gustaitis antanasgustaitis antanas        Kas yra poezija?

 

        Geriau nemėginkim ir aiškintis, nes aptarimų būtų apie tūkstantį. Tad nebus bloga, jei čia pasitenkinsim pačia papras­čiausia ir populiariausia visuomenės nuomone. Pagal tai, poe­zija tai beveik viskas, kas nėra pilko gyvenimo tikrovė. Poezija tai kažkas anapus ir aukščiau realybės, žavi vizija, fantazija, sapnų reginys, iliuzija, pasakų pasaulis. Visuomet kažkas gra­žiau ir nuostabiau už mūsų ašarų pakalnę. Pagaliau tai tartum dailus melas, burtai, kerėjimai, nugirdanti gražbylystė, svaigi­nantys viliojimai.

 

        Ir poezijos kalba kitoniška, negu kasdieninė – netikra, iš­galvota, išpuošta, išparfumuota, mužikiškai sustyguota. Jos tiks­las – sužavėti, užburti tą, ką myli, prigauti, akis apdumti tam, kurio nekenti. Ir apskritai ji nesigėdija perdėti, perkeisti, iš­kraipyti, net sufalsifikuoti tikrovę. Juk ne sykį girdim pasakymus: „Nepūsk miglų į akis, nepasakok man visokių poezijų...“

 

        Atrodo, su tokiu išmintingu poezijos nusakymu, aiškiai jį pašiepdamas, maždaug sutinka ir Antanas Gustaitis. Viename eilėraštyje jis dar smulkiau dėsto, kas yra poetas. Tai toks, ku­riam mergaitės lūpos – būtinai radastos, akys – tai žvaigžde­lės, o kitos nuodėmingesnės kūno dalys – dar poetiškesnės, kuriom užtenka tik užuominos, visa kita krikščioniškai katali­kiškai nutylima. Taip būdavo ligi šiol, bet ne nuo dabar.

 

        Jam poetas tai tas,

 

        ...kurs myli: vis rašo ir prašo

        priglausti jo širdį ir baro skolas,

        o meilėj atstumtas, iš rašalo lašo

        prisunkia į knygą skystimo balas...

 

        Žinoma, čia dar nebus nei pilnas, nei labai tikslus poezijos supratimas, o daugiau smulkiaburžuazinis ir dekadentiškas. Visai kitokius poezijos ir jos tikslų aptarimus girdėdavom, pvz., iš komunistinės Rusijos ar iš tarybinės Lietuvos.

 

        Štai mano jaunystės draugas Antanas Venclova kartą net eilėmis deklaravo, kad jo eilėraštis turįs būti kovotojo ginklas, kulkosvaidis, bomba. O Rusijoje 80 metų mirties sukaktuvių proga vėl buvo prisimintas Vladimiras Majakovskis, kadaise skelbęs, kad poezija esanti ir turinti būti – „rimbas ir durklas, glamonė ir šūkis“.

 

        Na, su Lenino ir Stalino šūkiais, su durklais ir rimbais kom­partija ten jau per pusę šimto metų glamonėjo savo poetus, iš kurių Rusijoje anksčiau nusižudė patys geriausi – Jeseninas ir Majakovskis, o Lietuvoj – Kostas Kubilinskas, Grybas ir gal kiti (neminint tų, kurie kitom priemonėm enkavedistų buvo nutildyti).

 

        *  *  *

 

        Tokio įvado man reikėjo norint paaiškinti šio pranešimo antraštės paradoksą.

 

        Tai ką? Vadinasi, ir Antano Gustaičio „Saulės šermenų“ poezija nėra tas pats, kas mūsų gyvenimo tikrovė? Vadinasi, čia tarp gyvenimo ir poezijos bus konfliktas?

 

        Prieš atsakydamas šiuos klausimus, dar trupučiuką praplėsiu temą. Vadinasi, jeigu visiškai ar nors iš dalies tiesa, ką sakėm apie poeziją, tai mūsų gyvenimo tikrovės teisingo atspindžio joje nė neieškokim, nes ne toks poezijos tikslas ir prigimimas. Neieškokim mūsų tikrovės tiesaus, atviro ir teisingo vaizdavi­mo dargi beletristikoje ir dramaturgijoje, nes šios irgi tikros poezijos seserys.

 

        Matom, kad kuo gilyn į mišką, tuo tamsiau, o aš neturiu laiko tų keistenybių tyrinėti per mikroskopą. Bet apskritai rim­tesnė kritika sutinka, ir liaudis iš patyrimo paliudys, kad mūsų grožinėje literatūroje dabartinis užsienio lietuvių tikroviškas ir išsamus, fizinis ir dvasinis gyvenimas dar nėra pavaizduotas. Tik vienur kitur tikrovės kepalo kraštelis prariektas, bet dar nedaug, negiliai, per paviršutiniškai, per bailiai, per „poetiškai“.

 

        Žinot, aš ne tik manau, bet esu tikras, kad tokių dalykų mes asmeniškai gal ir nenorėtume.  Įsivaizduoju, koks kiltų triukšmas, protestai ir pasipiktinimai, jeigu mūsų rašytojai ar dailininkai sugebėtų ir išdrįstų sodriai parodyti teisingą išeivijos lietuvių gyvenimą ir ryškiai atšviestų mus pačius – visiškai tikrus ir nuogus, tokius sukiužusios dvasios stuobrius, žvingau­jančius erotomanus ir tautinius degeneratus arba ir tokius idea­listus ir milžinus, kaip save stengiamės matyti ir kitiem rody­tis – ligi slapčiausių ir intymiausių mūsų kūno ir dvasios gelmių.

 

        Žinoma, jei mumyse dar yra kiek dvasios ir jei gelmės dug­nui pasiekti neužtenka arbatinio šaukštuko.

 

        *  *  *

 

        Tad kur ieškoti (jei manytume, kad reikia ieškoti) teisingo lietuviškos gyvenimo tikrovės vaizdo? Gal spaudoje?

 

        Be abejo! Juk nuolat tvirtinam, kad lietuviška spauda tai mūsų gyvenimo veidrodis, mokytojas ir patarėjas, teisingos patriotinės orientacijos versmė ir gairė, paveikiausias ir beveik pats pagrindinis lietuvybės palaikymo ir išlikimo šaltinis.

 

        Aš nuo vaikystės pradėjau šį tą rašinėti ir glamonėtis su lietuviška spauda – jau maždaug daugiau kaip per 50 metų – tai suprantama, kad laikraščius iš principo palaikysiu, nes juos mėgstu ir aukštai vertinu. Deja, nebūsiu čia vienintelis liudi­ninkas: mūsų išeivijos spauda, po tam tikro pakilimo ir pagyvė­jimo, per pastarąjį dešimtmetį vėl ima rodyti anemijos ar ir daug sunkesnių nuosmūkio ženklų, ypač kas siejasi su jos vaid­mens priedermėm mūsų gyvenimui teisingai ir konstruktyviai vaizduoti.

 

        Daug būtų aplinkybių tatai paaiškinti, daug objektyvių priežasčių trūkumam suprasti ir dovanoti, bet nemaža ir pačių redaktorių bei bendradarbių pamirštos ar jiem nebesuprantamos atsakomybės. Mes gi matom, pavyzdžiui, kaip mūsų tautinė ir tarptautinė padėtis blogėja, veikla genda, suskyla, beveik viskas neišvengiamai mizernėja – o laikraščiuos vis dažniau skaitom apie veikėjų laimėjimus, jų nuopelnus ir didžiulius darbus arba apie genijus teatro ir koncertų scenose, apie bismarkus politi­koje, iškilius naujus tautos vadus ir net vades. Mažne rožės žydi mūsų bendruomenės kalvarijų erškėčiuotuose takuose.

 

        Rodos, būtų nuodėmė padoriam tautiečiui visu tuo nesigėrėti. Ir aišku, kaip tai gražu, kilnu, didinga! Bet net ir mūsų vaikai  supranta,  kad  tai daugiau  tik  žaismas ir – poezija!

 

        Taigi desperatiškai graudindamies, norom nenorom kaip nors sutiksim, jog spaudoje mūsų gyvenamosios tikrovės vaiz­das gan nutolęs nuo nuogosios tiesos, „poetiškai“ perpieštas, per kreivą veidrodį atšviečiamas.

 

        Nuolat juk girdim nusiskundimus tų, kurie daugiau daly­vauja viešojoje veikloje, kad ir jie neranda teisingo savo darbų paveikslo. Leiskit paminėti vieną patį mažiausią, visai nebaisų faktelį, iš kurio suprasit, ką turiu mintyje. Dar neseniai kaip tik šioj vietoj mes visuomenei pateikėm mūsų žuvusio kolegos, brangaus draugo Juozo Tininio naują knygą. Ta proga man teko keliais žodžiais apibūdinti rašytojo charakterį ir jo, kaip labai man artimo draugo, asmenį. Tada paminėjau, kad Juozas, nors konservatyvus savo pasaulėžiūra, šiaip jau daugeliu atžvil­gių buvo labai šių dienų, t. y. modernus žmogus, tarp kitko, puikiai šokęs valsą ir modernesnius šokius.

 

        O prieš savaitę skaitau viename Clevelando lietuvių laik­raštyje nedrįstančio pavardę pasirašyti reporterio išpoškinimus, esą apie velionį buvę „ironizuota, kad Tininis nemokėjęs šokti valso“! Ir daryk ką nori – mes kalbėjom apie velionį, kaip gerą žmogų ir rašytoją, visai neironizuodami liudijom buvus jį ir gerą valso šokėją, o laikraštyje tvirtinama visai priešingai. Re­porteris sąmoningai meluoja redakcijai, kuri iš tolumos negali patikrinti jo prasimanymų.

 

        Ką nors panašiai norėčiau liudyti ir apie Gustaitį, kuris nuo pat jaunystės buvo elegantiškų manierų, nevengdavo bajoriškai pabučiuoti rankutę poniai (jeigu ji jam patikdavo...) ir dargi pašokdavo tango „Last tango in Paris“ rafinuotu stiliumi. O verčiau šiuos faktus nutylėkim, nes, ko gero, kitam laikraščiui tas pats reporteris praneš, kad štai mes čia išsikvietėm svetį išreklamuoti jo knygai ir jį patį išgirti, o kartu ir pajuokėm paskleisdami gandą, kad jis visiškai nemokėjęs šokti nei tango, nei paprasčiausios polkos, nei klumpakojo.

 

        Patyrimas rodo, kad nebegalim pasitikėti spauda ir repor­teriais.

 

        *  *  *

 

        Bet aš ant šios scenos atsiradau ne spaudos kaltinti ir skųstis. Nors turėčiau pagrindo: vien šiais metais absurdiškų tikrovę perkreipiančių komentarų jau ne sykį buvo apie mano kelis rašinius ir vieną kitą prakalbą, o viename Chicagos dienraštyje „kovoje už tautos laisvę“ tokių patrakusių išpuolių ėjo seri­jom. Ir tebeina...

 

        Tačiau spalvinguose mano ilgų metų patyrimuose tai nebu­vo pirmiena, o tik papildomi akordai ilgoje marche macabre eisenoje. Su tuo dera atlaidžiai susigyventi, kaip su artrito liga ar kaimyno kieme vidurnakčiais sulojančiu šunim.

 

        Šiandien pasirodau su visai kitokiom emocijom. Su džiaugs­mu ir nustebimu, kaip liudininkas šviesaus paradokso, patvir­tinusio jau seną, tegu ir keistą, įsitikinimą, kad teisingai ir rimtai kalbėti apie mūsų gyvenimo tikrovę dabar geriausiai tegalima ironijos, humoro ir satyros tonais. Antano Gustaičio vėliausieji „Saulės šermenys“, kaip ir du ankstyvesnieji jo poezijos rinki­niai, man yra šio paradokso įrodymas. Jo poezija yra kaip tik dar nefalsifikuota mūsų gyvenimo tikrovė. Pro jos ašarų ir grimasų pudrą dar matyti tikrasis mūsų – „Dievo tvarinių“ – veidas. Ir poetiškas, ir kiauliškas, jeigu atleistumėt šitokių nebroliškų sąvokų akistatą.

 

        Tai labai skirtinga poezija nuo anos kitos, pradžioje mano minėtos poezijos sampratos. Klasikinė eilėdara, veik tobulas toninis ritmavimas ir rimavimas, graži ir švari kalba... Humoras žvilgsniuose į mūsų būties ir buities stipriom lempom apšviestą estradą ir į tamsiausių užkampių miriadą... Satyra ir sarkazmas melui, pretenzijai, dviveidystei, puvimui... Ironija mūsų skausmų ir tragedijėlių akivaizdoje.

 

        Apskritai čia išvystam, kaip mum visiem dabar „gerai“, ir kaip tave ir mane, „šunų aplotus“, karste pagerbs bičiuliai, prie­šai ir daktarai. Svarbiausia gi, kad šiose eilutėse yra kūrybiškai transformuota mūsų dienų ir naktų tikrovė ir tiesa, kurią dai­lininkas Viktoras Vizgirda dar papildo savo drąsiais, ekstra­vagantiškais, kone gąsdinančiais potepiais. Tiktai – ne, ne, Viktoro stiprybė vis dėlto ne knygas iliustruoti...

 

        Savo žodžiam įrodyti, aišku, turėčiau ir galėčiau cituoti dešimtis pavyzdžių. Bet tada sugadinčiau visą reikalą ir mūsų šio vakaro siekius: pirma – nekliudyti plačiau ir ilgiau čia pasireikšti svečiui Antanui, kaip mūsų pobūvio primadonai, ir antra – kad, viską per daug atskleidus, nesumažėtų jūsų pagun­da įsigyti šią naują, prabangiškai išleistą, „lietuviška drobule“ apkaustytą veikalą, be mano pagalbos jį patiem paskaityti, įsiskonėti ir įsitikinti.

 

        *  *  *

 

        Norėčiau dar pridėti nevisišką pritarimą minčiai, kažkieno surašytai mūsų vakaro programos komentaruose. Klausytojai čia raminami valerijonu, esą aštri Gustaičio satyrinė poezija skaitytojų vis dėlto neįžeidžianti, nes keliamas ydas ir nuodė­mes poetas priskiria sau, tuo užglostydamas mūsų įniršį ir visiem patikdamas. Pasakyta gerai, bet ir blogai.

 

        Su Antanu mane riša ilgesnė nei 40 metų pažintis ir nuo­latinė draugystė, kurios grėsmingai nesudrumstė jokie partiniai, ideologiniai, seksologiniai ir alkoholiniai fanatizmai. Kaip jis mano, taip ir aš jo žinau visas didžiausias ydas ir nuodėmes. Kaip aš pats, ar dažnas iš mūsų, jis jų turi ir dar neatrodo, kad jų daugiau nepridarys. Tad tikiuosi, jog asmeniškai neįskaudin­siu karštu linkėjimu, idant jo ydos ir nuodėmės pergreit ne­mažėtų – kadangi nuodėmės dažniausiai yra saldžios, – o ypač kad literatūriškai jo humoras ir satyra nešvelnėtų. Saugok Pra­amžiau, kad tik nepasisuktų atsargyn, bailyn, saldžialiežuvyn.

 

        O tuos švelninančius pudravimus, lakavimus ir atsargumo saugiklius pastebim ne tik mūsų grožinėje literatūroje ir spau­doje, bet jau ir mūsų satyrikų prisitaikėliškuose takuose. Pvz., šiais metais čia net dukart klausėmės gabaus aktoriaus, komiko ir humoristo Vitalio Žukausko. Buvo aiškiai matyti, kad mūsų mielasis bičiulis su cholesterino amžiumi savo artistiniu reper­tuaru eina minkštyn ir švelnyn. Be abejo, taip čia praktikuoja daugelis scenos ir televizijos komikų, nes tada mažiau pavo­jinga suerzinti klausytojų priešiškumą. Matot, tikėkit, visa tai at­sitiko ne jum, ne dėl jūsų kaltės, bet man arba mano žmonai, arba mano sūnui, arba mano bobutei. Viskas tarp savųjų, aš nieko svetimo neužgaunu, ne jus turiu galvoje...

 

        Ai ai, – dar ne per normą, bet jau labiau pastebiu šį polinkį ir Gustaičio kūrybos pipiriniuose vingiuose. Man betgi rodos, kad meno kūrybos erdvėse tai būtų labai sunki, gal mirtina nuodėmė.

 

        Antanai, ko rizikuoji, sulaukęs jau veterano amžiaus? Lais­vai ir nesivaržydamas kalbėk toliau apie mūsų tikrą gyvenimą, verkdamas juokis, juokdamasis verk! Tik niekada savo kūry­binės misijos ir kritinio žvilgsnio įtampos nesilpnink raminan­čių vaistų injekcijos švirkštu. Būk ir toliau, lik iki galo – iki saldumo – skaudus kobros geluonis.

 

        Suprantu, kad tai nehumaniškas, tiesiog gąsdinantis linkė­jimas. Bet gal atleisi šio pašaukimo solidariam daugelio dešimt­mečių tavo bendrakeleiviui.

 

        I973.XI.27

 

        Raila, Bronys. Kodėl antraip?: Lit. kronikos su išgyvenimais. – Vilnius: Vaga, 1991.