Gimžauskas, Mantas. ŠAMANAS™. Poetiniai ir vizualiniai tekstai. – Kaunas: Kitos knygos, 2007.
Tikra dovana visiems, kas turėjo garbės pažinoti autorių – šamaną, sugebėjusį vieną sakinį tęsti dešimt minučių, meistriškai vinguriuojant tarp šalutinių sakinių ir kalbą pagardinant citatomis iš draugo Mao bei Timothy Leery kūrinių. Jo tekstai moksleiviškai ir žavingai negrabūs, užtat tokie nuoširdūs, kad kvapą gniaužia, – nė vienos tradicinės metaforos, nė vieno „dėl grožio“ rūpestingai nugludinto poetinio sakinio. Gėris ir grožis yra tas pat, todėl nuoširdus tekstas yra gražus savaime, kaip gražus ir gyvenimas vien dėl to, kad turime garbės jame dalyvauti. Deja, niekas nesužinos, kiek tų tekstų buvo iš tikrųjų, išbarstytų draugų stalčiuose, merginų užrašų knygelėse ir pasiskolintų knygų paraštėse. Stebėtinai ir gąsdinančiai pranašiškų tekstų.
tavo sielą
pagavo srovė
ir išnešiojo
visoms Vilniaus patiltėms
buda ją pastebėjo
ir atsidūrė blaivykloj
„Vilnelės kilpa ant kaklo“, p. 53
Neabejoju, kad dauguma literatūros kritikų pavadintų tai „nerimta“ literatūra, bet tai autorių tik pradžiugintų: rimtumas ir taip jau užvaldęs pasaulį, ir nieko gero iš to kol kas neišėjo. Turbūt jį pradžiugintų ir toks „mirga marga“ knygelės dizainas su besikeičiančiais tekstų šriftais ir daugybe dokumentinių intarpų, galintis šokiruoti „tikrus dizainerius“ ir kitus solidžius žmones. Autorius neigė lietuvių poetų itin mėgstamą mintį, kad kūryba yra kančia, entuziastingai šaukdamas, kad tik džiaugsmą kūrėjui suteikiantis tekstas gali sukelti teigiamų emocijų ir skaitytojams. O tokias emocijas gali sukelti net tvarkingai išsirikiavusios raidelės kasos aparato čekyje – jei kas nors drįso pasakyti, jog tikri poetai pastebi grožį net ir visiškai kasdieniškuose, įkyrėjusiuose dalykuose, kodėl niekas nesusiprotėjo atidžiau įsižiūrėti į čekį?
Dažniausiai žodis „kasdienybė“ automatiškai siejamas su būdvardžiu „pilka“, bet šis kasdienybės atspindžių rinkinys, kaip ir kiekviena šamano diena, žėri visomis vaivorykštės spalvomis. Beveik neredaguoti, „nesušukuoti“ ir „nekastruoti“ tekstai tarsi padrąsina tuos, kurie norėtų rašyti, tačiau kompleksuoja dėl to, kad turėtų, bet nemoka „pagražinti“ pagal nusistovėjusius standartus. Standartai negalioja šamanams, kuriuos pašaukimas įpareigoja nieko nebijoti. Ir poetams, kurie išdrįsta nuoširdžiai džiaugtis.
Literatūra ir menas
2007 12 21