cinzascinzas– Tai kam gyventi, jeigu reikia mirti?! – sudejavo Tšeris ir pravirko. (p. 136).

 

Vaikiškai naivus klausimas, tinkamas Tšeriui, belgų provincijos berniukui, kuris žada keliauti Amerikon medžioti lokių ir kariauti su indėnais. Panašiai klausti visai netiktų suaugusiam žmogui, 29 metų gabiam chirurgui, net nežiūrint to, kad jį kamuoja haliucinogenų sukelta dvasinė liga. Stanis Dogenis, Eduardo Cinzo „Raudonojo arklio vasaros” romano herojus, taip ir neklausia. Jis kalba narsaus, savim pasitikinčio vyro kalba.

 

– Man atrodo, kad tu bijai mirties, – šyptelėjo Roksas.

– Siaubingai bijau! Gal todėl, kad žinau, jog nėra Anapus, o gal, kaip ir visi gyvūnai, – jaučiu, kad be manojo aš nieko daugiau nėra.” (p.133)

 

Klausimas „kam gyventi?” Dogeniui būtų perdaug nemoksliškas, per sentimentalus. Kad jis gyvena ir kad mirs, jam yra paprasti, neginčijami ir nediskutuotini gamtos faktai. Jei gyvenimas yra nepriežastingas atsitiktinumas, tuomet svarstyti jo prasmę – tai tik bereikalingai burną aušinti. Ir apie gyvenimą daug kalbėti nėra ko, ypač kol jis rieda sėkmingai, be didelio asmeninio skausmo ir sukrėtimų.

Nors tuo metu, kai mes sutinkame Dogenį Ardėnų bažnytkaimyje, pabėgusį iš psichiatrinės klinikos, jo gyvenimas jau neberieda taip sklandžiai kaip anksčiau, bet apie gyvenimo prasmę jis vis tiek beveik nekalba. Tai suprantama, nes tuo metu jo dėmesys pajungtas visai kitam klausimui – ką daryti, kad gyvenčiau? Jo dvasinei būklei daug artimesni svarstymai apie mirtį. Ne tai, kad jam grėstų netolimas fizinis pavojus, bet kai žmogus praranda tai, kuo jis gyveno, jo akiratin savaime įslenka konkreti mirties galimybė.

Bet Dogenis nekalba daug ir apie mirtį. Nežiūrint to, mirtis, kaip išmėtyti griaučiai šalia dykumos tako, čia išlįsdami, čia vėl pradingdami smėlyje, nuolat žymi Dogenio orbitos ratą. Vėžiu miršta miestelio smuklininkas Pieras, palikdamas dvi našles – žmoną ir sugyventinę Žaniną. Piktų ūkininkaičių kulka graso miško sargui Satyrui, savo uolumu supykinusiam visus apylinkės medžiotojus. Kasyklose silikozės sunaikintais plaučiai Stanio tėvas kenčia paskutines dienas sanatorijoje. Ant mirties slenksčio atsiduria ir visa eilė daktaro Rokso pacientų, o pagaliau džipo avarijoj žūva ir pats Roksas, pas kurį Dogenis buvo radęs gaivinančią užuovėją.

Mirtis smaigsto savo įspėjimo kartis visur, kur tik Dogenis pasisuka. Bet svarbiausia, kad tas kartis smaigsto ir jo viduje. Ne vėžiu, ne silikoze, bet vis artėjančiu supratimu, kad tai, kas buvo gyvenimas, neatstatomai sugriuvo ir kad tuoj neliks nei reikalo, nei jėgų laikyti užsklęstas duris į nebūtį.

Kas buvo Stanio Dogenio gyvenimas ir kaip jis sugriuvo? Jo gyvenimas buvo sėkmė chirurgijoje, gal ne tiek meilė pačiam darbui, kiek pasitenkinimas sugebėjimu būti pirmuoju, geriausiu, atlikti tai, ko daugumas nesugeba. Imigranto sūnus Stasys Daugintis, siekdamas išsirausti iš skurdžios angliakasių aplinkos ir norėdamas praturtėti, stojo mokytis medicinos. “...niekuo nesiskyriau nuo kitų, kurie tikėjo, kad medicina yra dievų sritis, į kurią jie veržėsi. Gal tik tuom, kad žinojau, jog nėra kelio atgal; reikėjo prasimušti į saulę arba stipti pakelėje.” (p. 72) Į saulę jis prasimušė. Tapo Staniu Dogeniu, respektuojamu plastinės ir ortopedinės chirurgijos specialistu. Su profesine sėkme atėjo ir lauktasis gerbūvis. Tačiau maloniai juntama banknotų tūtelė kišenėje Dogenio nepastūmė mestis turtų krauti. Sėkmingai pavykusi sudėtinga operacija, kolegų respektas jo drąsai ir sugebėjimui jam žadėjo daug daugiau džiaugsmo, negu įprastiniai turtingo žmogaus žaislai. Daiktų krovimui Dogenis liko abejingas, kaip ir viskam, kas žadėjo riboti jo savarankiškų sprendimų laisvę. Užtat jis liko abejingas ir gilesniems ryšiams su moterimis. Studentaudamas buvo įsimylėjęs kolegę Danielę, turtuolio dukrą, bet kai ji tapo bendradarbe klinikoj ir pasiekiama, teliko tik mylėjimasis, nepavojingas jo laisvei ir karjerai.

Įsisupęs savyje, Dogenis gyveno saugus ir patenkintas, kol staiga jo pasaulį ištiko avarija. Išsiųstas Amerikon specializuotis, žingeidumo vedamas, pabandė haliucinogenų. Pasirodo, kad pirmas kartas nemelavo – grįžus Belgijon, jam pradėjo kartotis priepuoliai, trumpos, bet naikinančios „raudono arklio” atakos. Priverstas palikti darbą klinikoje, Dogenis gydėsi žymioje krašto psichiatrinėje sanatorijoje. Priepuoliams nesiliaujant, jis pabėgo iš sanatorijos ir dvi savaites klajojo Ardėnų kalnuose. Kai ir gamtos vienumoj nepradingo košmariškos haliucinacijos, Dogenis nusprendė grįžti pas žmones paskutinei kovai su savo nebūtim.

Grįžtantį pas žmones mes jį sutinkame pirmuose romano puslapiuose. Atklydęs provincijos miestelin, Dogenis prisiglaudė pas taurų provincijos gydytoją Roksą ir, pamažu pradėdamas įsitraukti medicinos praktikon, pradėjo atgauti viltį, kad išgis. Sprendimu vesti pamiltą burmistro dukrą Moną Dogenis lyg ir patvirtino savo kančios galą ir grįžimą į gyvenimą – ne senąjį, saugų ir pilną pasitikėjimo bei laisvės, bet vis dėlto gyvenimą. Tačiau tai buvo tik iliuzija. Be jokio įspėjimo pasikartojęs priepuolis Dogenį galutinai parbloškė. Jis dar kartą grįžo į miestą, bet jo pasimatymas su draugais ir mirštančio tėvo aplankymas buvo ne kas kita, kaip paskutinis atsisveikinimas. Dogenis suprato, kad mirties šešėlio savo viduje jau nebeištrins. Nuo lemiamo žingsnio jį kol kas sulaikė netikėta gydytojo Rokso mirtis ir Monos buvimas, bet kaip ilgam?

 

– O vis dėlto nepasisekė jo išgelbėti, – atsiduso Diužardeitas. Jis stovėjo greta manęs ir stebėjo pro vartus išeinančią laidotuvių eiseną. – Ir šį kartą mirtis nugalėjo mus. (p. 312)

 

Dar vienas romanas apie mirtį? Taip, mirtis „Raudonojo arklio vasaroj” jei ne pagrindinė tema, tai mažiausia virbalai, kuriais suverta vidinė veikalo slinktis. Žinoma, Cinzo knyga nėra tos pat rūšies „šneka apie mirtį” kaip Pūkelevičiūtės pensininko derybos su Mr. Mors „Rugsėjo šeštadienyje” ar herojų numarinimas paskutiniuose daugelio kitų romanų puslapiuose. Mirties tema, rodos, diktuotų labai rimtą, sunkią ir giliais svarstymais perkrautą prozą. Tačiau „Raudonojo arklio vasaroj” pasakojimas vyksta lengvai, vietomis net su humoro prošvaistėm, be dejavimų, rankų laužymo ir melodramos. Iš tikrųjų Cinzo knygą galima perskaityti beveik nepastebėjus, kad joje mirties stygom virpinama.

Kodėl taip? Pirmiausia, autorius mirties temą vysto labai realistiškai, taip kaip ji paprastai iškyla gyvenime. Mirtis yra, jos nepaneigi, bet apie ją nekalbi, jei sugebi – net negalvoji. Jeigu gali šokti – šoki, keliauji, slidinėji, kartais net dirbi. Jokiu būdu nesėdi sudėjęs rankas, belaukdamas neišvengiamo ir graudžiai vaitodamas. Neaimanuoja sustingę ir Cinzo žmonės. “Raudonojo arklio vasaroje” verda gyvenimas, ir tik retkarčiais pasigirsta nusivylimo ar stagnacijos gaida berniuko Tšerio žodžiais „kam gyventi, jei reikės mirti”. Bet kai toji gaida skimbteli, ji įsirėžia taip aštriai, kad nelieka abejonės, jog tasai įdomus ir patraukliai pavaizduotas „Raudonojo arklio vasaros” žmonių gyvenimas slenka po juodu mirties baldakimu.

Antra priežastis (ir turbūt svarbiausia), kodėl Cinzo romanas atrodo daugiau gyvenimo, o ne mirties knyga, yra tai, kad mirtis „Raudonojo arklio vasaroj” yra ne tiek autoriaus pasirinkta tema, kiek atsitiktinė potekstė. Tai tarsi dvasinė teritorija, kurioje vyksta vaizduojamų žmonių atsiskleidimas. Kaip Cinzas nesustabdo mūsų, kad papasakotų apie Belgiją, kurioje vyksta išviršinis romano veiksmas, taip lygiai jis ir nesustabdo išklausyti savo samprotavimų apie mirtį. Tiesa, sužinome daug ir apie Belgijos miesčionių apsiėjimus, ir apie kalnėnų gyvenimą Ardėnuose. Panašiai atsiveria ir mirties tema – ne kaip pasirinktas svarstymų objektas, bet kaip dimensija, be kurios vaizduojamų žmonių atskleidimas neįmanomas.

Jei ne apie mirtį, tai apie ką Cinzas rašo? Ar iš viso šiame romane jis bando ką nors pasakyti, o gal tai tik paprastas, moderniau sukirptas buitinis romanas, be jokio, autoriaus siūlomo, idėjinio krūvio?

Nors aiškiai formuluotų atsakymų autorius ir neperša, bet per savo vaizduojamus herojus pasako šį tą apie gyvenimą ir žmogų. Tik tai, ką jis pasako, nėra nei labai nauja, nei perdaug įdomu. Bepriežastingumo temą pokario prancūzų egzistencialistai jau, atrodytų. bus gerokai iškedenę ir savo prozoj, ir publicistikoj. Beprasmio atsitiktinumo vėtomus žmones vaizdavo daugelis rašytojų, daugelis juos atskleisdami geriau ir giliau negu Cinzas šiame romane (nors dėl žmogaus atskleidimo technikos, mūsų prozos kontekste, Cinzui tektų greičiau pūstis, negu raudonuoti. Nėra lengva seną ir jau gerokai nugrotą temą pristatyti švytinčią naujom, įtikimom spalvom. Tai Cinzui nepavyko – idėjinė romano potekstė iškyla kaip jau daug kartų siūlytos ir seniai išspręstos šarados. Visa laimė, kad savo tiesą autorius pristato kaip subtilią išvadą, o ne kaip įkyriai peršamą tezę. Tuo būdu lieka gyvi, nesužaloti, ir kas svarbiausia – įdomūs bei autentiškai atrodą romano veikėjai. O šiais trisdešimtais mūsų prozos išeivijoje metais tai jau tikrai džiaugsmo vertas reikalas.

Bendras skaitytojo įspūdis, pašuoliavus kartu su raudonuoju arkliu, ar tik nebus toks: Cinzo knyga visai kitokia, panašios lietuviškai dar nesame skaitę. Kodėl toks įspūdis? Pirmiausia, tai dėka retos tematikos (herojus su psichinėm problemom, chirurgų gyvenimas) ir neįprastos veiksmo vietos (ne Čikaga, ne Balbieriškis ir ne Kernavė, o Bastognė, Liežas, Ardėnų kalnai). Bet svarbiausia tai Cinzo kalba, stilius. Žinoma, Cinzas rašo lietuviškai ir rašo gerai, nors kalbininkai, be abejo, dar rastų darbo savo raudoniem pieštukam. Tačiau jo lietuvių kalba nėra nei Marąuette Parko tarmė, nei 30-tųjų metų mūsų prozos gražbylystė, net nei šiuolaikinė Vilniaus rašytojų turtinga, bet klasiškai nelanksti lietuvių kalba. Cinzo romaną skaitant, kartais net atrodo, kad tai vertimas iš svetimos kalbos. Gerai atliktas vertimas, žinoma, bet vis tiek ne „mūsų” kalbos dvasia, ir tiek. Jei Cinzas būtų rašęs apie Aspene slidinėjantį mūsiškį gydytoją, kalbos kitoniškumą galėtume laikyti yda ir prikišti autoriui nemokėjimą „amerikoniškos” tarmės. Tačiau kai knygos herojus yra „belgas”, jo „belgiška” kalba romanui yra pliusas, nes prideda tam tikros egzotikos ir autentiškumo.

Kokia kalba berašytų, Cinzas rašo patraukliai. Jo stilius yra gyvas, taupus ir efektingas. Nors veiksmas „Raudonojo arklio vasaroj” nededa žaibišku tempu, tačiau autorius sugeba išlaikyti skaitytojo dėmesį, neleisdamas užgesti tai būtinajai žingeidumo lemputei. O toji neužgęsta, kuomet romano veikėjai atskleidžiami tiek intymiai ir gyvenimiškai, kad skaitytojui pasidaro įdomu ir svarbu sužinoti jų tolimesnius darbus ir jų likimą. Cinzas vengia sustingusio pasakojimo, apibendrinimų, visos tos statikos, kurios dėka skaitytojai labai dažnai palieka mūsų prozą „antriems metams” neįdomumo pažymiais. “Raudonojo arklio vasaroj” veiksmas nėra atpasakojamas, lyg jis vyktų sekančiame kambaryje, už durų. Jis atpasakojamas tiesioginiai, jis vystosi, tarsi ekrane, skaitytojo akivaizdoje. Todėl ir su veikėjais susipažįstama betarpiškai, ir galima apie juos spręsti savitai, be autoriaus programinių nurodymų.

Pasakojimą Cinzas veda ištisai pirmuoju asmeniu, leisdamas kalbėti savo protagonistui Dogeniui. Toksai dėstymo būdas yra dėkingas, bet kartu ir rizikingas. Jei autorius, pasakodamas pirmuoju asmeniu, sugeba išnaudoti visas šio metodo galimybes, jis laimi veiksmo dinamiką, intymesnį pagrindinio veikėjo atskleidimą, vaizduojamos tikrovės įtikimumą. Antra vertus, ir nedideli suklupimai tokio dėstymo technikoj gali visiškai sugriauti ieškomus meninės tiesos rėmus, gyvus romano veikėjus paversti meluotom, autoriaus žodžius mėgdžiojančiom iškamšom. „Raudonojo arklio vasaroj” Cinzas rizikavo ir laimėjo. Ir tai nemažas techninis laimėjimas, nes tik nedaugelis mūsų romanistų moka išnaudoti pasakojimo pirmuoju asmeniu galimybes.

Chirurgo Dogenio pasakojimas „Raudonojo arklio vasaroj” yra intymus, bet kartu ir objektyvus, neišdabintas asmeninėm dejonėm, šaukimusi užuojautos. Jis pasakoja paprastai, tarsi kalbėtų artimam bičiuliui arba pats sau. Jis nekalba lyg dideliam klausytojų būriui nuo scenos, ir todėl jam nėra reikalo teisintis, rodytis herojum, ar perdėti savo silpnybes, laukiant klausytojų paneigimo, kad nesąs toks jau blogas. Todėl nesunku tikėti tuo, ką Dogenis sako, o tuomet ir tasai vidinis bei išorinis peizažas, kurį jis atsineša su savimi, tampa daugiau panašus į gyvenimą, negu į vaidinimo dekoracijas scenoje.

Išskyrus gal tik pačią romano pradžią, kur galima suabejoti Dogenio toliaregiškumu (jis mato iš poros kilometrų nuotolio, kaip moteris glosto vyro plaukus, užsidengia rankomis veidą), autorius visur išlaiko vaizduojamojo požiūrio vientisumą, taip būtiną įtikimam pasakojimui pirmuoju asmeniu. Visa tai, kas vyksta čia, mato, girdi ir supranta ne Cinzas, bet Dogenis. Todėl visai nesunku įtikėti šio chirurgo autentiškumu ir pažinti jį ne iš antrų (autoriaus) lūpų, bet betarpiai, stebint jį veiksme, kalboje, santykiuose su kitais žmonėmis, abejonėse pačiu savim.

Žinoma, tobulumui ribų nėra, ir todėl neteisinga sakyti, kad Cinzas jau surado galutinę formulę pasakojimo pirmuoju asmeniu metodikoj. Vengdamas daugiažodžiavimo ir sentimentalumo, Dogeniui, ir tuo pačiu jo pasakojimui, autorius nugenėja beveik visas emocijos šakeles, palikdamas tik aiškų, bet šaltą kamieną. „Turbūt aš niekad nesu nuoširdus, niekad nesugebėsiu žmonių mylėti širdimi”, sako Dogenis. Taip jis ir atsiveria skaitytojui – šaltas, daugiau analizuojantis, negu jaučiantis, kartais net panašus į tobulai sumontuotą robotą. Tai įdomus žmogus, gal net gerbtinas, bet nemielas, ne toks, kurį užjaustum, kurio bėdas galėtum laikyti savom. Nuemocinus pasakojimą, herojaus pagrindinės bėdos – klaikios raudonojo arklio haliucinacijos – nepalieka reikiamo įspūdžio. Tai ne kiek daugiau, kaip klinikinio stebėjimo užrašai, kuriuos Dogenis veda savo psichiatrui. Užtat Dogenio žmogiškoji kančia – ir pats fizinis kentėjimas, ir baimė, ir siaubas, ir abejonės – lieka tik objektyviai suprasti faktai. Skaitytojas tiki, kad Dogenis kenčia, bet kančios su juo nepergyvena ir jo perdaug neužjaučia. Raudonasis arklys niekad nepriartėja prie saugaus skaitytojo narvo.

Po šmaikštaus Cinzo debiuto („Brolio Mykolo gatvė”, 1972) daugelis, nekantriai laukę naujos jo knygos, gal būt bus nusivylę Dogenio dvikovomis su raudonuoju žirgu. Bet tai nenuostabu – stebuklų belaukiantiems nusivylimas yra labai dažnas atpildas. Tiesa, Cinzas stebuklų neparodė, ir gal sunku būtų ginčytis su tais, kurie sakys, jog tai gerai parašyta knyga apie nieką. Minties gelmių ir idėjinio svorio prozoje ieškantiems „Raudonojo arklio vasara” nebus toji seniai lauktoji knyga. Bet ar ne geriau vienas gerai parašytas romanas „apie nieką”, negu penki, sumurzinantys geras idėjas literatūriniu primityvumu? O be to, Cinzas dar niekur nesiskelbė, kad deda savo plunksną pensijon. Smagu jį turėti mūsų prozoj, smagu žinoti, kad jis dar netarė paskutinio savo žodžio.

 

(Eduardo Cinzo romaną „Raudonojo arklio vasara” įprastu puošnumu išleido Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas Čikagoje, 1975 metais. Viršelio aplanką, drąsų, bet atitinkantį santūriam Cinzo vaizdavimo būdui, piešė Petras Mikalajūnas. Šešių dolerių kaina – vertingas investavimas kiekvienam, mėgstančiam lietuvišką prozą.)

 

Aidai, 1976 m., Nr. 5 (gegužė)