Accessibility Tools


        Dainius Gintalas. BOA. – Kaunas: Kitos knygos, 2007. – 127 p.

 

        Manyčiau, kad poetas negali objektyviai rašyti apie kito poeto kūrybą. Dažniausiai net geriausios intencijos bevaisės, nes poeziją kuriantis žmogus savo pasąmonėje būna užfiksavęs tam tikrą estetinį patyrimą, visai nepanašų  į literatūros tyrinėtojo šaltą protą: analizuodamas kūrybą, tas rašeiva mėgina taikyti savaip suformuotą skonį ir jam sunkiau suvokti kolegos

pasaulį.

 

        Lietuvių literatūros kritika vos alsuoja, todėl, deja, mano kuklus bandymas pakalbėti apie naują poezijos knygą – nėra išimtis. Ir dar – juk visi žinome apie daugelio meno žmonių skeptišką požiūrį į kritiką. Ar iš viso įmanoma objektyviai kalbėti apie naują meno kūrinį? Galima išnarplioti teksto struktūrą, ieškoti ten paslėptų kodų, tačiau skaitytojui, kuris mato tam tikras literatūrines schemas –

tekstas dėl to pasidaro paveikesnis. Jį galima interpretuoti kaip meninį faktą, tačiau vargu ar dėl to tekstas gali daryti įspūdį, kurį I. Kantas apibūdino kaip „nesuinteresuotą pasigėrėjimą“.

 

        Nenoriu tuščiažodžiauti, tad iš karto prisipažįstu: Dainiaus Gintalo „Boa“ man keletą kartų buvo sutrukdžiusi ramų miegą. Jaučiausi lyg pabudęs iš blogo sapno. Keikiau autorių, nors kartu juo žavėjausi ir šiurpau. Atrodė, Dainius – tvirtas, gyvybingas ir narsus Dzūkijos miškų vaikas – naktį Vilniuje atsiskiria nuo kūno, pavirsta vilkolakiu arba vampyru ir išeina gąsdinti kaltų bei nekaltų mergaičių ar šiaip niekuo dėtų žmogelių.

 

        Tada prisiminiau Gintarą Beresnevičių, maniusį, kad laukinis lietuviškas barbaras gali puikiai jaustis ištižusioje Europoje, todėl lygiai taip pat toptelėjo į galvą mintis – gal tai D. Gintalo literatūrinis šansas – su barbaro įniršiu pasišvaistyti europinėje poezijoje, kur vyrauja filologiškai nepriekaištingas, tačiau nuobodus „euroeilėraštis“, atslinkęs ir į mūsų pavasarius bei rudenius.

 

        Vis dėlto narpliojant miegą trikdančią D. Gintalo poeziją pirmiausia siūlyčiau pažvelgti į „Boa“ tekstus kaip į Ormuzdo ir Arimano, šviesos ir tamsos, Dievo ir Šėtono priešpriešą. Ši ištrauka galėtų būti svarbi žvelgiant į ontologiškai mistifikuotą „Boa“ pasaulį: „išrėkim visus pašto karvelius / Franci Baconai / nutraukykim galvas / kad velniui per kraujo lašus / o ne popiežiui / ant drebančių baltų plunksnelių / perduotų išsigimėlių skundus // ak kaip vartosi smuiko stygomis / plakamos nusidėjėlių nugaros / net prasižioja ir susičiaupdamos / spėja išpūst maldavimų / burbulus <…> // – mūsų liežuviai susivijo į virvę / nejau laikas atėjo mums / pasikarti“ („apverstas rojus“, p. 24).

 

        Taigi velniui, bet ne popiežiui siūloma perduoti „išsigimėlių“ skundus. Kitame tekste – Šventųjų Liucijos ir Agotos įvaizdžiai, atrodo, tarnauja tik kruvinam ritualui: „tik neregėdamas / būčiau viską suuodęs / o tada pasielgęs su tavim / kaip su kokia / liucija ar agota – / nupjovęs tas prakeiktas / kraują paralyžiuojančias / vynuogių kekes / ir tik po pergalės / šventai pasigėręs“ („holofernas: matyti pasaulį“, p. 68).

 

        O štai Jokūbas kaunasi su moterimi, kuri čia atlieka ir angelo, ir velnio vaidmenį: „bilda kloakos čiuptuvai apraizgantys riksmą / bilda bilda ir bilda ir nervai susivelia kryžium / būtinoji gintis: ne su angelu, su moterim koviaus“ („jokūbas“, p. 86).

 

        Šių tekstų satanistinė dvasia tiek ryški, kad teologas pasiūlytų vienintelę išeitį – egzorcizmą. Bet čia slypėtų didžiausias pavojus. Šiuolaikinis žmogus, žvelgdamas į visas pasaulio paslaptis ir eksperimentuodamas ne tik su aplinka, bet ir pats su savimi, – daro didesnes nuodėmes, negu Adomas, valgydamas uždraustą obuolį. Egzorcizmas leistų tikėtis išganymo, bet nužudytų poeziją. Autorius nesikankintų vilkolakio arba vampyro kailyje, tačiau jau būtų ne poetas. Taigi tenka poetą palikti amžinoms kančioms ir pažvelgti į „Boa“ psichoanalitiko žvilgsniu: „sakoma, kad ji nusižiūrėdavusi / reformatų berniukus, patuptydavusi / juos į verdančio vandens katilą / ir regėdama jų kraupią agoniją / liedavo ašaras, bet ne bet kur, o į tam / skirtą stiklinį indą, kurį nunešusi / į laboratoriją, krisdavo ramiam miegui. / išgarinęs skystį, mineralus michelis / de nostradamas naudojo kaip / svarbų mikstūros, skirtos dvariškių / iššvaistytoms jėgoms atgauti, / komponentą. nuo to laiko jos paliegusį / sūnų karolį IX ėmė vadinti niekada / nenuvirstančiu karalienės stačiuliu“ („paskvilis apie kotrynos de mediči amoralumą: žaislas“, p. 78).

 

        Psichiatrui profesionalui toks tekstas – tikras atradimas: čia – ir Edipo kompleksas, ir sadomazochistiniai elementai, ir genitalinė simbolika. Štai dar vienas elegantiškas tekstas – tų pačių kompleksų atspindys: „nubus žuvis / iššliauš iš jos burnos / avis / ir plaks per pilvą / uodega aštria / įsiutusi undinė“ („pamotė: vaiko gąsdinimas su pretekstu“, p. 79).

 

        Jeigu žengtume dar toliau – ieškotume ryškaus dvasinio susidvejinimo, kitaip tariant, šizofrenijos – reikėtų perskaityti „šamano diuendės pasakojimą apie kūno išskaidymą“ (p. 103), o „psichoanalizės seansui“ (p. 120–125) reiktų visos psichiatrinės studijos.

 

        Ką galima apie tokį sąmonės pakrikimą pasakyti? Ogi tai, kad autoriaus konstrukcijos – tai meniškai organizuoti vaizdai su aiškia froidistine aliuzija, nutaikyta į šiuolaikinį žmogų. Čia norėčiau priminti, atrodo, G. K. Chestertono apibūdinimą, kad menininkas nuo pamišėlio skiriasi tuo, kad sėkmingai nukeliauja į beprotybės sritį, bet vėliau sėkmingai sugrįžta į realybę. Tikras pamišėlis – ten pasilieka. „Boa“ autorius šią metodiką yra puikiai išmokęs.

 

        Kai kas tvirtina, kad klasicizmo epochai būdingas harmoningo žmogaus idealas, romantizmo – besiblaškančio isteriko, o šiuolaikinei epochai tinka šizoidinio psichopato įvaizdis. Atrodytų, kad „Boa“ autorius kaip talentingas artistas persikūnija į pastarąjį įvaizdį, norėdamas šiuolaikinį skaitytoją pavedžioti po sudėtingus susiskaldžiusios pasąmonės užkaborius.

 

        Galėtų kilti ir tokia mintis: jeigu kūrėjo alter ego atsiskiria nuo kūno ir, kaip minėta, naktį gąsdina praeivius, o paskui autorius atsibunda ir nieko neprisimena – čia galbūt reikėtų taikyti A. Bretono, G. Apolinaire'o ir kitų poetų samprotavimus apie automatinį rašymą, kai tekstas plaukia išjungus sąmonę. Toks principas buvo būdingas siurrealizmui.

 

        D. Gintalo kūryba, žinant tam tikrą lietuvių literatūros konservatyvumą, yra ryškiai avangardiška. Žinoma, šiuolaikinį žmogų sunku nustebinti šokiruojančiais vaizdais, tačiau norėtųsi pabrėžti, kad autorius ne šiaip sau šokiruoja, bet sugeba užčiuopti sąsajas, jungiančias praeitį ir dabartį, mąstymą ir jusles, būties paradoksų komiškumą bei tragizmą. Tai jau labai daug. Štai kaip baigiama Juditos istorija: „ir ne jahvės išsigandus / pasileido paskui savo riksmą // o mirtingosios žydės / kuri dviem kardo kirčiais / išvaikė dešimtis tūkstančių / asirų // ir šitaip prajuokino istoriją / kad ji / savo karšta čiurkšle / išsvilino / mūsų valstybę“ („holofernas: matyti pasaulį“, p. 69).

 

        Atrodytų, autoriaus kūrybos šaknys lyg ir XX a. siurrealistų kūryboje. Tačiau – tik šaknys. Poeto originalumas, manau, slypi sadistiškame grožyje. Autorius originalus ypatinga eilėraščių ekspresija, energija, netgi žvėriška (lietuviško barbaro) emocija. Jo kūrybos ištakos – Prancūzijoje arba Flamandijoje (C. Goemanas,M. Lecomte). Ypatinga išraiškos jėga poetą sietų ir su vokiečių ekspresionistų maniera (G. Bennas, A. Lichtensteinas)

 

        Šia proga galima būtų prisiminti ir XX a. lietuvišką avangardą – S. Šemerį, J. Žlabį-Žengę, P. Morkūną, K. Binkį, H. Radauską. Kad mūsiškiai avangardistai neatrodytų per daug blankūs, pacituosiu XX a. prancūzą R. Quenneu, kuris, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, irgi gali pasirodyti per švelnus, tačiau vis dėlto tiktų aiškinantis D. Gintalo alter ego paslaptį. Štai R. Quenneu eilėraščio „Zig-zag“ pažodinis vertimas: „Jis staugia vapa nesąmones ir ginčijasi su vėju / jis išėjo iš proto – jis girtas kaip pėdas / Jis gėrė rytinių ūkanų vėjuotą vyną / Vakare jis gėrė žiaurių uraganų absentą / Jis godžiai gėrė saulėlydžio viskį / Ir gėrė nakties šviesulių konjaką / Ir todėl jis vapa nesąmones / Ir ginčijasi su vėju / Jis išėjo iš proto – jis visiškai girtas.“

 

        Čia taip ir maga prisiminti V. Sirijos Girą: „Jūs manot – pasigert nuo spirito, / Nuo vyno, nuo alaus tegalit, / Jūs manot – girtas pastalėn nusirita / Ir kaip šuva ten ima skalint?“

 

        Nors XX a. avangardo ir postmodernizmo estetikos principai skiriasi, šias epochas dažnai vienija savotiška beprotybė. Iš XX a. nekonvencionaliai rašiusių autorių tekstų D. Gintalo tekstai išsiskiria tuo, kad juose išeinama iš proto ne nuo ginčo su vėju ir nakties šviesulių konjako, tačiau nuo asmenybę draskančio patologinio vidinio košmaro, virstančio „blogu sapnu“. Tačiau psichoanalitikai įrodo, kad visų sapnų pasąmoninė esmė – panaši!

 

        D. Gintalo kūryba įsikomponuoja į naująją šiandieninę lietuviškai rašomą poeziją, kurios atstovai – B. Januševičius, G. Norvilas, D. Pocevičius, A. Kaziliūnaitė ir kiti.

 

        Nors D. Gintalas savo tekstuose šiek tiek satanistas, šiek tiek mistikas ir pamišėlis – jo poezija erzina, sukrečia, priverčia galvoti apie tai, kas gražu arba bjauru, kodėl mūsų sąmonė fiksuoja vienus ar kitus dalykus. Tokia kūryba verčia mąstyti apie trapią mūsų egzistenciją, apie istoriją, kuri, anot H. Radausko, dvokia kaip lavoninė ir verčia drebėti iš siaubo. Tada tenka ieškoti, kas paaiškintų autoriaus ir estetikos santykį, galų gale žmogaus asmenybės sampratą – nuo instinktų iki metafizinių kodų. To niekada iki galo nesuvoks nei pats autorius, nei jo teksto interpretatoriai. Tačiau, ar tai tiesa – taip pat neaišku, kadangi viskas priklauso nuo recipiento – skaitytojo arba literatūros žinovo, kuris tekstą nagrinėja pagal savo arba kitų sugalvotą tam tikrą „metodiką“.

 

        O ką daryti skaitytojams, kuriems mokykloje mokytojai įkala į galvą, kad eilėraštyje reikia rasti „pagrindinę“ mintį, kurią norėjo „pasakyti“ autorius? Todėl kol kas, atrodo, „Boa“ – knyga literatūros gurmanui, daugiau tokios poezijos skaitytojų išugdys laikas.

 

        Dar kitaip pažiūrėjus – D. Gintalo rinkinyje lyg ir išnaudoti visi autoriaus pasąmonės vaizdiniai. Ar tolesnė jo kūryba nebus ankstesnių eksperimentų pasikartojimas? Tačiau toks klausimas galimas visos poezijos ateičiai. Kokia ji bus? Kas toliau? Kai kas sako, kad visi tekstai jau parašyti, visa muzika jau sukurta, paveikslai nutapyti. Tačiau ateitis bus, ir net genijus negalėtų atspėti, kaip ji atrodys.

 

        Dainiui Gintalui norėčiau palinkėti kūrybinio ilgaamžiškumo. Teks visą laiką kurti paties savęs ir savo tekstų mitą, reikės tuo gyventi. Poetas – lyg iliuzionistas, besirūpinantis sportine forma ir tuo, kad publika tikėtų jo apgaule. Kad neužmirštų – jo triukai visada turi būti už kolegų įdomesni. Čia lyg ir juokais. Tačiau juk nevalia vien šiurpti ir iš nevilties mirinėti dėl mūsų velniop besiritančio pasaulio.

 

        Metai, 2008 Nr.5