gustaitis antanasgustaitis antanas        Prieš akis – graži knyga. Kietu virše­liu in folio, su originalių fotomontažų įklijomis, su šešiom spalvotom dail. V. Vizgirdos litografijom, tikrai bibliografinis leidinys. Tai Antano Gustaičio „Saulės šer­menys“ *. Nors laikyk salone ant stalelio ir rodyk sve­timtaučiui bei vaikams: „Veizėkit, kaip lietuviai išleidžia knygas! Veizėkit, kaip gerbia savo raštą tie prakeiktieji emigrantai!!!“ Tikrai miela, kad nepagailėta A. Gustai­čio kūrybai prabangaus, šventadieniško apdaro, bet dar smagiau, kad tai, kas dvelkia iš leidinio puslapių, irgi ne kasdieniška, ne vidutiniška, bet pakilu ir brandu.

 

        Supažindinti skaitytoją su Antanu Gustaičiu nereikia. Kažkada giedrinęs mūsų buitį DP stovyklose, vėliau daž­nokas svečias šio kontinento kolonijose kaip „svieto lin­ksmintojas“ („amuseur-fantaisiste“) mūsų renginiuose, au­torius skaitytojui pažįstamais iš dramaturgijos veikalų ir rinkinių „Anapus teisybės“ (1956), „Ir atskrido juodas varnas“ (1966). Pastarasis laimėjo 1967 m. Lietuvių ra­šytojų draugijos premiją. Šis pripažinimas tarsi patvir­tino savo antspaudu Gustaičiui satyros klasiko titulą.

 

        Bet gal todėl, kad humoristas išaugo su mumis, trem­tyje ir išeivijoj, kad jis čia susirado ir ištobulino savo žanrą, ne visų buvo suprastas. Kas yra humoras? Dalykas neaptariamas, kaip kad elektra? O tačiau, atidžiau pa­žvelgus, matyti paradoksali būklė. Ne kažin kiek saty­rikų ir humoristų išaugino mūsų žemė. Gricių-Pivošą, Binkį-Tamošių Bekepurį, Liūnę Janušytę, T. Tilvytį su jo „Dičiais“, dar A. Baroną-Aliūną, L. Žitkevičių, atida­vusius duoklę savo laikui, dabar pusiau pamirštus. Bet, palaukit, yra V. Kudirka ir jo „Viršininkai“ – merzavcevų, kruglodurovų kacapiška galerija, yra raštas-gink­las, kuris nerūdija. Gal neskubėkim su šneka apie humoristiką kaip antraeilį meną!

 

        Humoras yra senas kaip žemė. Perėjęs ilgą raidą. Kei­tęs savo pobūdį. Horacijus vadino satyromis labai kas­dieninius, žemiškus dalykus – draugiškus pokalbius ei­lėm apie laimę gyventi gamtoj, apie išmintį laikytis vi­durio kelio, įterpdamas protarpiais šmaikščią pasakėčią. Sako, nutikimas apie lauko ir miesto pelę iš ten atklydęs. Religinėse, politinėse sumaištyse satyra tapdavo ginklu, galingesniu už kanuoles. Anglas Sviftas (Swift) išaštrino ją iki tobulumo. Protarpiais humoristika sunykdavo, išsigimdavo į tuščias papliauškas apie dailiosios lyties išdavikišką prigimtį... Kartais išvirsdavo į sausą, lėkštą pos­tringavimą, didaktiką. Gal todėl nelengva rasti jai bend­rą vardiklį. Gal todėl kai kas skiria humorą nuo satyros. Galbūt ne be pagrindo.

 

        Iš esmės, satyros paskirtis yra sukelti juoką ar šyps­nį. Jai būdingas bruožas pašiepti ydas: žmogaus godumą, kvailybę, aistrų kvaitulį. Kaip tas berniūkštis Anderseno pasakoj, palypėjęs į medį, humoristas šaukia miniai: ,,Žmonės, negi nematot, juk karalius nuogas!“ Ne be rei­kalo anglų rašytojas Popas (Pope) tikėjo, kad jos tikslas yra „kelti baimę tiems, kurie nė Dievo nebijo“. Ir Gogolio aptartis panaši: „Juoko bijo net ir tas, kuris nieko ne­bijo“.

 

        Bet priemonės, kuriom naudojasi autorius, gali būti įvairios. Nebūtinai humoristika turi būti eiliuota. Humo­ras ne mažiau lakiai ir grakščiai suplazdena prozoj, dra­mos kūrinyje, komiškuose piešiniuose, tapyboj. Visa priklauso nuo menininko santykio su pasauliu, nuo jo kūrybinio pajėgumo, temperamento. Nebūtina manyti, kad ją įkvepia rašytojo agresyvumas, noras pabrėžti sa­vo pranašumą, pasipiktinant kitų veidmainyste, bukumu, dvasine skurdybe. Šlakstymas vitrioliu dar nepadaro me­no kūrinio. Humoristika turi teikti skaitytojui estetinio pasigėrėjimo, žavėti jį formos grakštumu, eilių skambu­mu, aforizmo glaustumu, pagaliau minties lakumu, kurį vadiname sąmojumi. Ši dovana dažniausiai įgimta, bet privalo būti ir ugdoma, puoselėjama didelės savitvardos kaina.

 

        *  *  *

 

        Esame įpratę manyti, kad sąmojis, „linksmos pasta­bos“ ištrykšta savaime tarp dviejų taurelių. Retai pamąstom, kad humoristas yra galbūt pats pareigingiausias, sąžiningiausias menininkas žemėj. Jis angažuojasi kūry­bai visa savo esybe, žinodamas, kad jo tyko dvigubas pavojus: neįtikti amžininkams ir pasidaryti užmirštu lai­ko būvyje, kai ateinančios kartos žvelgs į jo sielvartą ir pykčio priepuolius kaip į pažintinės, akademinės vertės dalykus. Jei kiekvieno rašytojo pareiga sakyti tiesą, ne­lakuojant tikrovės, išsakyti savo santykį su buitim, tai humoristo padėtis dar tuo nepavydėtina, kad jam neleis­tina operuoti hermetiškumu, sudėtingų metaforų barika­dom. Jo žodis turi smeigti taikliai. Jis turi pažinti visą dailiojo rašto alchemiją, sugebėti išnaudoti žodyno iš­teklius, visas galimybes, kurias suteikia garsų sąskambiai, onomatopėjos, aliteracijos ir visa, kas sukelia staigių minčių asociacijas. Tik tada jo kūryba tampa poetiniu metraščiu, „baltojo metraštininko“ darbu, kaip esame ap­tarę kitur A. Gustaičio „Saulės šermenis“.

 

        Ne tiek priekabus ir aikštingas pasaulio nedorybių pliekimas sudaro humoristo jėgą, kiek gilus ir skausmin­gas pergyvenimas savo meto skaudulių. Vienas nedau­gelio kritikų, kurie bandė pažvelgt giliau į humoristo pa­saulį, Pjeras Daninosas (Daninos), yra taikliai pastebėjęs savo įvade antologijon „Visas pasaulio humoras“ („Tout l'humour du monde“), kad net gamtovaizdis turi įtaką rašytojo humoristo formavimuisi. Pasak jo, visi stambie­ji pasaulio humoristai  (išskyrus Servantesą) yra ne pietiečiai, bet šiaurės vaikai – žmonės, kurių pasaulėjautą nudažė žemas, debesuotas skliautas, pragiedrulio ilgesys, monotonijos gėla. Jo nuomone, humoristai gyvenime re­tai kada būna sangvinikai, linksmi, vėjavaikiški. Jie yra veikiau užsidarėliai, niūrūs žmones, visa savo esybe iš­gyveną buities trapumą, žmogaus susikurtų mitų laiki­numą. Ši dvasinė būsena paaiškina, kodėl vienas medici­nos žurnalas teigė, kad neviltis esanti neišvengiama pro­fesinė humoristo liga. Paties P. Daninoso žodžiais, humo­ras yra liūdesio karikatūra, taip sakant, vadavimasis iš liūdesio, melancholijos, per šaržuotos tikrovės piešinį.

 

        Ši formulė puikiai išsako, mūsų manymu, naujojo A. Gustaičio rinkinio dvasią. Žinoma, „Saulės šermenys“ yra išeivijos gyvenimo metraštis. Jame vaizduojami mūsų buities slogučiai: tvirtai nuteškiami visokių veiksnių por­tretai, bendravimo su kraštu erzelis, kongresų niekybė, bet kokį polėkį žlugdąs veidmainiškumas, įvairūs skers­vėjai, literatūrinės premijos, sujudinusios stagnacijos  p i l k m ę.  Per tą laiką periodikos puslapiuose nestigo komentarų apie tuos reiškinius. A. Gustaičio strofas nuo tų kupletėlių skiria tai, kad autoriaus posmuose nėra ak­los pagiežos, kerštavimo bei tulžies. Viską persmelkia gėla, sutramdyta emocija, nuostabus sugebėjimas išreikš­ti neviltį mandagia forma. Tam tikra prasme „Saulės šer­menys“ (pavadinimas irgi iškalbus) giminingi tai atnašai, apie kurią kalbėjo Alg. Mackus:

 

        – Ką nešu stikliniam karste?

 

        – Surinkau visus daiktus anuomet

        šaknis įleido mirę daiktai manin...

 

        Gustaičio tonas – kitoks. Kur kas apgaulingesnis. Bet jau pats pirmas eilėraštis „Rauda“ pritrenkia skaitytoją skausmingom potekstėm; žuvusių iliuzijų pakasynų gai­da skamba ištisai per visą rinkinį. Jo raktu galėtų būti nuostabiai taiklūs „Visi laimingi, visiems gerai“ posmai:

 

        Praėjo metai, užglostę randus,

        Įrėžtus kulkų, nagų ir žodžių,

        Ir tolių rūkas, ir grašiai brandūs

        Užpustė kelią į tėvo sodžių.

        Čia skribliuos gėlės – ten žagarai,–

        Visi laimingi, visiem gerai.

 

        — — — — — — — — — — —

        Praėjo metai, palikę gėrį:

        Gudruoliam turtą, kvailiam pagyrą,

        Vieni už laisvę save pragėrė,

        Kiti išmainė kriukius į lyrą,

        Ir buvę žvirbliai, dabar arai,

        Visi laimingi, visiem gerai.

 

        Praeis dar metai keleivio kojas

        Įries į lovį, šilkais užklotą,

        Ir negirdėsi, užsimiegojęs,

        Kaip tave gerbia, šunų išlotą,

        Bičiuliai, priešai ir daktarai,

        Visi graudingai, visi gerai...

 

        *  *  *

 

        Jau nekalbant apie eilių skambumą, rimų tobulumą, poeto išradingumą, puikiai surastą žodį („užsimiegojęs“), šis eilėraštis neturi nieko bendro su bet kaip sukabintais ant virvagalio posmeliais. Skaitytoją žavi ne vien suma­niai panaudojamas refrenas, bet ir visa eilėraščio struktūra, nutekėjimas slenksteliais, kaip kad nulašnoja palie­tas ant laiptų vanduo. Be abejonės, kur ne kur „Saulės šermenyse“ pasikartoja temos, kurias Gustaitis yra už­kliudęs ankstyvesniuos rinkiniuos. Išeivijos buitis, pri­pažinkime, nėra labai įvairi. Antra, ieškodamas, kaip prajuokint skaitytoją, rašytojas turi operuoti ta pačia klasta, siekiančia suviliot jo mintis klyst viena linkme ir stai­giai pakišt jam kontrastingą, prozinį vaizdą. Gustaitis šioj srity nepralenkiamas meistras:

 

        Ne raiba antelė ežerėly irias,

        Ne palši jauteliai baubia pabariais,

        Tai narsus brolelis, po stalu numiręs,

        Kenčia, kol tėvynėn jo dvasia  pareis.

 

        „Liaudiškai“

 

        Kelius maldoj ir pasnike surietęs,

        Kenčiu už tautą, žūstančias gentis.

        Nenoriu blogio šlovinti, nei rietis

        Ir girtas broliui išmušiau dantis,

        Kad būtų, klausant arfų angelų,

        Tylu.

 

        „Tauraus žmogaus dienoraštis“

 

        Bet būtinybė naudotis staigiu kontrastu, vadinamąja „punch line“ **, gali tapti tos pačios formulės kartojimu, trafaretu. Džiugu konstatuot, kad tokios monotonijos „Saulės šermenyse“ nėra. Priešingai, Gustaitis sugeba pa­čia eilėraščio struktūra, kompozicija, ritmo įvairinimais, leitmotyvo pakartojimais, visa eilėraščio orkestracija, – suteikti savo strofoms tokią sprogstamą galią, kad pati „punch line“ tampa antraeile. Pvz., „Dialoge su kraštu“ eilėraštis nutrūksta, nes keturi posmeliai jau išsakė, kad pokalbis tarp dviejų brolių, juodvarniais lakstančių, to­liau neįmanomas. Barabas („Paskutinė peticija“) pribloš­kia savo sinkopine sąranga, kakofoniniu didingumu. Ne mažiau išieškota konstrukcija pasižymi rondo: „Nekro­logas gimto kaimo gaideliui“.

 

        *  *  *

 

        Jei anksčiau Gustaitį galėdavom pakaltinti efekto ieš­kojimu, estradine poza, tai „Saulės šermenyse“ randame tos priekabės paneigimą. Visų pirma nelauktai džiugi staigmena yra skyrelis, skirtas draugams. Tai savotiškos modernios odės, parašytos vyriška ranka. Nuoširdžios ir tikros. Kai Gustaitis sukūrė „Nostalgiją“, skirtą Pulgiui Andriušiui („Varne“), skaitytojas aiškiai pajuto, kad šalia Gustaičio-peklininko yra kitas Gustaitis-lyri­kas. Šį kartą Pulgiui Andriušiui skiriamas kitas, ne ma­žiau lakus, nuoširdus eilėraštis. A. Gustaitis reta drąsa mėgina išsakyt savo pagarbą gyviems draugams. Ir nesu­klumpa:

 

        Dar žodis, dar griausmas, dar žaibas kryžiavas.

        Dar vienas ir vėlei grėsminga tyla.

        Tik jaučiam lyg žemė sustojo važiavus,

        Ir teka blakstienom berželio sula...

 

        Tokiu posmu Gustaitis aptaria Brazdžionio, to ,,lieso Jehovos žmogaus“, poezijos poveikį. Ir kažin ar rafinuo­čiausi referatai kada išsakys visa, kas telpa vienoj eilu­tėj:

 

        „Ir jaučiam lyg žemė sustojo važiavus“.

 

        *  *  *

 

        Kita „Saulės šermenų“ ypatybė yra rinkinio vientisu­mas. Poetas žvelgia į buitį iš nuotolio, kurį suteikia jam artėjančios pabaigos nujautimas. Su ironijos šypsniu jis palydi paprasto žmogelio nėrimąsi iš kailio. Juokingas išeivijos apsinuodijimas amerikietiška sekso egzaltacija (kai, pasak poeto, „kreolė, pusnegrė ar indė parketą aria žemaičiu“) teikia medžiagos kupinam atlaidaus šypsnio eskizui „Madame Antique“. Švento Augustino šauksmas „Inter feces et urinam nascimur“ *** medituojamas be draskymosi žaismingame „Gimime ir mirty“:

 

        Mirę grįžtam į dangišką būtį,

        Randa siela, ko amžių ieškojo,

        O užgimus nugriebia bobutė

        Ir lyg žąsį kabina už kojų...

 

        Tokių ramaus poetiškumo posmų, įvairių savo nuo­taikų gama, aptinkam gausiai („Elegiškas   regėjimas“, „Sausio pirmąją“ ir t. t.) Gustaičio rinkinyje, žyminčiame naują fazę jo kūryboj.

 

        Pradėję recenziją konstatavimu, kad leidinio esama gražaus, rodytino svetimtaučiams, mes ne visai išsakėm savo mintį. Taip, iliustratoriaus darbas yra gražus, sko­ningas. Didelio formato spalvotos iliustracijos nesikerta savo rūsčių spalvų deriniais ir siužetais su Gustaičio plunksnos rėžių linijom. Bet dail. V. Vizgirdos talka ypa­tingai graži kaip žmogiškas mostas, bylojantis apie drau­gystę ir tikėjimą lietuvišku kūrybiniu žodžiu.

 

        _____________________________________

        * Antanas Gustaitis. Saulės šermenys. Dailininkas V. Vizgirda. Iš­leido Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas. – Čikaga, 1973. – 111 p.

        ** Lūžio eilutė (angl.)

        *** Tarp išmatų ir šlapimo gimstame (lot.).

 

        Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989.