Jei mūsų lyrikai šiomis dienomis panūsta išeiti iš tradicinio poezijos lauko ir prabilti naujoviškesniu žodžiu, jie dažniausiai pasuka į siurrealizmo, egzistencializmo ar metafizinių poetų vaikščiotus takus. Dar vienas kitas yra pasidairę, ką rašė ispanų poetai ar graikai. Tų naujų akiračių galėtume parankioti ir daugiau, tačiau mūsų reikalui pakaks ir suminėtų kelrodžių. Iš tikrųjų lietuvių lyrika kaip buvo, taip ir pasiliko daugiau tradicinė, — tiek svetur, tiek ir Lietuvoje. Lietuvių lyrikos niekados nebuvo taip pagrindinai persmelkęs siurrealizmas, kaip tai atsitiko naujojoje prancūzų, graikų ir kitų tautų literatūroje. Kai kurie poetai Lietuvoje šiandien net bando atgaivinti ir garbingoje Parnaso vietoje pasodinti vieną kitą tradicinį barbarizmą, kadaise tokį gyvą žmonių kalboje, giesmėse ir poetų raštuose, o paskui išguitą.
Balys Auginas jau yra davęs du lyrikos rinkinius. Anksčiau buvo sakoma, kad jam itin gerai pavyko idilinės temos. Jų netrūksta ir dabartinėje knygoje, daugiausia pirmoje dalyje "Pumpurų varpai". Bet sykiu čia randame ir kažką naujo. Tai gal ir nevisiška naujovė Augino lyrikoje, o tik užaštrinimas, kurio rezultatas — lietuviškojo futurizmo atsišaukimas. Šiuo bruožu mūsų poetas kaip tik išsiskiria svetur iš kitų lietuvių lyrikų. Ar tai jis padarė sąmoningai, ar tai savaime atsitiko, tegalėtų jis pats pasakyti. Tą futuristinį braižą autorius išgauna, suasmenindamas gamtą ir leisdamas negyviems daiktams elgtis, tarsi kokiam žmogui, arba papuošdamas netikėtais epitetais, kaip "Nuoga tyla" (p. 9).
Gan aiškiu futuristinio sukirpimo pavyzdžiu galėtų eiti šioji ištrauka iš "Pusiaunaktis senamiesty":
Naktis pakabino dalgį
Ant sidabrinės
Telefono vielos.
Kaimynystėje
Paklydęs katinas,
Užuodęs mėnesieną,
Pavirsta
Tarzaniška serenada, (p. 22)
Tokiu stilium eiliuodamas, Balys Auginas tarpais suranda itin savitų vaizdų. Sakysime, kalbėdamas apie švento Jono naktį, kurią vadina stebuklinga, jis rašo:
Žybsėdami žibiais žibintais,
Keliauja
Švento Jono
Vabalėlių brolija — (p. 24)
Spalvingą gėlių paveikslą jis nutapo "Tulpėse":
Susėdę
Žydinčiame vėjuje,
Raudonskruosčiai kūdikiai
Šnabždasi su strazdais,
Vaikydami Samanių giesmę
Nuo degančių veidų — (p. 33)
Nėra svetimas autoriui ir ankstesnis idilinis grakštumas, kaip štai:
Pienės subrenda
Į žalsvą okeaną
Ir, pindamos
Gelsvas kasas,
Gundo
šilkinį vėją (p. 11)
Balio Augino mostas keičiasi tolesniuose knygos skyriuose. Vienas iš jų yra epodai — "Burtažodžiai pirmagimiui". Čia jis yra savo genties ir Zodijako ženklų žvaigždinin-kas, žvelgiantis į generacijų generacijas ir į astrologinius ženklus. Dabar jo posmai nuskamba plačiau, tarpais ir didingiau. "Atvykimo burėse" skaitome:
Raumeningi vėjai, lyg pailsę
galerų vergai,
Stumia Tavo pakilusį laivą.
Delfinų minia
Pasitinka stambiom vandens
giesmėmis (p. 57).
Trečiam knygos skyriui duotas vardas "Bešaknė giria" — tai egzodo, tėviškės ilgesio ir tautos likimo lyrika, giminės istorijos balsas nuo žilųjų senovių, nuo senolių, kurie "Rauda vėlių kalneliuose" (p. 81). Šiuos savo jausmus ir regėjimus autorius įspūdingai išsako eilėraštyje "Penatai":
Mano lūpomis šneka
Motinos pienas,
Vaidilų rauda,
Senoji galindų giesmė —
Mano kelionių lazdoj
Gieda tėviškės paukščiai,
Nutūpę iš tolimo lizdo.
Mano svajonių žemėje
Susidūmoję medžiai
Susirenka į būrį
Ant Širvintos krantų,
Lyg tyli vyrija
Vakaras — šlakuotas panaktinis —
Degioja saulėlydžių laužus —
Lyg naktigoniai
(Su medinėm Širdim) —
Jie meldžiasi šlamėdami
Už negrįžusių vėles,
Ir užburtam Įmigy —
Už šimtmečio marių —
Atsišaukia namų slenksčiai:
Paliktųjų penatų balsai, (p. 79-80)
Knygą užsklendžia "Amžinybės vynuogynai". Šioji dalis atitenka tokiems klausimams, kaip — laikas, mirtis, amžinybė, žmogus, poezija, kūryba. Tai didžiosios ir sykiu amžinosios temos kiekvienoj literatūroj. Balys Auginas čia pasisako ir apie savo lyrikos slinktį: "Liedinau širdgėlą žodin" (p. 134). Paskutinis rinkinio eilėraštis davė vardą visai knygai: "Giesmės žydėjimo metas". O giesmė pražysta, kai prasikala pavasaris, "kai burtai tempą tikrove" —
Ir mes,
Lyg neramios pievų
Žaltvykslės,
Keliaujame
Su ramunių būriais — (p. 137)
Pagal paties pasisakymą, Balys Auginas yra tik Žodžio žaidėjas Ir žmonių Likimų
Mąstytojas, (p. 107) Kaip žodžio žaidėjas, jis protarpiais įkliūva į nereikalingai įmantrius išsireiškimus ("dobilų tylos ledai", p. 38, "nekantrumo rašalas", p. 56), truputį kartojasi su kai kuriais savo epitetais ar vaizdais, šiaip iš tikrųjų vykusiais, o padaręs išvyką pas Krėvės Skerdžių, pasiklysta. "Pastoralėje" turime trejopai: "Skerdžiaus Lapino vėlė", "kerdžius nenutuokia" ir galop — "senasis Skerdžius" (p. 39-41). Žinoma, grynas neapsižiūrėjimas yra linksnių nesuderinimas: "žaliam gimtadienį" (p. 29).
Iš Balio Augino veikalų sąrašo patiriame, kad rankraštyje jis turi dar kelias savo poezijos knygas. Gerai pasirodęs su šiuo rinkiniu, jis gal suras galimybių ir anas savo eiles paleisti į žmones.
„Aidai“, 1980