosios, literatūros. Pavyzdžiui, XIX amžiuje buvo labai populiarūs meilės romanai, kai, tarkim, tarnaitė įsimyli grafą, labai kenčia, o vėliau pasirodo, kad taip pat yra aukštos kilmės, grafas praregi ir ją veda.

       Apie kičo tyrimus muzikos srityje menotyrininkė minėjo filosofo, sociologo ir muzikologo Theodoro Adorno tekstus. Vokiečiai, pavyzdžiui, turi tokį kino žanrą „heimat kitch“ (tėvyninis kičas), t. y. filmai, kuriuose veiksmas vyksta Alpių panoramoje, vaikinai dėvi odines kelnes tarsi kokie dabartiniai Alpių piemenaičiai, merginos – tautinius drabužius ir pasakojama kokia nors saldi meilės istorija.

       „Arba serialai – jų temos visada yra praradimai, išsiskyrimas, neteisybė, kuri vėliau būna užglaistoma ir triumfuoja teisybė, – kalbėjo J. Ludavičienė. – Ir tas žmogaus žinojimas, kad vis tiek viskas bus gerai. Toks noras truputėlį pasimėgauti: paverkti, paliūdėti ir kartu pažiūrėti į save iš šalies – štai koks aš jautrus, kaip dabar liūdžiu. Kičas kaip tik ir siekia sužadinti tokius paviršutinius jausmus, o ne, tarkim, egzistencinį siaubą. Ne katarsį graikiška prasme, kai žmogus iš tikrųjų susimąsto, kam ir kodėl jis yra, ir iškyla platesnis gyvenimo suvokimas.“

       Menotyrininkė prisiminė indų filmus, kuriuos jos vaikystėje kaimynė vertindavo pagal tai, kiek nosinių priverkdavo: „Šis labai geras – šešios nosinės.“ Bet žmonės eidavo į juos, nes ir tuose primityviausiuose siužetuose kažkas užkliudydavo jų jausmus.

 

Laimės menas

 

       Klasikiniai kičo objektai, pasak J. Ludavičienės, dažniausiai yra susiję su tokiomis amžinomis temomis kaip meilė, mirtis, vaikystė. Kičo kūrėjas visada galvoja apie tai, kas žmogui miela, artima, kas jį jaudina, kad galėtų truputį pažaisti jausmais. Gana svarbus kičo patikimo aspektas.

       „Žmonės mėgsta kičą, ir tai yra teisinga, – kalbėjo tyrinėtoja, – nes kičas ir skirtas tam, kad žmonės jį mėgtų. Amžinieji būties klausimai tokio vidinio komforto nesuteikia. Atvirkščiai, sukelia vidinę sumaištį. O kičas yra laimės menas. Jis skirtas tam, kad žmogus jaustųsi ramiai, saugiai, patogiai, kad jam būtų gerai tame susikurtame pasaulėlyje, savo kasdienybėje. Kičo gražumas – ne tas, tarkim, grožis, kuris mums atveria gilesnį būties supratimą, bet toks saldus gražumas – yra skirtas žmogaus psichologiniam komfortui gausinti.“

 

„Pagaminta Danguje“

 

       Nuo pat vadinamojo identifikavimo XIX amžiaus pabaigoje iki XX amžiaus septinto dešimtmečio, kai iškilo ir įsigalėjo postmodernizmo pasaulėžiūra, kičas visuotinai buvo niekintas, neigtas ir keiktas. Prieškario tekstai skelbė, kad kičą kuriantis žmogus yra šėtono išpera, kuriam svetimas gėrio ir grožio pajautimas, ir jis siekia sunaikinti gerą skonį. Dabar tokius tekstus, J. Ludavičienės manymu, irgi galėtume traktuoti kaip kičinius.

       Blogio įsikūnijimu teoriniuose veikaluose kičas dar vadinamas iki septinto–aštunto dešimtmečio, tačiau antroje XX amžiaus pusėje atsiradusi postmodernizmo filosofija ir pasaulėjauta iškelia egalitarizmo sampratą, kai pasidaro jau sunku teigti, kad kas nors yra vienareikšmiškai blogai arba vienareikšmiškai gerai.

       „Visur yra ir gero, ir blogo, – sakė tyrinėtoja. – Ir kičas gali būti naudingas, tarkim, kaip inspiracijos šaltinis menininkams. Taikomas protingai, jis gali būti labai stilingas. Susan Sontag XX amžiaus septintame dešimtmetyje įveda sąvoką „camp“, reiškiančią taip ištobulėjusį kičą, kad jis virsta jau savo priešybe – menu. Tokį labai rafinuotą, ironišką, intelektualų kičą, taip nutolusį nuo to, kuris mėgdžioja ir bando apsimesti menu, dabar jau traktuotume kaip miestietiško, šmaikštaus ir subtilaus meno pavyzdį. Ir ironija, ko gero, yra pagrindinė strategija, kurią menininkai taiko naudodami kičą.“

       Pavyzdžiui, Jeffas Kuntzas, nuosekliausiai iš pasaulio menininkų dirbantis kiču pagrįsto meno srityje, yra sukūręs savo paties, besimylinčio su dabar jau buvusia žmona, medinę skulptūrą „Made in Heaven“ („Pagaminta Danguje“). Ryškiai dažytas natūralistinio dydžio figūras specialiu J. Kuntzo užsakymu drožė Tirolio amatininkai. Rankų darbo vienetinio kūrinio pavidalas, pasak J. Ludavičienės, yra visiškai kičinis, tačiau kiču jo nepavadinsi. Kaip tik ta ironija ir gelbsti menininkus, kurie imasi naudoti kičą.

 

Apvelkant menine įtampa

 

       Lietuvoje kičas tapatintas su miesčioniškumu, miestietiškumu, miesto kultūra, o teigiama jo priešybė buvo gamta, kaimas, natūralumas, dvasingumas. Pati kičo sąvoka į lietuvių visuomenę atėjo labai vėlai, septintame–aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tuo metu pasirodė ir dailės kūrinių, kuriuose jau galima aptikti sąmoningo kičo objektų naudojimo.

       J. Ludavičienė savo darbe kaip tik ir rašo apie profesionalią dailę, profesionalius autorius, kurie kičą naudoja sąmoningai savo kūryboje. Pavyzdžiui, Valentino Antanavičiaus asambliažuose atsiranda metalinių gėlių iš karių kapams skirtų vainikų, žaislų ar nunešiotų basučių. Pasak menotyrininkės, tuo metu pasaulyje kaip tik įsigalėjo popartas, informacija plito per lenkiškus žurnalus, ir mūsų menininkai bandė sukti į tą pusę. Algimantas Kuras ir savo dienoraštyje įrašė, kad reikėtų pažiūrėti, ką galima išgauti iš tų visokių popų ir kičų.

       „Ir išgaudavo šiek tiek, nes tokioje vis dėlto nedrąsioje meninėje aplinkoje ir skilusios plastikinės lėlės naudojimas, ir V. Antanavičiaus metalinių gėlių derinimas su Lenino profiliu dailės kūrinyje simbolizavo masinės kultūros kritiką ir paveikslo plokštumoje, meniniame kontekste skambėjo tuo metu labai demaskuojančiai, – kalbėjo tyrinėtoja. – Vėliau tokių darbų tik daugėjo, tačiau negalima sakyti, kad jų būta labai daug. Iš tikrųjų kičas nebuvo labai populiarus. Menininkai, sakyčiau, net šiek tiek atsargiai jį naudojo.“

       J. Ludavičienė prisipažino maniusi, kad prie disertacijos galės pridėti pačių menininkų samprotavimų, kaip jie supranta kičą, kodėl jį taiko savo darbuose, tačiau iš to sumanymo nieko neišėjo. Pasirodo, menininkai arba visai apie tai negalvoja, arba tikino, kad jokio kičo savo darbuose nemato. Tiesiog menotyrininkė ne taip viską suprantanti.

       „Tai buvo labai įdomu, nes atskleidžia, koks gajus yra negatyvus kičo suvokimas, – sakė dailės tyrinėtoja. – Menininkų, kurie bandė savo poziciją pagrįsti, labai nedaug. Vienas tokių autorių – Mikalojus Vilutis, iš tikrųjų kičą naudojantis sąmoningai, seniai ir mielai. Jo darbuose pilna visokių kičo simbolių: pervertų širdžių, kiškučių, iš kiaušinio besiritančių viščiukų ir antikinių kaukių, kurios staiga dera su tais kalavijais ir iš širdies varvančiu krauju. Dailininkas viską sulydo į vieną visumą ir apvelka meninės įtampos drabužiu, paversdamas visus kičo simbolius, kičines spalvas menu. Bet jis ir pats taip apibūdina: „Kičų kičas visur. Man taip labai gražu, noriu, kad ir kitiems būtų gražu. Man patinka tuos saldžius paveikslėlius paišyti.“

       J. Ludavičienę domino kičo naudojimo būdai, kaip menininkai jį integruoja į savo kūrinį. Pavyzdžiui, kičas kaip visuomenės kritika V. Antanavičiaus, A. Kuro, Kosto Daraškevičiaus darbuose. Kičas kaip gražumo įsikūnijimas M. Vilučio ir Šarūno Saukos paveiksluose. Kičas kaip miesčioniškojo jaukumo oazė, kai menininkai įkvėpimo semiasi iš namų jaukumui skirtų objektų. Tai galėtų būti ir Raimundo Sližio paveikslas „Dvi figūros ant sofkos prie kilimo“, ir Kazio Venclovo ažūrinė skulptūra „Kilimėlis su briedžiais“. Kaip inspiracijos šaltinis kilimėliai yra populiariausi tarp kičo objektų.

       „Jaunieji menininkai iš viso nebesvarsto, ar kičas yra gerai, ar blogai, – sakė menotyrininkė. – Jiems reikia to objekto – ima ir naudoja su visu simboliniu kičo kapitalu. Juk pamatome, tarkim, kilimėlį su gulbėmis ir iš karto užplūsta daugybė visokiausių asociacijų, prisiminimų iš asmeninės patirties ar skaitytų straipsnių, kurie smerkė miesčionizmą. Su kiču yra susiję labai daug visko ir tai menininkui labai dėkingas dalykas.“

 

Slidi tema

 

       J. Ludavičienė pripažino, kad atskirti, kuris dailininkas žaidžia kiču, o kuris paprasčiausiai kuria kičą, nėra taip paprasta. Tai labai aiškiai parodo net pačių tyrinėtojų požiūris. Atrodytų, dėl apibūdinimo, kas yra kičas, kokie jo bruožai, sutaria visi, tačiau pateikiami visiškai skirtingi pavyzdžiai. Kuris nors tyrinėtojas nurodo vieną pavardę ir kūrinį, o kitas jo nebemini. Sako, kad ano visiškai negalima priskirti kičui. Nurodo dar kitą.

       „Iš tikrųjų įvardyti, kas yra kičas, ir jį atskirti taip pat sudėtinga, kaip atskirti ir įvardyti, kas yra menas, – kalbėjo tyrinėtoja. – Apibrėžiant kičą kaip sąvoką paprasta išvardyti jo skiriamuosius bruožus, bet kai juos reikia pritaikyti praktiškai, pasirodo, kad tai gana slidu.“

       Bet kuriuo atveju kičo fenomenas, J.Ludavičienės nuomone, yra amžinas. Neišnyks, ko gero, nei kičo, nei meno sąvokos, tik galbūt tais vardais vadinsime vis kitus dalykus. Nors sunku prognozuoti, ką reikš tos sąvokos, vis tiek žinosime, bent jau nujausime, kas yra kičas ir kas yra menas.

       „Kičo tema neišsemiama ir tikrai dar norėsiu grįžti prie jos, – sakė menotyros mokslų daktarė. – Daugybė aspektų liko nepaliesta. Pavyzdžiui, politinis, tautinis, religinis, erotinis kičas. Į darbą neįtraukiau ir pseudoliaudiško, kalinių ar mėgėjų meno. Begalė kičo apraiškų neprofesionaliosios dailės srityje. Arba kad ir tie menininkai, kurie kičą kuria nesąmoningai. Čia jau liūdnesnis atvejis, kai žmogus yra įsitikinęs, kad kuria meną, bet taip nėra. Ne tik sostinės Pilies gatvėje, bet ir galerijose nemažai tokių pavyzdžių. Galerijos suinteresuotos parduoti darbus, o meną parduoti tikrai sunkiau.“

 

Likimo dalis

 

       J. Ludavičienė pabrėžė, kad norėtų skirti meno ir kasdienybės sritis. Ji į galeriją kičinio darbo neįsileistų, tačiau jei, tarkim, teta nusipirktų paveikslą su šieno kupeta ir saulėlydžiu pigiuose paauksuotuose rėmuose ir niekaip nepavyktų jos įtikinti įsigyti ką nors kitą, nes jai taip gražu ir jai to reikia, tikrai neimtų prieštarauti. Tai yra kasdienybė, žmogaus privati erdvė, kur jis turi teisę kurti savo saugumą ir jaukumą bet kokiomis, tegu ir labai kičinėmis priemonėmis.

       „Kaip sakė Milanas Kundera, kičas yra žmogaus likimo dalis. Manau, kad labai sunku ir turbūt neįmanoma visiškai jo išvengti. Galų gale, jei žmogui nuo to geriau, tegu tą kičą ir turi. Paveiksliukus su gintarais, Gedimino pilis ant lentelių, visus tuos baisius suvenyrus, – šypsojosi menotyrininkė. – Tačiau meno pasaulyje kičui neturėtų būti vietos. Turiu galvoje ir architektūrą. Ji – viešas menas, formuoja pasaulėžiūrą.“

       Tarp neabejotino kičo objektų J. Ludavičienė minėjo verslininko Mariaus Gelažniko parduotuvės vitrinas sostinės Didžiojoje gatvėje prie Rotušės aikštės: išgriauta senamiesčio namo siena, padaryta visa stiklinė ir perskirta pseudoegiptietiškomis kolonomis. Arba netoli toje pat gatvėje iškelti pseudokiniški stoglangiai, kai ten jų išvis niekada nebuvo.

       Valdovų rūmai, pasak menotyrininkės, taip pat tik mūsų valstybingumo muliažas, nors pateikiamas kaip labai didelę kultūrinę ir istorinę vertę turintis objektas. Per tokį intencijų ir realybės susidūrimą jie ir yra kičas.

       „Tas netikrumas, erzaciškumas – kičo bruožas. Pavyzdžiui, gipsatūros, dedamos penkiaaukščiuose prie lubų. Arba gipsinės kolonos, kurios apsimeta marmuru. Lygiai taip ir Valdovų rūmai apsimeta istoriniu pastatu“, – sakė J. Ludavičienė.

       Daug kičo pavyzdžių menotyrininkė pastebi privačių namų rajonuose. Žmonės stato, kas jiems yra gražu, o architektai projektuoja, kaip užsakovai liepia. Visokiausi bokšteliai ir įvairių stilių mišiniai, kad kartais net graudu: žmogui nuo vaikystės taip norėjosi gyventi pilyje ir štai, kai pagaliau užaugo ir gali, pasistatė tokią, kokia jam graži.

       „Nelabai net linkusi smerkti, – pripažino dailės kritikė. – Galbūt po dvidešimties trisdešimties metų tie pastatai mums atrodys visiškai stilingai. Kaip dabar kokį nors kičo objektą puikiausiai galima naudoti interjere. Tik reikia žinoti, kur ir kaip jį padėti.“

 

       Lietuvos žinios

       2009-08-05