Accessibility Tools

Rašytojo Liudo Dovydėno sūnus Jonas DovydėnasRašytojo Liudo Dovydėno sūnus Jonas Dovydėnas       Liudo Dovydėno literatūrinės premijos įteikimo ir išvakarėse premijos steigėją, rašytojo sūnų – fotomenininką JONĄ DOVYDĖNĄ – kalbino Antanas Šimkus

 

Lietuvoje mecenatystė nėra labai populiari. Kaip kilo idėja steigti tokią premiją už geriausią naują lietuvių literatūros romaną?

 

Man gyvenime pasisekė, kad turiu užtektinai lėšų tokiai premijai skirti. Tačiau daug svarbesnė kita priežastis – 1936 m. mano tėvelis Liudas Dovydėnas gavo Nacionalinę premiją. Tas apdovanojimas jam labai pagelbėjo ne tik kaip įvertinimas, bet ir padėjo materialiai. Manau, kad gerus darbus reikia tęsti. O ir menininkus reikia remti. Žinoma, turi būti tam tikra atranka. Toks koštuvas ir yra Lietuvos rašytojų sąjunga [LRS į vertinimo komisiją deleguoja 3, o LLTI – 2 narius – A. Š.].

 

Teko skaityti, kad remiate ir Lietuvos fotografijos leidinius?

 

Fotografiją remiu labiau atsitiktinai. Vieną kartą daugiau, kitą – mažiau. O dėl šios premijos – norėčiau, kad ji taptų tradicija, kuri tęsis ir po mano mirties. O gal kas nors kitas užims tą mano vietą. Būtų gerai, kad šis apdovanojimas ir toliau būtų teikiamas iš privačių rankų, nes valdžia ne visada gali garantuoti, kad premija egzistuos.

 

Ar Jums tenka pasiskaityti laureatų kūrybos? Pavyzdžiui, pernai laimėjo Romualdo Granausko romanas „Rūkas virš slėnių“.

 

Taip, skaičiau tą romaną. Labai graži kalba. Kaip fotografas sakyčiau, svarbi ne vien technika, bet ir tai, ką literatūra perduoda. Ji pasižymi visai kitokia žodžių dvasia. Ši knyga yra ją išsaugojusi. Lietuviai apskritai dar neapkrėsti postmodernizmu, nenutolę nuo paprasto žmogaus gyvenimo.

 

O ką pasakytumėte apie Leonardo Gutausko romaną „Daiktai“, už kurį šiais metais ir teikiamas apdovanojimas?

 

Neseniai atsiuntė jo knygą. Tai, ką perskaičiau, man patiko. Manau, kad pasaulio matymas per daiktų kalbą lietuvių literatūroje yra gan originalus reiškinys. Ši idėja gali būti ir itin moderni kito rašytojo galvosenoje, bet Gutauskas viską perteikia paprastai. Taip, kaip yra. Jo stilius paprastas. Lietuvių kalba turi tą ypatybę – paprastumą. Anglų kalbą galima visaip pakreipti, bet lietuvių kalba eksperimentams netinka.

 

Esate studijavęs literatūros rašymą, o paskui pasukote į fotografiją. Kaip susigyvena Jumyse literatūra ir fotografija?

 

Literatūra iš manęs, kaip menininko, reikalavo labai daug jėgų, o su fotografija buvo lengviau. Ir kiti skatino, ir pats pamačiau, kad turiu fotografijai talentą. Taip žmogus ir nueina ten, kur energija duoda daugiausia rezultatų.

O literatūra? Gyvenime ji labai reikalinga, kadangi žmogų veikia visiškai priešingai negu fotografija. Kai skaitai gerą knygą – lyg į valtį įlipi ir plauki, ir žodžių srovė tave neša. Pačiam daug mąstyti nereikia – reikia tiktai skaityti, ir viskas plaukia. O su fotografija, kaip ir su visu vizualiuoju menu, yra kitaip. Reikia žiūrėti, svarstyti – ką simbolizuoja tas ar kitas vaizdas. Lygiai kaip gyvenime. Tik vaizdinė kūryba labiau sutelkta į kokį nors aspektą. Fotografijai suvokti reikia daugiau energijos negu skaityti knygą. Apie savo fotografijas nesu linkęs daug kalbėti. Tiesiog pavaizduoju, ką pavaizduoju, o žmonės tegu į tai žiūri. Bet man visada įdomu, ką jie tenai įžiūri. Galima sakyti, kad ne aš pasirinkau fotografiją, bet fotografija pasirinko mane, kadangi literatūra manęs nesirinko. (Šypsosi.)

 

Jeigu Jus pasirinko fotografija, tai gal Jus rinkosi ir tie „karšti taškai“, į kuriuos daug sykių vykote, tarkim, Afganistanas?

 

Pats rinkausi, kur važiuoti. Nors buvo ir kitokių priežasčių. Mane Afganistanas labai sudomino, kai pamačiau, kad to krašto gyventojai gali padaryti, ko nepavyko lietuvių rezistentams. Taip ir buvo. Jie išvarė sovietus. Juk afganai, tebūnie ir padedami amerikiečių, išvarė sovietus. Būtent tai parodė, kad Sovietų Sąjunga nėra visagalė. Ji ir turėjo subyrėti. O Afganistanas tą griūtį pradėjo. Įdomu, kad lietuviai buvo pirmieji, kurie atsiskyrė nuo Maskvos jau imperijos viduje. Tokios tad paralelės tarp lietuvių ir afganistaniečių. Nors ir kultūra, ir papročiai, ir kalba labai skiriasi, bet kaip ir su visais žmonėmis – kai įsižiūri giliau – randi tam tikrų panašumų.

 

Lietuva jau skaičiuoja 19 nepriklausomybės metus. Kartkartėmis aplankote šį kraštą – kokie pokyčiai Jums atrodo svarbūs? Daug kas teigia, kad Lietuva po truputį praranda savastį.

 

Žmonės visur ką nors praranda – Europoje, Amerikoje. Pasaulis keičiasi, tos kaitos sustabdyti neįmanoma, tačiau galima bandyti įžvelgti kaitos priežastis. Kartais pasaulyje veikia negražios jėgos, tačiau iš esmės istoriją kuria individai, o paskui juos eina ir kultūra. Nieko pakeisti negaliu, bet galiu būti stebėtojas. Negaliu pasakyti, ką ir kur reikia pakeisti, kad Lietuva būtų tokia gera, kokia buvo. Kadangi ji niekada nebuvo tokia gera, kaip buvo. Praeitis visados turi savo miglotų ir gražių vaizdų. Mane visad stebina, kaip Lietuva, turėdama tiek mažai žmonių, galėjo išauginti tiek stiprių menininkų, kurie pasaulyje yra mažiau žinomi tik dėl to, kad yra iš mažos šalies. Bet jie tikrai ne prastesni negu kiti garsūs pasaulio menininkai.

 

Ačiū už pokalbį.

 
„Literatūra ir menas“
2009-02-20