geda_ajero_sakageda_ajero_saka       Sigitas Geda. Vasarė ajero šaka: dienoraščiai ir tyrinėjimai. V.: Vaga, 2008.

 

       Keistokas jausmas vėl paimti į rankas knygą, kuri dėl susiklosčiusių aplinkybių tapo paskutinė, išleista autoriui gyvam esant. Priminsiu tas aplinkybes. 2008 m. spalio 10 d. poetas S. Geda buvo nuteistas už savo dukters sužalojimą trejiems metams kalėjimo. 2008 m. spalio 23 d. Vilniaus mokytojų namuose įvyko jo naujos knygos „Vasarė ajero šneka: dienoraščiai ir tyrinėjimai“ sutiktuvės. 2008 m. gruodžio 11 d. poetas dalyvavo apeliacinio teismo posėdyje ir prašė nesiųsti jo į pataisos namus, kadangi jis sunkiai serga. 2008 m. gruodžio 12 d. S. Geda buvo rastas negyvas savo namuose, teismo medicinos ekspertai nustatė, kad poetas mirė dėl ligos.

 

       Makabriški sutapimai, itin primenantys kito neordinaraus rašytojo G. Beresnevičiaus mirties aplinkybes: jis, kaip oficialiai teigiama, irgi „mirė sava mirtimi“ susidūręs su lietuviška teisėsauga. Tikėkimės, kad visą šitą gyvenimiškų įvykių raizgalynę išpainios panelė Istorija, kuri, deja, apie G. Beresnevičių iki šiol kukliai tyli...

 

       Dar viena įžanginė pastaba. Stebėdamas su S. Gedos mirtimi susijusius komentarus Lietuvos žiniasklaidoje, nusivyliau jos ribotumu ir „geltonumu“: Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordino kavalierius S. Geda buvo parodytas tik kaip Sąjūdžio mitingų oratorius, vėliau išleidęs keletą knygų ir įsivėlęs į kriminalinį konfliktą su dukra. Šis konfliktas visuomenės (jei tikėsime utopija, kad žiniasklaida atspindi visuomenės nuomonę) akyse visiškai užgožė titanišką S. Gedos literatūrinį įdirbį, susikrautą per pastaruosius 30 metų. Kaip viename interviu teigė autorius: „Žmonės yra žiaurūs, ir jei kas padaro klaidą, ima šalintis, vengti, pamiršdami tai, kas gero buvo. Lyg nieko kito nebūtų likę. Tik šis paskutinis žingsnis. Be galimybės atsikelti. Išsitiesti“.

 

       Nenoriu pilstyti vandenėlio ant garsiai girždančių šūdmalių girnų, todėl tučtuojau pereisiu prie literatūrinių įžvalgų. O pradėti reiktų taip, kaip savo pratarmę pradeda pats šios knygos autorius:

 

       Pirmiausia apie žanrą. Panašių knygų esu išleidęs, t. y. žmonės man padėjo išleisti. Sunkiausia būdavo apibrėžti žanrą ir... sugalvoti pavadinimą. [...] Rašto esmė – kaip ir tiesos – apie ją galima akyti įvairiai, tiesiogiai ir netiesiogiai. Man regis, pasakotojo talentas yra ne pasakoti, o užsiminti. Bent jau sukurti iliuziją, kad „viską žinau, bet ne viską sakau...“ [...] Žiūrėdamas į mozaiką žmogus prie jos nejučiomis prisijungia, prijungia ir save. Tada, mano galva, ir atgyja fragmentai, fragmentėliai, spalvos, spalvelės. Žmogus suvokia visumą, tarkime, kaip geometrinę figurą, ovalą, kvadratą arba... kvadratą ovale.

(„Vasarė ajero šaka“, pratarmė, p. 6-7)

 

       Apie tai, ką jis manosi rašąs, autorius kalba ir anksčiau išleistose dvejose panašaus žanro knygose – „Žydintys lubinai piliakalnių fone“ (1999) ir „Adolėlio kalendoriai“ (2003):

 

       Jau kelinti metai labai rūpi zona „iki eilėraščio“ ir zona „už eilėraščio“. Tai nėra proza. Tai užrašai, kuriuose galima ieškoti prozos ar poezijos. Kaip ir gyvenimo.

(„Žydintys lubinai piliakalnių fone“, anotacija)

 

       Nenorėčiau, kad ši knyga būtų skaitoma kaip kokie dienoraščiai. Bet koks žanras yra apgaulingas. Lietuviai yra parašę daug gerų knygų, kur žanras tik tarp kitko, akių dūmimui. Šiokia tokia išpažintis, žinoma, literatui privaloma, ypač nevengiančiam prisiminimų, dokumentikos. Kartais tiesiog rašau, o kartais naudoju principą „truputėlį timptelėti tikrovę“. Bet kuris metodas, mano galva, gimsta iš intuityvios dermės. Kinas, televizija su beprasmiškais įterpiniais įpratino mus ir mūsų akis prie labai laisvo komponavimo. Be to, visą gyvenimą bėgau nuo to, kas vadinasi temos vystymu ar plėtojimu. Laisvas pašnekesys nuo jaunumės traukė mane. Man vis atrodydavo, kad tai labai žmogiškas, imlus, magiškas, galop – širdingas daiktas.

                                                  („Adolėlio kalendoriai“, pratarmė)

 

       Taigi 1999 m. S. Geda sakėsi rašąs „užrašus tarp prozos ir poezijos“, 2003-aisiais savo užrašus vadino „laisvais pašnekesiais“, o 2008 m. išleistos knygos žanras, pasak autoriaus, būtų „mozaikiniai užsiminimai“. Literatūros kritikai dienoraštinius S. Gedos tekstus įvardija labai įvairiai: pradedant dienoraštine eseistika, baigiant užrašytais gyvavaizdžiais.

 

       Formaliai žiūrint, galima teigti, jog šios trys knygos nepriklauso nei grynam esė, nei dienoraščio žanrui, S. Gedos rašymo būdas iš esmės panašus į jo paties poeziją: trumpi kapoti sakiniai, ritmiška kalba, daugybė pauzių ir nutylėjimų, vientisą siužetą palaiko ritminga priešybių kaita: aukšta-žema, gyvenimas-literatūra, žemė-pragaras. Galime vėl prisiminti G. Beresnevičių, kuris viename savo esė yra sakęs, kad tai, ką „rašo S. Geda, eina žanro paribiu“. Nuo savęs galėčiau pridurti, kad S. Gedos užsiminimai, pašnekesiai ir gyvavaizdžiai eina ne vieno, o daugelio žanrų – prozos, poezijos, esė, dienoraščio – paribiais, ir jungia juos į tekstinę visumą, kuriai literatūros kritikos mokslas dar neatrado pavadinimo. Na, paprastumo dėlei aš juos vadinsiu gyvavaizdžiais.

 

       Bene svarbiausia S. Gedos gyvavaizdžių ypatybė yra ta, kad bet kokioms kasdienio gyvenimo smulkmenoms, bet kokiems empiriniams niekniekiams juose suteikiamas prasmingas egzistencinis matmuo. Juose užfiksuota tikrovės empirika, vedama tam tikrų numanomų mistinių orientyrų ir gyvenimiškos išminties ženklų, susiklosto į paradoksalią gyvenimo filosofiją. Iš pažiūros kasdieniai įvykiai, susilieję su temperamentingais, gaivališkais apibendrinimais ir paradoksaliais lyriniais nukrypimais, tampa panoraminiu viešojo Lietuvos gyvenimo paveikslu, kurį puošia netikėtų pastebėjimų, taiklių aforizmų ir metafizinių metaforų potėpiai. Toje panoramoje save atras ir atpažins kiekvienas skaitytojas, jei, žinoma, turės bent kiek noro ir valios lipdyti tokią sudėtingą gyvenimo atspindžių mozaiką.

 

       Kad skaitytojui prireiks nemenkų pastangų, įspėja ir pats autorius: „Aš labai nemėgstu akademinio pasakojimo – mėgstu gretinimus didelėse erdvėse ir istorijos laikuose. Mano mąstymui būdingas keistas asociatyvumas, paradokso logika.“

 

       S. Gedos gyvavaizdžiai dažnai lyginami su Lietuvoje populiariais A. Nykos-Niliūno ir J. Meko dienoraščiais. Savo stilistika S. Geda, aišku, artimesnis J. Mekui, tačiau pastarojo mąstymas ir vaizduotė paklūsta lengvai suvokiamam fotografiniam aplinkos vaizdavimui. Vaizdžiai tariant, Mekas nuosekliai filmuoja siužetą, o Geda kuria ryškias momentines fotografijas, kurias susidėlioti turi pats žiūrovas. Šiuos vaizdus lyginti su A. Nykos-Niliūno dienoraščiais nėra prasmės, tai jau atliko pats autorius, pavadindamas juos sausais. Ką ir kalbėti – lakoniškas, logiškas, apmąstytas ir visada pasvertas A.Nykos-Niliūno žodis tiesiog paskęsta gaivališkame S. Gedos žodinių purslų tvane.

 

       Šiuo požiūriu galime brėžti tiesioginę analogiją su poezija: S. Gedos gyvavaizdžiai, kaip ir unikali jo poetika, yra su niekuo nelygintini ir į nieką nepanašūs. Iki šiol išėjusios trys itin storos dienoraštinės-eseistinės gyvavaizdžių knygos savo vertybiniu svoriu prilygsta jo poezijos rinktinėms. Jose manifestuojamas tas pats S. Gedos poezijai būdingas pirmapradis kūrybinis gaivališkumas, kuris, veikiamas kultūrinių ir mitologinių paradigmų, kuria unikalų tekstinį pasaulį.

 

       Vis dėlto, kad ir koks unikalus bei didingas šis pasaulis atrodytų, jo kūrėjas S. Geda netapo literatūrinės epochos simboliu, įkūnijančiu plačiųjų skaitytojų masių mentalinius bei dvasinius lūkesčius. Jis netapo nei naujuoju maironiu, nei brazdžioniu, nei marcinkevičiumi. Kodėl?

 

       Atsakysiu trumpai ir aiškiai:

 

       1. Sigito Gedos kūryba per daug chtoniška. (Teatleidžia man skaitytojas intarpus iš poezijos, šventraščių, kaip ir (o, kokia šventvagystė!) vieną kitą necenzūrinį žodį. Bet ką gi dabar tuo nustebinsiu?)

 

       2. Sigito Gedos kūryba per daug erotiška. (Jei Gavelis vietoje lietuviško žodžio iš „b” raidės vartojo žodį „falas”, tai nieko nešokiravo. O jau lietuviškai tai draudžiama, ar ne? O koks, tiesą sakant, skirtumas? Kad ir vakar – aš šneku su tokia moterim. Jinai vis kartoja – vagina. Tai, sakau, išversk į lietuvių kalbą. Ji: Sigitai, taigi bus negražu. O aš sakau, taigi nuo lietuviško žodžio „paukštis” bus „putė”, kas čia negražaus?)

 

       3. Sigito Gedos kūryba per daug individualistiška. (Tai, kas galutinai atskyrė mane nuo keliolikos talentingų žmonių – įgimtas padorumo slenkstis. Nebuvau itin skrupulingas, bandydavau ir aš „ieškoti populiarumo“. Galop „kurti savąjį mitą“. Tatai baigdavosi vidiniu, beveik fiziologiniu šleikštuliu. Iki vėmimo...)

 

       4. Sigitas Geda – per daug kontroversiška asmenybė. (Aš manau, kad žmogaus likimas yra iš anksto nulemtas. Tačiau žmogus gali būti ir maištininkas. Jeigu mes būtume avys, tai tada atsirastų kažkoks bjaurus piemuo. Todėl aš nenoriu būti avis. Žmogus susideda iš minčių ir idėjų pasaulio. Jeigu žmogus neturi laisvos valios, tai gyvena vergijoje.)

 

       S. Geda, kurdamas eilėraščius ir rašydamas dienoraščius, iš tikrųjų sukūrė epą – epą apie kūrėją, epą apie save. Jis kol kas individualus, ne visiems suprantamas. Tačiau tikras, ne dirbtinis – nusagstytas ir perlais, ir perlinėmis kruopomis. Galbūt ateis laikai, kai jis virs visos tautos arba bent didelės jos dalies epu. Galbūt Lietuvoje praūš seksualinė revoliucija ar susikurs stiprus laisvamanybės sąjūdis. Galbūt prasidės naujasis Atgimimas, kuris paskelbs: „Atgal į gamtą, atgal į žmogų!“ Galbūt.

 

balsas.lt

2008-01-08