gintalas_petras_einu_namo Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Iš anapus. Ekrano. Televizijos filmo herojus rusiškai sako: visa tai poezija. Lietuviškai subtitruojama: visa tai niekai. Šį simboliškai iškalbų epizodą prisiminiau, kai viena žinoma rašytoja pratarė: Vaida tikriausiai nebus nei poetė, nei prozininkė, bus kas nors daugiau...
Man poetas ar prozininkas (tikras poetas ir tikras prozininkas) yra daugiau nei bet kas kitas, tačiau nesu tiek naivus, kad nesuprasčiau su šiom nuostatom priklausąs niekam tikusiom mažumom netgi tarp rašytojų. Vaida yra ne pagal metus brandaus proto mergaitė, tikra intelektualė, viena iš vienuolikos gabių vyresniųjų klasių mokinių, kurie dalyvauja rašančiųjų jaunų žmonių susibūrime Nidoje, Rašytojų sąjungos organizuotoje Vasaros akademijoje. Tokioje Akademijoje tikriausiai galėjo dalyvauti ir Petras P. Gintalas, kurio rašymai iš pirmo žvilgsnio niekuo ypatingai nesiskiria nuo talentingesnių šešiolikmečių ar aštuoniolikmečių bandymų. Tačiau taip lėmė likimas, kad Petro P. Gintalo penkti metai nėra tarp gyvųjų, o Vasaros akademijoje dalyvauja jo būsimos knygos rankraštis, kurio paraštėse vaikai skaitydami žymi savo pastabas, pvz. „taip!“, „giliai pažvelgta į laiko tėkmę, kitimą“, arba „graži pradžia, tik nepabaigtas atrodo...“ Panašu, kad pastaroji pastaba greta eilėraščio tiktų apibūdinti ir visą to eilėraščio autoriaus kūrybinę biografiją. Šioje knygelėje, šiaip jau nugalėjusioje Rašytojų sąjungos leidyklos poezijos pirmųjų knygų konkurse, rasite dar tik besiformuojančio poeto mėginimus išsireikšti eilėmis, chaotiškus prozos bandymus, kai kur primenančius eseistiką, kai kur priartėjančius prie eilėraščio proza ar F. Kafkos smulkiųjų apsakymų, ir dienoraštį, nušviečiantį tiek prozos, tiek poezijos bandymus netikėta šviesa bei tampantį ryškiu kūriniu, prisodrintu gyvenimo poezija: „Šeštadienį išsitrenkiau su Simonu į miestą. Nusipirkom Gintarinio. Susitikom Mindaugą, Simonas išprašė cigarietkės ir kaip nekeista surūkė. Visais nusivyliau. Vika su Mindeliu draugauja, Simas rūko. Kaip jūs norit, aš tokiu nebūsiu, eikit visi šikt! Žmonių, kurie nedegraduoja, vis mažiau.“ Man ši knygelė įdomiausia ne savo poezija. Ne proza. Ir ne dienoraščiu. Ji įdomi ir, drįsčiau teigti, vertinga kaip visuma, parodanti, ką jaučia jaunas, mėginantis savo galva mąstyti žmogus. Savotiška sielos vivisekcija. Žiauru, bet kad šie tekstai pasirodytų knygos pavidalu, jų autorius privalėjo numirti. Nenorėčiau, kad nutiktų taip, kaip savo knygoje „Žmogus prie rašomojo stalo“ liudija Lidija Ginzburg: „Venevitinovą pražiopsojo dėl jo ankstyvos mirties einant dvidešimt antruosius metus. Kritikai šitaip ėmėsi tos mirties, kad visam kitam jiems nebeliko laiko.“ Nors, manau, mūsų kritinei refleksijai tai negresia, nelabai tikiuosi, kad esmingiau bus pažvelgta tiek į mirtį, tiek į visa kita.
Bet turiu vilties, kad visa tai parūps vienam kitam jaunam žmogui, kaip man ir mano aplinkos jaunimui rūpėjo kito anksti išėjusio jaunuolio, Arvydo Ambraso, kūryba. Dabar atsivertus jo knygelę „Žeme, nepalik mūsų“ – nieko ten tokio. Bet kai atrakini atminties spintą, kai išsitrauki savo paauglystės suvokimą, visas tas emocijas ir lengvai įkaušusią amžinybę, ir kai – „Išeinu, vilkdamas žeme / Šlapią, sulytą ir seną / Kinietišką lietpaltį, / Kuris kažkada buvo baltas... / Aš grįšiu čia / Septyniasdešimtųjų – / Pavasarį...“ Ir tas „– Nespardyk nasturtų!“ Jėga! Nerealu! Simboliška, kad šiais metais, kai pasirodo Petro P. Gintalo „Einu namo“, Arvydui Ambrasui sukaktų (sic!) šešiasdešimt. Sukaktų? Sukanka! Juk nesakoma, pavyzdžiui, Puškinui sukaktų du šimtai. Greičiau sakoma – sukanka du šimtai. Reliatyvu ir subjektyvu: Arvydas Ambrasas, pasauliniu mastu mažuliukas ir neįžiūrimas, yra taip arti man svarbios, pasaulėjautą formavusios paauglystės, taip arti manęs, kad tampa didesnis už didįjį etiopą, kaip ir daugelį kitų pasaulio didžiausiųjų. Tikiu, kad tokiu visam likusiam gyvenimui svarbiu dydžiu kam nors galėtų tapti ir Petras P. Gintalas. Klausiu, ar tekstas, žinant autoriaus biografiją, likimą, ar, kaip šiuo atveju, ankstyvą tragišką mirtį, tampa geresnis? Taip, sako dešimt jaunų burnų, tekstą priimi subjektyviai ir jo autoriaus biografija vienaip ar kitaip veikia. Ne, ginčija semiotines tradicijas puoselėjanti intelektuale Vaida, tekstas yra tekstas ir autorius čia niekuo dėtas. Esu linkęs pritarti tiek daugumai, tiek mažumai: tekstas nepagerėja, bet įgauna naujų niuansų, atspalvių, ir tikrai autorius čia niekuo dėtas. Beveik niekuo. Nes kodėl jūs, – klausiu, – iš kitų Gintalo tekstų išskyrėte likimišką eilėraštį „Tiltas“, kuriame sakoma: „Ir pirmą kartą pamačiau tą veidą, / Žiūrintį į mane. / Aklas vanduo supranta skausmą, / Kurį aš puikiai pažinau.“ Išskyrėte, dar tik nujausdami, kad eilėraščio autorius miręs ir tikrai nežinodami, kad Petras P. Gintalas nušoko nuo Palangos tilto ir nebeišplaukė? Tokie eilėraščiai kaip „Tiltas“ ir yra tikroji poezija, kuri staiga pasako daugiau nei autorius, poezijos kalba mėginantis ištarti pirmuosius rišlius žodžius. Ir kartais jam pavyksta. Išgyventi nušvitimą, kas nutinka vienam iš tūkstančių. Suvokti, kad nušvitimą išgyveni, kas nutinka vienam iš tūkstančių išgyvenusiųjų. Ir – kas pavyksta vienam iš tūkstančių išgyvenusių ir tą išgyvenimą suvokusių – sugebėti apie tai pasakyti: „Aplink krenta pūkai. (...) Dideliais kąsniais sminga ant mano veido, žiūrinčio į garuojantį ežerą. Niekada nemaniau, kad jis iš čia matosi. Tarp rūkstančių kaminų ir pilkų atšipusių medžio šakų. Ir kodėl lapkritis? Kodėl kalasi pumpurai ir paskui nukrenta supuvę nuo drėgmės ir šalčio. Man patinka tamsa, kai tyliai žingsniuoji susigūžęs ir veidą panėręs po šaliku. Stebėjausi, kad ankščiau to nemačiau. Kaip visur gali įžvelgti ramybę ir keistai darnią nuotaiką. Kartais stebies, kiek daug už tave padaro aplinka, kiek ji sukuria, o tu žvalgais ir negali patikėt, kad tam, kas kūrė, tai išėjo netyčia. Ir tada prisimeni nuvalkiotus dalykus, kaip snaigė, šerkšnas ant lango ir burkuojančių valkatų dejonės. Ir atrodo banalūs, ir be proto gražūs, kada pamiršti pasaulio absurdą, neapykantą, pažvelgi į tai kaip į darną, harmoniją. O snaigės baigia krist ir padriki maži sniego gabalėliai sklando ore.“ Kalbamės apie viltį ir neviltį, žinojimą, kad nežinai nieko ir nežinojimą, kad žinai viską. Numatymus ir aklumą, poeziją, kuri meluodama ištaria tiesą, apie tai, kaip sunku būti jaunam, o taip pat brandžiam ar senam. Apie tai, kaip nelengva iš tikrųjų mąstyti ir iš tikrųjų jausti. Kad vieni neištveria, o kiti nebūna ištverti. Kad kai kam pasiseka, tik iš to tam kai kam nieko gero. Ir kad be to „nieko gero“ žmonija, be įvairaus plauko debilų, geriausiu atveju susidėtų iš „sėkmingųjų“ tvarijonaičių ir gelbėtojų gediminų, apie kuriuos, švenčiant Petro P. Gintalo šešiasdešimtmetį, niekas nebus nė girdėti girdėjęs, tartum jų nė nebūtų buvę. Ir, tiesą sakant, nebuvo.
Tiesiai šviesiai, klausiu, ar kam nors padarė įspūdį Gintalo kūryba? Pakyla dešimt rankų. Ir tik kritiškoji Vaida, intelektuale, abejoja: jo stilius nesusiformavęs. Ir, po galais, ji teisi. Nuo šiol nesusiformavęs stilius ir bus jo stilius, – sakau, – bet ar nors kiek patiko? Yra kelios stiprios vietos – nenorom ištaria Audingos Peluritytės intonacijom. Tai kelk pusę rankos – juokiuosi. Iškelia visą, nes pusei iškelti pristinga operatyviosios vaizduotės. Ir štai – vienuolika pakeltų rankų. Priklausančių mąstantiems jauniems žmonėms. Žmonėms, kurie jaučia pasaulį aštriau, negu daugelis mūsų. Tik dar nelabai moka ištarti. Visa tai niekai? – klausiu. Visa tai poezija... – į savo kalbą išsiverčia anapusybėje. Ir Indra paima kosminę vadžrą, ir taikliu smūgiu klaustuką ištiesina į šauktuką.
2007 joninės
Aidas Marčėnas
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.