gintalas_petras_einu_namogintalas_petras_einu_namo        Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

 

        Petras P. Gintalas gimė 1983 m. gruodžio 28 d. Telšiuo­se. 2002 m. baigė Telšių Žemaitės gimnaziją, įstojo į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto informologijos specialybę. 2002 m. rugpjūčio 16 d. nusken­do jūroje. Kas slypi tarp šykščių jaunuolio biografijos eilučių? Ką kalba jo kūryba?

 

        Humanitarinio profilio Telšių Žemaitės gimnazijoje Petras mokėsi paskutiniuosius dvejus metus, buvo aktyvus gimnazijos laikraščio „6 žaros“ bendradar­bis, – ten spausdino savo eilėraščių, eseistikos. Kom­piuterio laikmenoje likęs pavadinimas „Straipsnis laikraščiui“. Petro eilėraščių išspausdinta ir gimnazijos poezijos almanache „Poezijos pavasarėlis-2002“ („Ne­karpau vynuogėms kojų“, „Angelai sargai nedrybso danguj“). Tėvas, dailininkas Petras Gintalas, pateikęs sūnaus kūrinių, patvirtino ankstyvus literatūrinius jo sugebėjimus, skatinimus rašyti. Telšiuose gyvenantis poetas Vytautas Stulpinas jau po Petro mirties pa­rengė dvi publikacijas – Telšių apskrities laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“ (2003 07 15) ir kultūros savait­raštyje „Literatūra ir menas“ (2004 02 27). Deja, į šias publikacijas ir į savaitraštį „Nemunas“ (2007 07 24–30) pateko svetimų eilėraščių (yra pagrindo manyti, kad tai pluoštas Vaido Baranausko kūrinių, buvusių Petro kompiuterio laikmenoje).

 

        Pristatydamas Petro P. Gintalo eilėraščius, V. Stulpi­nas rašė: „Pamenu, per Poezijos pavasario valandėlę Vytauto Mačernio klasėje gyriau Petro Gintalo eilė­raščius. Jie nustebino originalumu, tikra poetine eks­presija, savitomis pasaulio įžvalgomis. Ir kalbėjau, kad tokie ieškojimai turi ateitį – juose neradau pra­dedančiųjų literatų kūrybai būdingų „gražumų“ bei stereotipų. Liko (kaip sunku rašyti šį žodį) pluoštas prozos bandymų, o eilėraščiai artimiausiu metu tik­riausiai susiklostys į knygą. Jie, be abejo, to verti. Kaip ir dienoraščiai, sklidini jaunatviško maksimalistinio siekio pažinti save ir paradoksalią, amžinai mįslingą tikrovę.“

 

        Eilėraščiai – gyva jaunuolio reakcija į šiuolaikinį pa­saulį, kur „sumenkinta tiesa“, devalvuotos vertybės. „Apkabinę kryžių ir butelį / Pavargusiom akim / Žiū­rim į žmones“ – fiksavo savo kartos nuotaikas. Tėvynė nebe ginama, o pavaroma („Laikrodis eina...“). Susi­maišius gėriui ir blogiui, atrodo, kad ir angelai sar­gai nebeturi aukštesnių intencijų, ta pati degradacija kaip žemėje, taip ir danguje (siurrealistinė eilėraščio „Angelai sargai nedrybso danguj“ poetika). Adomo palikuonis nebemato pirmykščio tyrumo: „Nešvarūs obuoliai / Nešvarios rankos“. Aliuzijos į naujuosius politikus („Nulaužtas“, „Statistika“), sarkastiškas stalinizmo, KGB sistemos vertinimas („Kalnas“ (,Kai užli­po ant kalno...‘), „Apie siurbėles“) – socialiai jautraus jaunuolio reakcijos, ankstyva visuotinumo pajauta.

 

        Bene labiausiai P. P. Gintalui rūpėjo gyvenimo pras­mės tema, individo savastis ir jos praradimas. „Kartą kažkas pasakė: Gyvenimo prasmė – gyventi“, ši tezė kartojama absurdo poetika parašytame prozos etiu­de „15 bepročių“. Tyrinėja prigimtį („koks tu esi“) ir (ne)galimybę keistis, ilgisi tikro gyvenimo. Idealistas bijo degraduoti, gyventi „be prasmės ir reikšmės“. „Ar teko pamesti viltį...“ – svarsto „Vilties linijos“ – savižu­dybių prevencijos tarnybos – konsultantas. Petras ne vieną naktį praleido prie „Vilties linijos“ telefono, drą­sindamas pristigusius jėgų gyventi. Savanoris pažino gyvybės trapumą, mažo ir silpno vertę. Rezonavo ir savo, ir kitų išgyvenimus: „Taip noris verkt name, ku­riame niekas negyvena. Kai matai kažką besidalijant džiaugsmu, rodos, išgyveni, rodos, esi toks sumautas jautuoklis“.

 

        Kaip ir bendraamžiai, svajojo, ilgėjosi meilės, dalino­si laiškais, moksleiviškais džiaugsmais ir skausmais. Draugystė geriausiai gali atgaivinti „išsekusį protą“, pabudinti „užtemusią sielą“. Eilėraštis „Ieva“ skirtas mergaitei, su kuria draugavo. Laiškuose, kaip galima spėti iš jos atsakymo, rašė ir apie savo vienatvę, įky­rias mintis išeiti. Petro netenkino vidutinybės, karei­vio gyvenimas („Beprasmis, bereikšmis... eilinis“). Ins­tinktyviai vengė to, kas įžemina, tempia į rutiną, pur­vą, buitį: „Visi apkaustyti / Protingi / Subalansuoti / Stabilizuoti“ (eil. „Dulkelės“). Reiklumas sau ir kitiems turi kūrybos ir laisvės konotaciją.

 

        Petro P. Gintalo eilėraščiuose dažni bibliniai, kultūros ženklai: Adomas, Ieva, Abelis, Nojus, Ikaras, Jasonas... Matyt, neatsitiktinai literatūros referatui pasirinko temą „Meno, kultūros, istorijos įvaizdžiai Henriko Radausko poezijoje“. Ikaras Petrui – artimiausias, o skrydis, kelionė per dangų – dažnas kūrybos motyvas. Skrydis ir kritimas. „Ikaras 2000“ – skrydžio džiaugs­mo nepatyręs, krentantis Ikaras. Prozos vaizdelyje „Smėlis ir dulkės“ piešiamas „kraupus skrydis“ – pra­laimėjusiojo šuolis nuo stogo.

 

        Kodėl būties aukštumos, kurios taip viliojo, rodėsi nepasiekiamos? „Truputį aukščiau / Kilstelėjęs sielą / Ilgai neišbūsi“ – sakoma eilėraštyje „Dulkelės“. Pa­saulis per grubus atvirai sielai, nebijančiai pasirodyti silpnumo akimirką („Tyliai verkiu su saule“). Dualistiška asmenybė veržiasi į begalybę, bet neįveikia savo ribotumo. Nuovargio mintys – pradingti, būti ištrauk­tam iš šios egzistencijos. Juoda tamsa baugina, bet ir traukia, joje įžvelgia aklą šviesą. „Einu namo“ – su­formuluoja pavadinimą ir visą eilėraštį užrašo di­džiosiomis raidėmis. Anapusinę paslaptį, besiveriantį būties akivarą junta jūros gelmėje (eil. „Tiltas“). Būties anapusybę jautė be baimės, nes suvokė egzistuojant visa ko ryšį, mažo (niekelio) ir didelio, dalies ir visu­mos ryšį. „Niekada nemirs siela nemirtinga“ – skelbė eilėraščiu.

 

        Daugelio eilėraščių kompozicija artima piešiniui; de­talės, spalvinės dėmės dėliojamos iš viršaus žemyn, leksika ir kompozicija žymi kritimą („Kelionė“, „Kal­nas“ (,Kalnas...‘), „Tvarkaraštis“, „Ruduo“: „Krentu aš / Ant savęs“). Kritimo genezė – ne nuopuolio, o vertybių problema. Ryškios opozicijos: rojus – pragaras, „baltas baltas sniegas“ – „juoda pilka rutinėlė“, gyvenimo pra­smė – beprasmybė. Eilėraščiai fragmentiški, motyvai tik nužymėti, bet geriausiuose kūriniuose gausu iš­radingų vaizdų ir asociacijų jungčių, sukoncentruoto išgyvenimo („Ieva“, „Tiltas“, „Poeto miegelis“, „Ange­lai sargai nedrybso danguj“, „Nekarpau vynuogėms kojų“, „Dulkelės“, „Kalnas“ (,Kai užlipo ant kalno...‘)). Kas be ko, daugoka negrabių, kampuotų eilėraščių, ta­čiau jų „šukavimas“ pakenktų autentikai. Sudarant šį netradicinį rinkinį, norėta įdėti kuo daugiau išlikusių kūrinių.

 

        Dienoraštis, rašytas nuo 2000 m. pavasario iki 2002 m. vasario vidurio, labai asmeniškas, atskleidžia slaptą jaunuolio išgyvenimų verpetą, sutirštintas emocijas. Nuotaikų kaita kartais itin permaininga, rodos, nėra pagrindo tokiam jų svyravimui. Kaip ir būdinga pa­augliams, šiurkštumą adresavo šeimai. Poezija – kas kita, ji buvo aukštesniųjų vertybių sritis, ten FUCK leksika nesišvaistyta. Dienoraštis atliko ir psichotera­pijos funkcijas, padėdavo atgauti pusiausvyrą, o sku­biai užfiksuotos emocijos vėliau rasdavo literatūrinę formą.

 

        Visais žanrais Petras P. Gintalas kalbėjo apie vertybes, gyvenimo prasmę. „Žiaurumo ir agresijos pojūtis lydi visur <...> nejaugi pagarba, pagalba, tiesiog suprati­mas ir neapykantos nerodymas kitam yra problemiš­ki ir negalimi dalykai normalioje visuomenėje? <...> kiekvienas žmogus kiekvieną dieną išgyvena kovą dėl savo savigarbos. Jautiesi varžtu, visuomenės sraigtu, prikaustytas ir nebejaučiantis laisvės.“ (Iš straipsnelio „Pasauli, didelis ir mažas, iš kur žiaurumą tu semi?“)

 

         „Vilties linijos“ konsultantai atsisveikindami rašė: „Nors pragyvenai tik 18 vasarų, Tavo pamokymuose susikaupdavo Tavo sielos stiprybė, protingo žodžio aštrumas ir taiklumas. Tai mažai kam pavyksta... Tu pranokai savo metus... Mūsų prisiminimuose išliksi jaunu, veikliu žmogumi. Daugelį mūsų žavėjo Tavo sugebėjimas perprasti technologijas, labai dažnai prašydavome Tavo pagalbos. Ir jos sulaukdavome, nors Tau laikas buvo labai brangus – Tu tarsi skubėjai gy­venti...“

 

        Liko nuotrauka su saulės nušviesta Ikaro šypsena.

 

        Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.