antanas gustaitis Amžiaus sukaktis nebūtinai džiugina. Kad sulaukta tiek ir tiek metų, tik dalinai tėra jubiliato nuopelnas. O ir prisimena dažniau, kad, štai, tiek ir tiek metų jau pratekėta, kad leidžiamasi pakalnėn, kad ne tiktai verta, bet ir galima dabar jau pailsėti ant pelnytų laurų ir t.t. ir t.t. Todėl dažnai iš pareigos žmogus imiesi kalbėti apie tokias sukaktis.
Apie Antaną Gustaitį kalbėti visuomet norisi, nesvarbu, kuria ir kokia proga. Pirmiausia todėl, kad Antano Gustaičio laikas nepaliečia, — nei jo kūrybos, nei jo paties. Negaliu sutikti, kad tasai mūsų humoristinės poezijos klasikas išeivijoje sulaukia 70 metų.
Kalbėti apie Antaną Gustaitį ir apie senatvę tuo pat atsikvėpimu yra mažų mažiausia nesusipratimas. Tai du nesuderinami poliai. Ir Gustaičio poezija nuolat jauna, ir patsai poetas nuolat jaunas. Iš jo asmens ir iš jo posmų veržiasi tikrai pavasariška atgaiva — Pavasario simfonija:
Šiluma — nemeluota, tikra, artima žmogui, savo artimui, bendro likimo keleiviui ir broliui — skamba iš Gustaičio posmų.
Jis ir kitam eilėrašty, kurį pavadinęs yra "Pamokymu", apie tą nuolatinį, nepertraukiamą ir būtiną žmogišką artimumą taip byloja:
Ir iš tokios meilės žmogui, su visom jo ydom ydelėm, nepritekliais, parklupimais ir slystelėjimais, gimė ir tebegimsta Antano Gustaičio eilės Ne ant paminklo pakopų, ne rūstaus teisėjo bei teisiojo soste sėdinčio tai žodžiai. Ne triuškinančios ironijos ir nuodingo sarkazmo pritvinkę, bet atlaidžiai besišypsančio bendrakeleivio, kuris pats gerai žino gyvenimo didesnių ir mažesnių žabangų žavesį bei dorybių kietumą. Todėl ne pamokslininko tonu, bet artimo bičiulio šneka kreipiasi jis į mus. Lanksčiu, nudailintu iki klasikinės poezijos spindesio žodžiu mums kalba Antanas Gustaitis ir liūdi labiau už mus. kad taip šioje varganoj žemelėj nutinka varganiems žmogėnams — ir jam pačiam, ir mums, ir turtingiems, ir vargšams, ir išaukštintiesiems, ir nužemintiesiems.
Kad tai ne šiaip sau retorika, galėtume įrodyti šimtais nepamirštamų Antano Gustaičio posmų. Tik prisiminkime tą daug kartų girdėtą, o tačiau nuolat taiklų "Užrašą ant žinomojo lietuvio kapo":
Tokia liūdna gaida iš nelaimingo tremtinio — į tuščią ir lėkštą materialistą.
Ir tokių metamorfozių spektras Gustaičio kūryboje begalinis. Visoje savo kūryboje — scenos veikaluos, humoristikoj ir taip pat laikraštiniuose straipsniuose — visur Gustaitis drįsta pasisakyti už tiesą, kovoja su kovojančiais prieš hipokritus ir menkavertiškumo prekijus. Antano Gustaičio niekad nerasi užnugaryje arba už scenos manipuliuojančio. Jis stovi viešumoj ir už savo žodį atsako. Todėl Antanas Gustaitis toks nepamainomas ir būtinas žmogus mūsų nuolat pilkėjančioje išeivijos buityje. Todėl ir jo kūrybos žodžio mums nuolat reikia, kaip gaivaus vėjo dvelkimo.
Ir kas galėtų geriau šia sukaktine proga pasakyti visų jo poezijos mylėtojų ir gerbėjų vardu ką nors nepamirštamo, tačiau kartu smagaus ir šmaikštaus, negu jis pats savaisiais posmais. Taigi Antanui Gustaičiui, bendrakeleiviui ir šauniam trubadūrui, tebūnie dedikuoti jo paties nepamirštami ir nepamainomi žodžiai — "Veiksniadienio ramybė":