Avangardizmo samprata
Avangardizmu vadinamas kraštutinis modernizmo sparnas, visiškai atmetantis ir net sąmoningai griaunantis ankstesnes meno tradicijas ir skelbiantis meno ir pasaulio revoliucinio atnaujinimo idėjas. Kraštutinį avangardizmo pobūdį rodo jau jo pavadinimas – „avangardas“ (pranc. avant-garde, tarti ,avangard‘) reiškia priešakinį kariuomenės būrį. Avangardistai skelbiasi esą meno ir visuomenės atsinaujinimo vedliai. Būdinga avangardistų elgsena – skandalas, provokacija, siekis šokiruoti miesčionišką skonį tiek savo kūriniais, tiek ir įžūlia elgsena. Avangardizmas atsirado XX amžiaus pradžioje, didžiųjų Vakarų pasaulio sukrėtimų – karų, revoliucijų – išvakarėse, ir didžiausią pakilimą išgyveno antrajame ir trečiajame dešimtmetyje. Avangardizmo visuomeninė terpė – didžiųjų Europos miestų neturtingų menininkų bohema, dažnai artima kraštutiniams revoliuciniams politiniams judėjimams.
Avangardizmas – programiškas, kolektyvus menas. Didieji modernistinės literatūros talentai triukšmingiems avangardizmo sąjūdžiams nepriklausė arba priklausė tik neilgą laiką. Tačiau avangardizmas davė daug vaisingų paskatų tolesnei modernistinės literatūros raidai.
Avangardizmo srovės
Viena ankstyviausių ir triukšmingiausių avangardizmo srovių yra futurizmas. Šio judėjimo lyderis italas Tomazas Marinetis (Tommaso Marinetti) 1909 metais Paryžiaus laikraštyje „Figaro“ išspausdino „Futurizmo manifestą“, kuriame skelbė:
1. Mes norime apdainuoti meilę pavojams, energiją ir beatodairiškumą.
2. Pagrindiniai mūsų poezijos elementai bus drąsa, įžūlumas ir maištas.
3. Ankstesnioji literatūra aukštino mąslų nejudrumą, skendėjimą ekstazėje ir sapną, o mes trokštame šlovinti agresyvų judėjimą, karštligišką nemigą, gimnasto žingsnį, pavojingą šuolį, antausį ir smūgį.
4. Mes skelbiame, kad pasaulis praturtėjo nauju grožiu: greičio grožiu. Lenktyninis automobilis su savo korpusu, papuoštu didžiuliais vamzdžiais, primenančiais gyvates, su trūkčiojančiu kvėpavimu, riaumojantis automobilis, kuris lekia tarsi prieš kartečę, (1) – gražesnis negu Samotrakės Nikė (2).
5. Mes trokštame apdainuoti žmogų, laikantį smagratį, kurio ideali ašis perveria žemės orbitą.
6. Poetas privalo save eikvoti karštai, kerinčiai ir beatodairiškai, kad sustiprintų pirminių būties elementų veržlumą.
7. Grožis tik kovoje. Nėra šedevro, kuris nebūtų agresyvus. Poezija turi būti audringa jėga, verčianti nežinomas jėgas nusilenkti žmogui.
8. Mes esame amžių pakraštyje!.. Kam dairytis atgal, jei mums tereikia išlaužti paslaptingas duris į tai, kas atrodė neįmanoma? Laikas ir Erdvė mirė. Mes jau gyvename absoliute, nes esame sukūrę amžiną, visuotinį greitį.
9. Mes trokštame šlovinti karą – vienintelę pasaulio higieną, militarizmą, patriotizmą, griaunamąjį anarchistų gestą, puikias idėjas, kurios žudo, ir panieką moterims.
10. Mes trokštame sugriauti muziejus, bibliotekas, sutriuškinti dorovingumą ir visokiausią prisitaikėlišką bei savanaudišką bailumą.
[...] Ateikite gi, šaunieji pasekėjai apanglėjusiais pirštais!.. Štai jie!.. Štai jie!.. Padekite bibliotekų lentynas! Iškaskite kanalus, užtvindykite muziejų rūsius!.. O! Lai plaukia pavėjui šauniosios burės! Štai jums kastuvai ir kūjai! Ardykite oriųjų miestų pamatus!
Futurizmo manifestas su T. Marinečio dedikacija poetui keturvėjininkui Juozui Tysliavai, įvairiakalbio avangardinio žurnalo MUBA (1928), ėjusio Paryžiuje, leidėjui
Nenuostabu, kad naujasis sąjūdis ir pasivadino futuristais (it. futura – ateitis) – ateities pranašais, pirmeiviais. Nuo daugelio kitų avangardizmo srovių futuristai skiriasi itin teigiamu, entuziastišku santykiu su moderniąja tikrove – miestu, mašinomis, greičio, jėgos ir energijos garbinimu. Kraštutinis niekinantis požiūris į kultūros tradiciją, karo kaip „pasaulio higienos“ garbinimas, jėgos ir smurto, griovimo instinktų aukštinimas dalį italų futuristų, tarp jų ir Marinetį, vėliau nuvedė į fašistų gretas.
Futuristai tvirtino, kad modernią tikrovę neįmanoma išreikšti darniu vaizdu ir taisyklingu sakiniu, ir vieni pirmųjų pradėjo tekste fiksuoti tarpusavyje nesusijusių tikrovės fragmentų, chaotiškų vienalaikių veiksmų maišatį. Jie taip pat mėgino „išlaisvinti žodžius“ – prasiskverbti prie „pirmykštės“ kiekvieno skiemens, garso reikšmės, suvokėją veikti ne žodžio turiniu, bet skambėjimu. Nors italų futuristai nesugebėjo šių savo teorijų paremti talentingais meno kūriniais, jų idėjas perėmė ir toliau plėtojo daugelis vėlesnių avangardizmo sąjūdžių.
Be Italijos, futurizmas ypač buvo populiarus Rusijoje, kur susikūrė net keletas tarpusavyje besivaržančių futuristų grupių. Kaip ir italai, rusų futuristai tyčiojosi iš ankstesnių meno tradicijų, ragino „išmesti Puškiną, Dostojevskį, Tolstojų ir t.t. ir t.t. iš Dabarties Garlaivio“, tačiau ne taip vienpusiškai garbino civilizaciją, gilinosi į mitologines kalbos ir liaudies kultūros gelmes. Lietuvių avangardistams darė įspūdį ir rusų futuristų revoliucingumas (Vladimiras Majakovskis), ir formos eksperimentai, mėginimai sukurti „nesąvokinę kalbą“ (Velimiras Chlebnikovas).
Revoliucinės frazės, su panieka bloškiamos senam gyvenimui ir senam menui, itin gerai atitiko kovingą avangardizmo dvasią. Tačiau avangardistų revoliucija – tai savita, meninė, „sielų ir širdžių“ revoliucija. Avangardistai mato ypatingą meno paskirtį visuomenės pertvarkyme: jis – tarsi energija, varinėjanti revoliucijos kraują. Revoliucinis menas – gatvių ir aikščių, naujojo gyvenimo erdvių (geležinkelio stočių, gamyklų), masių, minios menas. Šio meno šiurkštumas, triukšmingumas primena gamyklų dundesį. Manifestinę, tribūnišką revoliucinės poezijos prigimtį atitinka ir teziška sintaksė, laužyta proziška eilutė. Majakovskio eilėraščiu „Įsakymas meno armijai“ žavėjosi trečiojo dešimtmečio lietuvių avangardistai.
Vladimiras Majakovskis
ĮSAKYMAS MENO ARMIJAI
Seilėjasi senių brigados,
vieną ir tą patį nuolat girdžiu.
Draugai!
Prie barikadų! –
barikadų sielų ir širdžių.
Tik tas
tikras komunistas,
kurio grįžimo tiltai uždegti.
Gana šliaužt, futuristai, –
šuolis ateitin!
Maža pagamint garvežį –
ratą pasukai, ir neša tave.
Jei stoties nedrebina daina graži,
kuriem galam kintama srovė?
Griozdinėkit jūs garsus ir priegaides
pirmyn ir atgal,
dainuoją, švilpią, krykščią.
Yra dar geros raidės:
Er,
Ša,
Šča.
Maža – sustatyti poromis,
iškedenti kelniapusių kantus.
Visi sovdepai (3) neišjudins armijos,
jei maršo neduos muzikantai.
Tempkit į gatves rojalius,
būgnus iš langų švieskit į visas puses!
Būgną, rojalį
išversti galit,
tik kad trenksmas būtų,
kad dundesys!
Kas tai – iš gamyklos dairytis pro langą,
suodžiais veidą pertepinėti
ir į svetimą prabangą
per poilsį
mirksėti akutėm pelėdos.
Pakaks tiesų kapeikinių.
Ištrink iš širdies senovės pragaištį.
Gatvės – mūsų teptukai,
palitros (4) – mūsų aikštės.
Tūkstantlapėj
laiko knygoje
revoliucijos dienos neatžymėtos.
Į gatves, futuristai,
būgnininkai ir poetai!
1918
(Vertė Teofilis Tilvytis)
Beveik vienu metu su italų ir rusų futurizmu Vokietijoje susiformavo ekspresionizmas. Tai itin platus, įtakingas meno judėjimas, kartais laikomas ištisa meno epocha. Ekspresionizmo šaknys – šimtmečio pradžios dailėje, kurioje kilo nepasitenkinimas natūralizmu bei impresionizmu. Naujos kartos menininkai sakė, kad šios srovės yra pernelyg pasyvios, pasinėrusios į objektyvios tikrovės įspūdžius. Ekspresionistai užsibrėžė ne analizuoti įspūdžius, bet išsakyti vidinę žmogaus būseną (lot. expressio – išraiška). Ekspresionizmas – aktyvus, revoliucingas menas, kupinas dvasinio nerimo, kylančio iš žmogaus sąmonės ir išorinio pasaulio neatitikimo. Kaip ir kitų avangardizmo srovių, ekspresionizmo atsiradimo terpė yra šiuolaikinės civilizacijos tikrovė, didmiestis, tik, skirtingai nuo futuristų, ekspresionizmas atskleidžia tamsiąją civilizacijos pusę: žmogaus vienatvę, baimę, vidinį suskilimą, artėjančios katastrofos nuojautą. Šiai srovei būdingas ir patetiškas dvasinio idealo, po krizės ateisiančio Naujojo žmogiškumo aukštinimas. Ekspresionizmo kulminacija Vokietijoje sutapo su Pirmuoju pasauliniu karu, kurio metu dauguma jo atstovų pasireiškė antikarinėmis nuostatomis. Su šia srove susiję daugelis žymių vokiečių kalba rašiusių rašytojų, tokių kaip poetai Georgas Traklis, Gotfrydas Benas (Gottfried Benn), prozininkas Francas Kafka ir kt.
Alfredas Dioblinas (Döblin)
BERLYNAS. ALEKSANDRO AIKŠTĖ (ištrauka)
Ei, pirmyn, kai ims lėkti granatos, bus riesta, pirmyn, kojas aukščiau, neatsilikit, aš nebegaliu, pirmyn, vienąsyk miršti, blogiau nebus, bumbum, koją, viens du, viens du, kaire, kaire, dešine, dešine.
Ir Francas Biberkopfas žygiuoja gatvėmis kaip per paradą, kaire, kaire, dešine, jokių pavargau, jokių smuklių, jokių lakinių, pažiūrėsim, kulka staiga atskrido, pažiūrėsim, kam ji bus skirta, kaire, kaire, dešine. Būgnai, batalionai, žengteee marš. Pagaliau jis atgauna kvapą.
Jis traukia per Berlyną. Kada kareiviai per miestą žygiuoja, ei kodėl, ei todėl, ei vien tik dėl čingdarasa, bumdarasasa, ei vien tik dėl čingdarasa, bumdarasasa.
Namai stovi ramiai, vėjas pučia pažemiais. Ei kodėl, ei todėl, ei vien tik dėl čingdarasa, bumdarasasa.
Savo prasmirdusioj, tvankioj skylėj – tvankioj skylėj, ei kodėl, ei todėl, ei vien tik dėl čingdarasa – sėdi Reinholdas, tipas iš Pumso gaujos, kada kareiviai per miestą žygiuoja, žiūri merginos, kaip jie muša koją, skaito laikraštį, kaire, kaire, dešine, man ji skirta ar tau ji skirta, skaito apie Olimpines žaidynes, viens du, ir apie tai, kad moliūgo sėklos gerai nuo soliterio. Jis skaito labai lėtai ir garsiai, pratindamasis nuo mikčiojimo.
1929
(Vertė Teodoras Četrauskas)
Romane maršų, kareiviškų fronto romansų, nesenų prisiminimų ir didmiesčio aplinkos įspūdžių mišinys perteikia karščiuojančios, sutrikusios personažo sąmonės būseną. Pasakotojas tekste dalyvauja tik nežymiai, nebent komentarais („Pagaliau jis atgauna kvapą“). Ironiškas kontrastas su buitišku antro veikėjo nusiteikimu („[...] Reinholdas [...] skaito apie Olimpines žaidynes [...] ir apie tai, kad moliūgo sėklos gerai nuo soliterio“) pabrėžia pirmojo personažo vienatvę ir jo būsenos dviprasmiškumą (neaišku, ar jis jaučiasi blogai, ar pakiliai). Tokia kontrastiškų potyrių, būsenų srauto technika, miesto aplinka, sąmonės sumaišties tematika labai būdinga ekspresionizmui.
Pirmojo pasaulinio karo metais Šveicarijoje susikūrė pats radikaliausias (kraštutinis) avangardistinis judėjimas – dadaizmas (pavadinimas kilęs iš bereikšmio vaikų kalbos žodžio „dada“). Įvairiataučius jo atstovus siejo nusivylimas bet kokiomis ideologijomis ir vertybėmis ir visiškas ankstesnių meno tradicijų atmetimas. Savo kūrybą dadaistai grindė meno ir ne meno ribų peržengimu, provokacija, parodija, improvizuotu žaidimu. Skandalus sukėlė nuo scenos dadaistų deklamuotos „pirmykštės sonatos“, pagrįstos įprastinės kalbos požiūriu bereikšmių garsų serijomis, parodose eksponuoti proziški daiktai (tualeto kriauklė), triukšmų koncertai. Pamėgta dadaistų technika buvo koliažas – įvairios kilmės atsitiktinių daiktų, tekstų fragmentų derinimas. Dadaistai skelbė, kad jų meno objektas – „čia“ ir „dabar“ esanti realybė su visu jos banalumu, spalvų, garsų ir ritmų maišatimi. Sustabarėjusios kultūros kritikos būdų, klouniškos, karnavališkos laikysenos, dėmesio kasdienybei iš dadaistų pasimokė daugelis vėlesnių avangardizmo judėjimų.
Hugo Balas. Karavanas. (Dada Almanach, Berlin, 1920)
Vėliau literatūros tyrinėtojai taip komentavo Hugo Balo (Hugo Bali) eilėraštį „Karavanas“:
Teksto kalbinė medžiaga elementari, tarsi susidedanti iš tiesiogiai veikiančių pirmykščių elementų. Tačiau jos asociacijos driekiasi nuo karavanų keliamo triukšmo ir dramblių kojų dundėjimo, varovų šauksmų, svetimšališkai skambančių fantastinių garsų (indų, arabų kalbų?) iki kerėtojų ritualų, užkeikimų ir maldų tekstų, liturginių formulių, dvasių užkalbėjimų, rečitatyvinių giesmių, hipnotinės magijos, šokių dainų kupletų ir nonsenso (5) poezijos.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, nemažas būrys dadaistų susitelkė Paryžiuje, kur apie 1922 metus įsiliejo į naują avangardizmo srovę – siurrealizmą. Pagrindinis siurrealizmo tikslas buvo praplėsti įprastinę žmogiškos tikrovės sampratą į ją įtraukiant pasąmonės, sapnų, vizijų pasaulį, kurį siurrealistai laikė „aukštesne“ tikrove (pranc. surrealite – viršrealybė). Šiam tikslui siekti siurrealistai pasitelkė vadinamąją „automatinio rašymo“ techniką, kuria rašant be atrankos fiksuojami visi į galvą ateinantys žodžiai, vaizdai; daug dėmesio skyrė sapnams, atsitiktinumo įprasminimui. Panašiai kaip dadaistai, siurrealistai kūrybą suprato kaip visišką kūrėjo laisvę, nepaisė įprastinių meno ir etikos normų, stulbino miesčionišką suvokėją neįtikėtinais vaizduotės šuoliais. Siurrealizmas pergyveno Antrąjį pasaulinį karą ir reiškėsi iki septintojo XX amžiaus dešimtmečio. Giliųjų sąmonės sluoksnių, instinktų panaudojimas, fantastikos ir realybės derinimas, montažo technika – tai tik keletas dalykų, kuriais siurrealizmas padarė įtaką ne tik literatūrai, bet ir tapybai, kinui, televizijai, šiuolaikinei televizijos reklamai.
Andre Bretonas, Filipas Supo (Andre Breton, Philippe Soupault)
MAGNETINIAI LAUKAI (ištrauka)
Vandens lašų belaisviai, mes esame tik amžini žvėrys. Mes bėgame begarsiais miestais, ir stebuklingi plakatai mūsų nebesujaudina. Kam reikalingi trapūs didieji įkvėpimai, išdžiūvę džiaugsmo šuorai? Mes žinome ne daugiau kaip mirę žvaigždynai; mes žvelgiame į veidus; mes dejuojame iš džiaugsmo. Mūsų burnos išdžiūvusios kaip tušti paplūdimiai; mūsų akys žvalgosi be tikslo ir be vilties. Tėra tik kavinės, kuriose mes susitinkame paragauti vėsių gėrimų, to subtilaus alkoholio, ir stalai yra nešvaresni už šaligatvius, ant kurių krito mūsų priešpiečių mirę šešėliai. [...]
Didžiulio viešbučio koridoriai apleisti, sklaidosi cigarų dūmas. Vyriškis leidžiasi sapno laiptais ir pastebi, kad pradeda lyti: langai išblyško. Justi, kad šalia jo guli šuo. Visos kliūtys prieš mus. Štai rožinis puodelis, duotas paliepimas, ir neskubėdami sukasi padavėjai. Didžiosios dangaus užuolaidos atsiskleidžia. Dūzgimas pabrėžia išvykimo skubotumą. Kas gali taip tyliai bėgti? Vardai praranda savo veidus. Gatvė dabar tėra tik apleistas kelias.
1920
Nevaržomi vaizduotės šuoliai, fantastiškos tikrovės pavidalų transformacijos – būdingi „automatinio rašymo“ bruožai. Tiesiogiai užsimenama apie sapną, didįjį siurrealistų įkvėpimo šaltinį. Vandens, šešėlio, gyvūnų, nusileidimo į sapną vaizdiniai primena pasąmonės simboliką – žmogaus pasąmone siurrealistai itin domėjosi. Nors teksto vaizdiniai mįslingi, sunkiai iššifruojami, galima justi jų stilistinį vientisumą, iš jų spinduliuoja poetinė magija – nenuostabu, kad siurrealistų atrastais rašymo būdais vėliau pasinaudojo daugelis Europos poetų.
Be šių srovių, įvairiose Europos šalyse gyvavo daugybė kitų avangardizmo sąjūdžių: kubizmas, konstruktyvizmas, imagizmas, vorticizmas ir t.t. Jie jungė įvairius tarptautinio avangardizmo bruožus, polemizavo su savo šalies meninėmis tradicijomis ir dėl to įgijo savitą pavidalą.
Giedrius Viliūnas. Modernizmas (I dalis). XX amžiaus pirmoji pusė. V.: Baltos lankos, 2003.