Accessibility Tools

 

        gustaitis antanasgustaitis antanas

 

 

        Jei draugas švenčia jubiliejų,

        Vaizduok jo kugelį, spirgus,

        Kaip žūt už Lietuvą galėjo,

        Tik žygiuos buvo atsargus.

 

        Trys šio posmo eilutės man aiškios, suprantamos, teisingos. Visiškai tikra, kad jų kūrėjui Antanui Gustaičiui priartėjo dar vienas jubiliejus. Kažkoks lyg per ilgas – septynios dešimtys metų, ar panašiai. Atsižvelgiant į mum žinomus jo rezistencinius užsimojimus ir eitas dar rizikingesnes pareigas prie visokių valdžių – jis jau turėjo žūti už Lietuvą. Tiesiog privalėjo būti nudaigotas – ar komunistų, ar nacių, ar smetoninių fašistų.

 

        O kad nežuvo, tai įrodo jį turėjus vertingą ir išpuoselėtą atsargumo dovaną, apdairumą, nesikarščiavimą. Po karo į Ame­riką mūsų panašių priplaukė kelios dešimtys tūkstančių. Vis tokių kažkada reiškusių tvirtą ryžtą žūti už tėvynę, bet ištobu­linto atsargumo dėka vis gyvus išlikusius. Kai pavojai nutolo anapus Atlanto ir kai kovoje nebėra reikalo muštis per atsargiai, tai dabar čia vedam kovas „dėl tėvynės“, dėl Lietuvėlės, daug narsiau.

 

        Bet vienos ano posmo eilutės negebėčiau pateisinti. Kaip man apdainuoti brangaus jubiliato kugelį ir spirgus, kad tokių dar niekad negavau iš jo šeimos svetingos virtuvės, nei ant stalo neregėjau. Kai prieš daugiau negu porą metų su pačia ilgėliau viešėjom So. Bostone, East Third Street 862 numeryje – triau­kštėje Santvarų pilyje, – tai nereikėjo tramvajaus pasiekti 860 numerio duris, kur taikingai sambūviavo Antanas Gustaitis su savo pačia Aleksandra. Abiejose menėse mūsų puotos tada tęsėsi kone kasdien ir, paslapties neatidengiant, vaišės maždaug nesiliovė. Bet užmušk – niekur nė karto negavom nė vieno kvepiančio spirgučio, nė gabalėlio kugelio. Esu už tai specialiai dėkingas, nes šis „tautiškas“ patiekalas niekada nebuvo mano skanumynų sąraše.

 

        O kai Gustaičiai ar Santvarui kartais pasirodydavo aplink Los Angeles palmikes, tai negalėčiau sakyti, kad ir mes juos būtume badu marinę ar troškuliu dusinę. Bernardas Brazdžionis dar ir į Vistą veždavos ir už sienos nugabendavo meksikoniškų enčiladų paragauti. Tik nepamiršiu, kad sautbostoniečiai, mus pas save vaišindami, nė karto neatsiliko, visada prilygo, gal mus net perviršijo šventadieninio maisto kokybe, gėrimų tau­rumu, pritrenkdami savo vaišių stalų skulptūrinėm formom, grožybiniais indais, auksinėm taurėm, turbūt deimantinėm šakutėm, taigi atmosferos meniškumu, papudruotu šiltos draugystės elegancija.

 

        Daugiau ko beveik ir nereikalaukim iš mūsų šiurkštaus pasaulio. Tai kaip galėčiau išlikti šaltas, bešališkas ir bejausmis, atėjus, metūzeliškai Antano septynių dešimtmečių sukakčiai? Kai ir mudviejų nesudrumsta draugystė trunka, rodos, tiek pat dešimtmečių, kas drįstų iš manęs reikalauti ledinio „objektyvu­mo“ ar, saugok Dieve, balzamuojančių „studijų“?..

 

        Prisiminimai – atgal ir pirmyn

 

        Sunku ką nors naujo ir neįprasto iškelti Antano Gustaičio biografijoje, kadangi mūsų pažintis, kaip minėjau, buvo pernelyg ilga. Visokios vadinamos staigmenos tuomet išblunka. O svarbiausia, per tuos dešimtmečius dar nė karto nepasitaikė susi­barti ar iškrėsti nors keletą stipresnių tarpusavio kiaulysčių. Čia tas pats kaip su taikiom ir laimingom šeimom, apie kurių gyvenimą nėr ko daug pasakyti. Kas kita, kai būna neištikimy­bių, svetimoterysčių, mūšių, skriaudų, šmeižtų, intrigų. O mudu, kadangi ir gimę tame pačiame mėnesyje, šeimos ver­sluose, rods, dar nesugrojom per didelių dramų, nes vis prisilaikėm identiškų pažiūrų: atvykę Amerikon, sutarėm ir nusistatėm, kad tremtyje mūsų žmonos patvariai laimei išlaikyti turi būti skirtos malonumui ir prabangai, o ne sunkiem darbam fabrikuose. Rojaus nesukūrėme, bet ši aplinkybė teikė šiek tiek namų židinio šilumos ir palaikė šiais laikais nebemadingą šeimų nesuardomumą. Bet kol šeimų nesuardai, tai nėr apie ką daug kalbėti...

 

        Rišo mus ir kita ideologinė bendrystė. Jau nuo senų prieš­karinių smetoniškų laikų mudviejų gyvenimą dengė politinių pažiūrų monotonija. Kreivais karjeros laiptais, rodos, stipriai kopėm link tautos (bei savo) gerovės ir šviesesnio rytojaus, o vis kažkaip atsidurdavom nepakankamai ištikimų „kairiųjų tautininkų“ grupėje. Matyt, kad mudviem, iš ano kairiosios vai­kystės podirvio dygusiem, vis netikėtai ir nesudrausminamai dygdavo opozicijos usnys, raitėsi valdžios kritikavimo šeriai ir šiaip jau kyštelėdavo nepakankamai klusnus atsidavimas auto­ritetų išminčiai, tų laikų vadystės skoniam ir stiliam.

 

        Šie būdo bruožai, kurie jau reiškėsi Antano jaunystės visuo­meninėje ir administracinėje veikloje, vėliau derlingai išnoko ir tiesiog išsikerojo jo literatūrinėje kūryboje jau už tėvynės pakluonių. Retas Lietuvos poetas (jūs nepatikėsit, bet tai tiesa) turėjo per trumpą laiką tiek administracinių pareigų ir valsty­binių uždavinių, kiek mūsų jubiliatas. Pradėjo nuo svarbiau­siųjų – pradžios mokyklos mokytojo, o paskui gimnazijose, – ir tuo švyturiu būti nesiliovė net Bostone, ilgus metus čia va­dovavęs lietuviškai mokyklai... Literatūros ir teatro studentas, dramaturgas, daugelio radijo vaidinimų autorius, o ir vėliau, beveik pavėluotai, dramos sambūrio prievaizda Bostone ir dargi filmų aktorius lietuviškoje „Velnio baloje“ anglų kalba!.. Uolus laikraštininkas senais laikais ir dabar, tegu po savo išpuoliais, „Keleivyje“ ir nepasirašantis, bet lengvai iš kalbos atspėjamas, išraiškinga forma pateikiantis mūsų išminties ir beprotybių te­mom aštraus įžvalgumo idėjų.

 

        Šiandien jau nebesuskaičiuočiau, kiek jis yra pridirektoriavęs Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus valstybiniuose radiofo­nuose ir tarybiniame sostinės teatre, kiek visokių programų redagavęs ir jas organizavęs. Smagu prisiminti, kaip 1939 metais, karui jau prasidėjus, Kauno radiofone protarpiais jis ir mane kviesdavo, kaip tada sakydavom, „nupūsti miglelę“ apie mįslin­gos ateities perspektyvas. Ir pūtėm...

 

        Laimei, nuo tokių miglų pūtimo, nuo pavojaus subiurokra­tėti, suvaldininkėti ir nepataisomai sustabarėti jį pačiu geriausiu laiku išgelbėjo tremtis. Ak, kokia laiminga jam buvo šioji trem­tis, išlaisvinusi nuo biurokratinių pareigų sugrįžtančio Antano Sniečkaus teatruose, parūpindama naujų nuotykių, įkvėpusi kūrybiniam darbam! Kava be cukraus pasivaišindamas dypysiškos lietuvių bendruomenės stovyklose, jis čia dažnai su bičiuliais rašytojais Pulgiu Andriušiu, Bernardu Brazdžioniu ir Stasiu Santvaru lankė lietuviškas parapijas per visą vakarų Vokietiją. Mūsų dienų trubadūrai nuvargusias tautiečių širdis guodė būties maldom, šviesiom pranašystėm, poezijos gražumynais, juokais, satyrom ir pipirais.

 

        Po to viskas suiro ir dangūs vėl mainėsi. Bet kai, Unros prieglobsčiui pasibaigus, daugelis gražbylystės erelių suglaudė sparnus ir ne vienas politikos liūtas sustabdė savo karingus maurojimus – Gustaitis neužsičiaupė ir Amerikon atplaukęs, nors Bostono fabrike pradėjo žygius šįkart ne nuo direktoriaus, o trupučiuką žemesniuose postuose. Sustygavę kitą ansamblį su Brazdžioniu ir aktorium Henriku Kačinsku, jie vėl laisva­laikiais lankė daugelį Amerikos ir Kanados lietuvių, kaip saky­davom, „kultūrinių parengimų“.

 

        O kai likimas tuos tris draugus netrukus išsklaidė per tūks­tančius mylių vieną nuo kito – ką matėm ir matysim dar ryt poryt? Ogi Gustaitis pats vienas su neišsenkama energija tebeskraido po tą pačią Ameriką ir Kanadą – nuo Atlanto ligi Pacifiko, nuo Toronto ligi Floridos – su literatūros vakarų programom. O tai šiek tiek sunkesnis darbas, negu tik lankyti anūkus kaliforniškoje Camarillo vasarvietėje.

 

        Šalia Vitalio Žukausko „Vieno žmogaus teatro“, Gustaitis ištikimai ir herojiškai tebesiautėja kaip „Vieno poeto literatūrinis vakaras“. Jei jis visur buvo pageidaujamas ir laukiamas, jei dar nenusibodo ir neįkyrėjo, jei mūsų naujieji tautos vadai, apar­tamentų rotšildai ir rokfeleriai iki pamėlynavimo dar neįsiuto nuo jo sarkazmų ir įžeidinėjimų ir jeigu vis tebėra liaudies mylimas ir apiplojamas – tai, matyt, ne už dyką, o už ką nors. O tai, rašant apie jubiliejušus, toksai stebuklas yra nemenkas palengvinimas, nes nebereikia daug aiškinti aiškių dalykų.

 

        Kaip Antano misionieriška iniciatyva nerimstančiai teberu­sena, tegu liudija mūsų užpernykštis pokalbis Santa Monikoje, Kalifornijoje, kur jis, kaip sakiau, jau kelintą kartą lankėsi anūkų pažiūrėti bei šiaip jau atostoginiais tikslais. Tai anąkart jis man ir sakys:

 

        – Matai, artėjant mum į žydrąjį pensininkystės sodą, būtų pats laikas dar pasižmonėti, prieš marškinius padžiaunant. Pirk naują erdvesnį automobilį, aš pamėginsiu žygiui prikalbinti Bernardą Brazdžionį – na, ir patraukiam visi per Amerikos lietuvių parapijas, per kalnelius ir lygumėles. Pranašas paskaitys pačios rimčiausios, kraują užvirinančios poezijos, aš pridėsiu vėsinančios linksmesnės, o tau liks tik dvi svarbios pareigos: šoferauti ir per vakarėlių įžangas vis pasakyti apie mus po prakalbėlę ar šiaip paraginti lietuvius dar kurį laiką pabūti lietuviais. Galėtum ir mūsų visų knygeles pardavinėti... Žinoma, būtų gerai, jei mum nepavydėtum ir tau nebūtų gaila mus atitinkamai vis pagirti, aiškinant liaudžiai mūsų misijos prasmę. Ką ma­nytum?

 

        Susijaudinau ir vis negalėjau tiesiai atsakyt į gyvybinį klau­simą. Jis tebegundo ir ligi šiol. Gal tai būtų buvus mum vienin­telė dar tokia įdomi ir labai smagi ateitis.

 

        Gera galvoti, kad ne mus išjuokia

 

        Gimtadienių ir vardadienių minėjimai visiem smagios as­meninės ir šeimyninės šventės. Ypač dviem pirmaisiais amžiaus dešimtmečiais. Vėliau gimtadienių kupetos džiugina nebe dažną, o daugelį tik sunkina, įkyriai primindamos apsiniauksiančią ateitį. Apskritai tos ilgaamžės sukaktys nėra koks nors specia­lus to žmogaus nuopelnas ar pats savaime įnašas istorijai, o dau­giau nebent pelnyta pagarba jo biologiniam atsparumui ir Vieš­paties malonei.

 

        Deja, pasaulyje vis nebuvo ir turbūt greit nebus nei lygybės, nei teisybės. Net ir Lenino kompartija, nepaisant genialiųjų jo vietininkų, nesugebėjo įkurti tokios santvarkos, kur visi piliečiai pagal korteles iš valstybės iždo būtų lygiai aprūpinami tokiais pat smegenim, vienodais talentais, kūrybingumo, darbš­tumo ir ištvermės dorybėm, o vėliau tais pačiais ordinais, me­daliais ir privilegijom speckrautuvėse. Todėl ir komunistinės, ir kapitalistinės vergijos pasauliuose mes minim vienų sukaktis su cimbolais, o tūkstančius kitų begėdiškai nutylim, nors visų sielos juk vienodai nemirtingos.

 

        Vienas iš tų, laužančių žmogaus lygybės principą, štai bus ir Antanas Gustaitis. Nebūtinai biurokratijoje, radiofonų ad­ministracijoje ar kitose praturtėjimo veiklos srityse, kur lygybė Antanui labiau lūždavo ne į aukštį, bet žemyn. Nedėkinga tau­ta ir bendruomenė tos rūšies jo nuopelnus jau dabar niekšiškai pamiršo. Bet viena sritis, kuri jam svarbiausia, turbūt nebus pamiršta – tai Antano Gustaičio grožinė kūryba, su kuria jis jau daugiau nei per tris dešimtmečius yra įplastėjęs į pačią tautos širdį, dėl kurios nenusibosta literatūros vakarų publikai ir dar vis kviečiamas ją vaišinti labiau bręstančiom uogom.

 

        Matau, kad man prakeiktai šį kartą nebesiseka sklandžiau išdėstyti savo minties, kuri čia su išpūsta pretenzija suskamba tik banaliom metaforom. Bet kad sunku aiškiau ir kitoniškai išsisakyti, nelengva tiksliai aprėminti Gustaičio poezijos tūrio ir esmės. Kas kita, kai pasakom apie poetą: štai religinės ar pa­triotinės poezijos meistras. Tuomet viskas iš karto aišku ir suprantama. Bet humoristinė poezija, kaip dažniausiai literatūros vakarų garsinimuose „pristatomas“ Gustaitis, – kas tai per paukštis?

 

        Kai kam jo deklamacijos išvis atrodo gal ir ne poezija, o vien pramoga, pasilinksminimas, „juokas ligi ašarų“, kandi iltis, pa­sišaipymas iš tautos vadų ir prasikišusių tremties brolių. Be abejo, tokiuose įspūdžiuose būtų kiek tiesos. Tikra laimė, kad mes lietuviai dar turim tikrai gerą būdą, jog dažniausiai ma­nom, kad poetas satyrikas juokiasi ir tyčiojasi vis iš kitų, iš mūsų kaimynų ar priešų, ar pats iš savęs, bet ne iš mūsų...

 

        Trim poezijos rinkiniais Gustaitis atsistojo ir pasiliks mūsų grožinėje literatūroje, nors ją vadintume tik humoristine ar net „lengvąja“. Tai – „Anapus teisybės“ (1956), „Ir atskrido juodas varnas“ (1966) ir „Saulės šermenys“ (1973). Ir kai Antanas švęs 80 metų jubiliejų, tikriausiai dar pasirodys naujų rinkinių, nes girdėjom ir nujaučiam, kad jo rankraštyno aruode dar liko daug nepaskelbtų ir vis pilama naujų grūdų.

 

        Humoristikos rašytojų, tegu ir be pertekliaus, nestigo praei­tyje (žymesnieji Kazys Binkis, Teofilis Tilvytis) ir apstu jų dabar Lietuvoje, nors totalistinės sistemos kraštuose cenzorių geležinės replės visada kiečiausiai spaudžia režimo kritikų ir satyrikų nagus. Nesam dar visiškai uždusę ir užsienyje, kol turim keletą gabių ir taiklių, kaip Balys Pavabalys ar S. Aliūnas, bet nei rašytojai, nei skaitytojai nepyks, jei liudysim, kad savo išskirtiniu talentu, humoro ir satyros raiškumu, poetinės formos klasikine kokybe ir kalbos grožiu, mūsų buities tragiz­mo, kvailybių ir sopulių išjautimu Antanas Gustaitis, parafra­zuojant George Orwello posakį, anų humoristų ir satyrikų tar­pe yra lygesnis tarp lygiųjų, kol kas gal pats lygiausias. Lengvą, pramoginį, anksčiau vadinamą feljetoninį eiliavimą jam pavyko įkūnyti ir estetikos plotmėje iškelti, kaip sakoma, ligi pačios tikriausios poezijos lygmens, net ligi sarkastiško lyrizmo gelmių.

 

        Šiuo atveju nemokėčiau Harvardo metodais įrodyti savo teigimų. Gal ir nereikia. Poezijoje, kaip ir gyvenime, veik ne­įmanoma pagal paragrafus įrodinėti humoro ir juoko aromato. Jei pradėtume rimtai įrodinėti, humoras nustelbtų, jo visai ne­beliktų. Humoras turi reikštis betarpiškai, savaime kalbėti, būti suprantamas be aiškinimų, spontaniškas.

 

        Ir kai vis dėlto norėtųsi pacituoti bent vieną kitą blizgantį posmą iš minėtų knygų, vėl nelaimė – per daug ten tokių pos­mų ir nėra vilties teisingai atrinkti pačius geriausius. O tačiau reikėtų rimto skaitytojo uoslei bent prabėgom papinti margą puokštę iš Antano Gustaičio evangelijos. Pamėginkim...

 

        Keletas pavyzdžių

 

        Apie meilės trapumą:

 

        Ir linksmas Praamžius, rods, juokui mums lemia

        Vėl vieną priglausti, žavėtis kita ,

        O meilė tarytum senatvėj salami:

        Vilioja pipirai, o dančiui kieta.

 

        Arba du posmeliai, kaip dobilėliai, apie rasiškai tautišką lietuvybės susimaišymą dabarties ir netolimos ateities gadynėje:

 

        Mes lankoj vėliak pradalges rišim,

        Uždainuosim: Dalgeli, valio!

        Su dukrelėm ispanėm, airišėm

        Ir su juodu tremties sūneliu.

 

        Tai nebūgštauk, jei ašarą šluostom,

        Juokias fleita, tarytum gyva:

        Sužydės vėl vaivorykštės juostom

        Mūs jungtinių tautų Lietuva!

 

        O  štai  jau  graudulingesnės  mūsų  tėvyniškos  nostalgijos pabaiga:

 

        Bendrai užsigėrę už bendrą gerovę,

        Apverkiam Šešupę, rūtelę ir svirtį,

        Ir neša mus vėjai, iš kojų išrovę,

        Ir stumia mus žmonos į lovą numirti,

        Ir lieka tėvynei tiktai skudurai

        Visų patriotų bendrai.

 

        O tuomet pasivaidena su tavim pačiu atsisveikinimo vizija naujosios parapijos koplyčioje:

 

        Praeis dar metai keleivio kojas

        Įries į lovį, šilkais išklotą,

        Ir negirdėsi užsimiegojęs,

        Kaip tave gerbia, šunų išlotą,

        Bičiuliai, priešai ir daktarai,

        Visi graudingai, visi gerai...

 

        — — — — — — — — — — —

 

        Ir buvę žvirbliai dabar arai,

        Visi laimingi, visiem gerai.

 

        Arba dar „triptikas“ iš mūsų asmeninių ir politinių kovų lauko (parinktas po posmą iš trijų atskirų eilėraščių):

 

        Rods, poniutė kaip gitara:

        Kaulai, stygos ir dažai

        Smaugia vyrą jaguarą,

        Šaukia: sekso per mažai!

 

        — — — — — — — — — — —

 

        Komunistas net be šūvio

        Pievoj Mičigano

        Prisirišęs už liežuvio

        Patriotą gano.

 

        — — — — — — — — — — —

 

        Kontinentais ir seklyčiom

        Varę blakę pėsti

        Šiandien baigėm su garstyčiom

        Vienas kitą ėsti.

 

        Ir pagaliau daugelio mūsų emigracinių „seimų“, veiksnių kongresų ir partijų centrų komitetų veikėjavimo finalas, bū­dingas moterų išsilaisvinimo gadynei:

 

        Ir išrinkom dėdės tetą

        Vesti žygiuosna visus,

        O teta ta komitetą,

        Komitetas kilbasus,

        Prie kilbasų – dar kopūstų,

        Kad mums laisvės vėjas pūstų,

        Plius Canadian gaiva,

        Lai gyvuoja Lietuva!

 

        Tikėsiu, jog po visų šių įrodymų skaitytojas tikriausiai ma­tys, kad gyvenam pusėtinai niūriais ir nelaimingais laikais. Bet jie virsta kažkaip lyg geresniais, šiltesniais, net linksmesniais, kol tarp mūsų sukasi ir po lietuviškas parapijas skraidžioja Antanas Gustaitis.

 

        Melskimės, kad jis dar ilgai būtų pati vertingiausia mūsų dabarties paguoda.

 

        1977.III.8

 

        Raila, Bronys. Kodėl antraip?: Lit. kronikos su išgyvenimais. – Vilnius: Vaga, 1991.