Jonas Lankutis. Juozo Glinskio „Žiaurumo teatras“ (1983)

Geras dramos kūrinys dažnai panašus į sprogimą, kurio deglą atsineša kas nors iš hamletų, norų, čackių ar šarūnų giminės. Dramoje gali ir nebūti maištingo per­sonažo, gali niekas nežvanginti kalavijais, bet visada vienaip ar kitaip juntama herojiškai arba kritiškai mąs­tanti asmenybė, jos mintys, jos temperamentas, jos san­tykis su tikrove. Vien vaizduoti, vien „įsijausti“ į apra­šomus įvykius ir žmones čia neužtenka. Užtaisas turi slypėti paties autoriaus kūrybiniame nusiteikime. Jame yra konflikto pradžia, jame yra problemos gemalas.

Mūsų naujoji dramaturgija kaip tik ir įdomi tuo, kad turi savyje daug nerimo ir etinio kategoriškumo, rodo tvirtą charakterį. Ji nešliaužia buities paviršium, nežai­džia gyvenimo ir nevaidina teatro, o siekia moralinės atsakomybės už savo laiką, bando herojinį mūsų visuo­menės nusiteikimą sieti su kritiško mąstymo galia. To­kią kryptį nubrėžė labai intensyvios, nepalenkiamą savo etinį statusą skelbiančios meninės individualybės – J. Grušas ir Just. Marcinkevičius, kurių veikaluose pajutome dramos jėgą, tolygią klasikiniams pavyzdžiams. Visada konfliktiškas, autentiškai spygliuotas ir švelniai jausmingas išlieka K. Saja, pastaruoju metu parašęs ne­maža paraboliškų pjesių, kuriose tikrovės realijos jun­giamos su etnografijos, tautosakos ir mitologijos elemen­tais. Ryškius pėdsakus paliko lyriškai trapus, vidinio skausmo ir stiprybės kupinas R. Samulevičiaus drama­tizmas. Be didvyriškų mostų, bet su stipria moralinių vertybių nuojauta išeina į sceną G. Kanovičiaus ir S. Šaltenio pagrindiniai personažai.

To paties galima ieškoti ir Juozo Glinskio dramose, kurias čia ketiname „monografiškai“ apžvelgti. Sis au­torius pasirinktas ne atsitiktinai. J. Glinskis, jau ištisą deširųtmetį rašąs pjeses, gyvai sudomino žiūrovus „Gra­sos namais“ ir „Kingu“. Jo kūrybos analizė leidžia da­ryti kai kurias bendresnio pobūdžio išvadas apie mūsų dramaturgijos ypatumus, prognozuoti tolesnes jos rai­dos perspektyvas.

J. Glinskio pjesės ypač patraukia dėmesį tuo, kad jose siekiama originaliai išryškinti kritiškai mąstančios asmenybės pasaulėjautą, kurti jai kontrastingą žiauru­mo atmosferą, o kartu ir formuoti atitinkamą dramos poetiką.

Žiaurumo šmėkla, pagimdyta fašistinio smurto, seniai klajoja XX amžiaus rašytojų kūrybos puslapiais. Šiuo­laikinė pasaulio literatūra pažįsta daugybę žiaurumo at­mainų, pradedant inkvizitoriškomis tolimos praeities re­miniscencijomis, baigiant naujausiomis terorizmo bei kriminalinės patologijos realijomis. Žiaurumas tai ne tik tematika, bet ir nauji meninio vaizdavimo būdai, speci­finiai psichologinės analizės metodai, savitas tipažas, daugiaspalvė stiprių pojūčių gama, tragiškos ir tragi­komiškos kolizijos, groteskinės ir ironiškos formos bei žanrai.

Tarybinė literatūra – socialistinių idealų skelbėja – taip pat neužmerkė akių prieš smurtą, Įvairūs jo pavi­dalai įėjo į skaitytojų ir žiūrovų sąmonę su Pilietinio ir Didžiojo Tėvynės karo vaizdais, klasinių grumtynių epo­pėjomis, porevoliucinių benamių perauklėjimo istorijomis. Prieš žmogaus sužvėrėjimą, susijusį su klasių neapy­kanta, politiniu fanatizmu ar antivisuomenišku anarchiz­mu, buvo iškeltas revoliucinis žmogaus ir visuomenės performavimo principas. Žiaurumo situacijos daugiausia siejosi su herojiniu tarybinės literatūros pasaulėvaizdžiu, neretai stiprino jos patetines intonacijas.

Vėliau, kai kūrybos horizontai praplatėjo, įsitikinta, kad blogis gali būti preparuojamas ir žymiai įvairesnė­mis meninėmis priemonėmis. B. Sruogos „Dievų miške“ pasakotojas braido po kruvinas fašistinio pragaro gel­mes tartum užsidėjęs apsauginį ironijos ir sarkazmo skafandrą. Sis šarvas atsparus jausmingumui, nustebi­mo ar pasipiktinimo šūksniams, nepraleidžia įprasto tra- gediųio spinduliavimo. Po juo susitelkęs ypatingas koš­mariškos „linksmybės“ slėgis formavo tokią žiaurumo poetiką, kokios iki tol lietuvių literatūra nebuvo pažinu­si. Vėliau J. Grušo drama „Adomo Brunzos paslaptis“ parodė, koks sudėtingas yra smurto ir išdavystės psicho­loginis mechanizmas. To paties autoriaus tragiška ko­medija „Meilė, džiazas ir velnias“ atvedė prie psichinio ir moralinio šoko kolizijų, kurių vaizdavimui prireikė novatoriško realybės ir simbolikos jungimo, labai kon­trastingų cinizmo ir dvasingumo samplaikų. J. Grušas pasirinko žiaurumą kaip struktūrinį principą ne tik socialinių ir istorinių konfliktų vaizdavimui, bet ir asmeny­bės žmogiškojo pilnavertiškumo patikrinimui. Tarsi prie budelio kirvio ašmenų prisiliesdami gyvena Beatričė ir Barbora Radvilaitė, Švitrigaila ir Adonė, Pijus ir Pily­pas.

J. Glinskį galima laikyti artimu J. Grušo pasekėju. Šis jaunesnės kartos dramaturgas labiau negu kas ki­tas mėgsta vaizduoti itin šiurpius žemų instinktų ir kil­nių dvasios polėkių susidūrimus bei kontrastus, nepa­prastai aktyvizuojančius žmogaus prigimtį, sustiprinan­čius psichines reakcijas. Jo herojai – keistoki, už „nor­malios“ kasdienybės atsidūrę žmonės, kurių išgyvenimuo­se kritiška proto analizė ir aukščiausia jausmų ekstazė gimsta iš gaivališko priešinimosi blogiui. Autorius kons­truoja savo kūrinius tarsi poetines vizijas, kuriose įaud­rinta sąmonė bei pasąmonė išjudina ir šleikščius tamsos gaivalus, ir spindinčius sielos kristalus.

Pirmojoje J. Glinskio dramoje „Grasos namai“ maiš­tingojo XIX a. lietuvių poeto Antano Strazdo likimas ro­domas pagal XX a. suformuluotą konclagerių žmogaus modelį. Veiksmas vyksta viduramžių inkvizicijos karce­rius primenančiose seno vienuolyno celėse, tačiau čia vyraujanti atmosfera yra moderni, „intelektuali“, kupi­na korektiško nuosaikumo, šalto cinizmo ir ironiško „objektyvumo“.

Ypatingą toną kūriniui duoda veiksmo komentato­rius – grasos namų šeimininkas, psichiatras Mališevskis, kuris yra tartum kokio vaidinimo vedėjas, įvykių pasa­kotojas. Šio nuobodžiaujančio ir filosofuojančio sadisto akimis matome pagrindinį herojų ir jo bendrininkus. Pro­loge šis cinikas bodisi, kad įstatymo raidė nepalieka vie­tos jo individualiai kūrybai, ir kartu uoliai vykdo to­bulai sureguliuoto mechanizmo funkcijas. Šio personažo buvimą scenoje ir dalyvavimą vaizduojamuose įvykiuose jaučiame kaip sistemą, kaip pasibaisėtiną dėsningumą. Tai žiaurumas, papuoštas galantišku ironijos rūbu.

Svarbus „Grasos namų“ veiksmo atributas yra di­džiulis pamišėlių tramdymo krėslas – tikras Mališevskio pasididžiavimas. Į jį nuolat sodinami pasmerktieji, kai per daug įsiaudrina po metodiškų vienuolio Baltramie­jaus egzekucijų. Bet kviečiami jo malonumus išmėginti ir pasmerktųjų kaltintojai, kad per daug „neužsimirštų“. Tokiomis progomis psichiatro gražbylystė pasiekia apo­gėjų. Štai pasodinęs į grasos namų „sostą“ vyskupą Klongevičių, jis prabyla tartum Mefistofelis, gundantis Faustą:

Mališevskiu jūs galit pasikliauti. Krėslas išbandytas. Pati isto­rija jame sėdėjo. Be to, jis turi nuostabią savybę: kai ilsimės, jis žadina unikalias mintis, kurias vaizduotė čia pat paverčia realybe. Šventiems apmąstymams geresnės vietos nesurasit. Gal pageidaujam įsitikinti? Atiošial patogiai galvą (rodo išpjovą kaklui), padedat ran­kas ant kelių, raumenis atpalaiduojat, užsimerkiat... (Uždaro krėslą, iš kurio kyšo tik galva ir batai) Jūs – valdovas. Protingas, doras ir galingas. Prieš jus klūpo atsidavę pavaldiniai. Jokie rūpesčiai ne­vargina jūsų galvos. Krūtinę užplūsta ramybė. Nei durklas, nei nuo­dai netrikdo sapno. Užtenka mostelti pirštu, ir kiekvienas jūsų no­ras išsipildys.

Mališevskis, jo krėslas ir visa grasos namų rūstybė simbolizuoja dėsningą būties agresyvumą („Laikas bė­ga, dievai mainos, o Mališevskis vis toks pat, jis – ne­mirtingas. Che-che“). Dramaturgas tai pabrėžia kaip absurdišką tragizmo slenkstį, per kurį žengdamas, nuo­lat klumpa ir keliasi žmogus.

Plūkiasi tarp šio mechanizmo krumpliaračių ir Straz­das, kurio paveikslas piešiamas be įprastinės herojišku­mo aureolės, beveik visada puošiančios praeities įžymy­bių galvas. Dramos protagonistas pastatytas akis į akį su inertiška socialinio žiaurumo jėga, kritiškai suvokia ne tik aplinką, bet ir save. Daugelyje situacijų poetas tiesia rankas prie kankinio vainiko (ir, atrodo, turi visiš­ką teisę jį užsidėti ant galvos), bet tą vainiką čia pat kažkas išdrasko. Visos svarbiausios Strazdo gyvenimo peripetijos tarsi apšviečiamos ta šviesa, kuri pasklinda žmogui atsisėdus į Mališevskio krėslą. Net vidiniuose poeto monologuose juntama psichiatro „filosofinė sistema“, absurdiškai iškreipianti egzistencijos prasmę. Straz­das yra atsidūręs šalia liguistų ir nepilnaverčių būty­bių – Rylos ir Orlovskio, kurių kliedėjimuose žmogiškas skausmas maišosi su patologija. Jo paties refleksijose šmėžuoja kapų pelėsiais dvelkiantys praeities šešėliai. Jo meilė, pasiaukojimas poezijai, noras gyventi su paukš­čiais medžių viršūnėse susilaukia drastiško oponento – tarp plėšikų atsidūręs poeto sūnus griauna iš pamatų visą tėvo etiką ir su baisiu įniršiu demonstruoja jaunat­višką cinizmą. Atrodo, ne taip daug ir tetrūksta, kad dramoje absoliučiai įsivyrautų Mališevskio skepticizmas ir sarkazmas, su kuriuo susidūręs' žmogus tampa bejė­gis žaisliukas „juokaujančio likimo“ rankose.

J. Glinskiui reikia būtent šitokios tragikomizmu dvel­kiančios spalvų gamos, kad galėtų kalbėti apie nūdienišką asmenybės išbandymą, kad galėtų XIX a. poetą pri­artinti prie dabartiniam žmogui būdingos kritiškesnio slė­gimo savijautos. Be to, dramaturgas siekia šoko efek­to, kad gėris suskambėtų ypatingu kontrasto skambesiu.

„Grasos namuose“ daug šiurkštumo, drastiškų kan­kinimo scenų, personažų psichika ir jutimai atsiveria su atstumiančiomis fiziologinėmis drumzlėmis. Dialogai ir monologai prisigėrę suplėkusio karcerių kvapo, intymios išpažintys ir sielos skundai panašūs į kliedesį, ne vi­sai rišlų sudirgintos sąmonės srautą. Archaiški kalbos elementai, vaizduojamai aplinkai ir laikui būdingi žargo- niniai frazeologizmai įkaitę nuo dvasinio slopinimo aske­zės ir žandariško smurto. Šią „natūralistinę“ žodžio sti­chiją įmagnetina galinga ironijos srovė, kurią išspindu­liuoja anksčiau minėtasis Mališevskis – simbolinė figū­ra, pakylėta virš istorinio laiko.

Bet ne mažiau galingas yra ir lyrinis veikalo polius. Tarp žiaurumo ir ciniško pasityčiojimo spindi Antano Strazdo nešamas gėris, sklinda jo žmogiška šiluma ir švelnumas. Priešiškų balsų apsuptas, net artimiausių žmonių kaltinamas ir teisiamas, poetas ieško savo gyve­nimo prasmės ir tikslo. Autorius rodo herojų kasdienišką ir nuodėmingą, bet kartu paženklina jį nemirtingumo ženklu, kaip ir Mališevskį. Visaip pešiojamas ir svilina­mas Strazdas yra toks pat filosofas, kaip ir jo „visaga­lis“ antagonistas. Jis gali atsišaukti tomis pačiomis iro­niškomis ir autoironiškomis intonacijomis, analizuoti sa­vo paties likimą iš perspektyvos, pakilti į neutralią inte­lektualaus atsiribojimo poziciją. Jame įkūnyta ir kažkas daugiau – tai asmenybės jėga, natūralus žmogaus ge­bėjimas būti savimi, gyvas jausmo plazdėjimas, laisvės ir laimės siekimas, pareigos kraštui supratimas, kilimas į dvasios aukštybes.

Ir žodis, priartėjęs prie Strazdo, magiškai ima keis­tis – šiurkštumas, archaiškoji kalbos faktūra pradeda vir­pėti, skaidrėti, tartum atsiplėšia nuo žemės ir suplasno­ja poezijos sparnais. Šitaip skamba daugelis dialogų, ši­taip monologai susijungia su autentiškais Strazdo lyrikos posmais. Pagaliau ir visa kūrinio kompozicija, jos ref­leksyvumas, kuris grindžiamas pagrindinio herojaus vi­zijomis, išreiškia vidinį jo dvasinio gyvenimo intensyvu­mą, troškimą vertinti ir analizuoti tikrovę.

„Grasos namai“– ekspresyvių emocijų drama. Tačiau su emocijomis autorius elgiasi kaip tipiškas XX a. ra­šytojas – nė lašo sirupo, šalin visokius pagražinimus, tegu veiksmo aikštelę skrodžia ironijos prožektoriai, tegu viską lydi analitiškas protas. Gėrio jis nedeklaruoja, o tyrinėja pačiomis sudėtingiausiomis „laboratorinėmis“ są­lygomis.

Tuo pačiu principu J. Glinskis vadovavosi rašydamas ir „Kingą“. Šioje dramoje vėl pasirinkta modelinė situa­cija su ypatinga temperatūra ir slėgimu, kad žmogaus elgesį ir sprendimus galima būtų pamatyti lyg pro kokį padidinamąjį stiklą. Vaizduojama žiaurumo, iškrypimo ir nusikalstamumo aplinka. Pagrindiniai personažai yra griežto režimo įstaigos paaugliai ir administracijos at­stovai. Kūrinyje dominuoja kankinimų scenos, siautėja sužvėrėję subjektai, vyksta šiurpus stipresniųjų susido­rojimas su silpnesniaisiais. Pagrindinis herojus nepaklūs­ta smurtui, bando apsiginti, suformuoja aplink save skaid­raus švytėjimo plazmą, prisipildančią ir švelnaus lyriz­mo, ir tragiškos įtampos.

Bet „Kinge“ mažiau poetinio iliuzoriškumo, simboli­kos ir sąlygiškumo, būdingo „Grasos namams“. Šioje dramoje vaizduojami žmonės nėra kurio nors personažo sąmonės vaizdiniai ar lyrinės refleksijos. Čia plėtojamas visiškai objektyvus veiksmas, kuriami charakteriai, konf­liktas nuosekliai bręsta ir pasiekia atomazgą, tiesa, jau su pakiliomis apoteozės intonacijomis. Visa, kas pjesėje vyksta, atrodo konkretu, gyvenimiškai pateisinta. Meni­niai apibendrinimai kaupiasi vidiniuose pagrindinių per­sonažų sukrėtimuose, jų dvasinio gyvastingumo pasireiš­kimuose ir nėra taip ekspresyviai manifestuojami, kaip „Grasos namuose“.

„Kingo“ konfliktas kriminalinis ir kartu psichologinis: vyksta įnirtinga kova – kas ką privers paklusti savo va­liai, kas bus kingas, nusikaltėlių karalius, kuriam turės nusilenkti ir tarnauti silpnesnieji. į du atvykėlius, inter­nato naujokus, pirmieji pareiškia savo teises broliai Rauckiai – patys tamsiausi žvėriškų instinktų gaivalai. Jie laimi sau paklusnų vergą Tomą. Rafinuotesnis kingas yra internato administracijos atstovas Roslevskis, kurio smurtas paslėptas po didaktine frazeologija, kai reikia, ir įstatymo raide. Vykdydamas auklėtojo funkcijas, jis dedasi geraširdžiu tėveliu, o slapčia išdarinėja kažką ne­gražaus su savo augintine, falsifikuoja dokumentus, yra sudaręs klastingą valdymo sistemą, pagrįstą šnipinėjimu ir išdavyste.

Intelektualinę jėgą demonstruoja internato senbuvis Aleksandras. Kaip ir „Grasos namų“ Mališevskis, šis per­sonažas išreiškia itin kritišką ir ironišką požiūrį į aplin­ką, bet kartu siekia valdyti. Jis nusikaltėlių pasaulio fi­losofas, „elito“ atstovas, vaikštinėja su gitara, linksmi­na savo partnerius kupletais, poetų posmais ir sentenci­jomis, gražiai pasišaipydamas tiek iš Rauckių primity­vumo, tiek iš Roslevskio suktumo. Jis pranašesnis už kitus, nuobodžiauja tarp banalybių, bet užsidega, susidū­ręs su nekasdienišku reiškiniu. Aleksandras panašus į B. Sruogos Francą („Pajūrio kurorte“), kai organizuoja sąmokslą, rengia pabėgimą. Viską jis atlieka galantiš­kai, žaismingai, su skeptišku pasimėgavimu, rafinuoto vagišiaus meistriškumu ir savo vertės jutimu. Tik nau­jokas Saulius jį išmuša iš vėžių. Šio vaikino pasirody­mas sutrikdo visą internato gyvenimą, o Aleksandrui tai yra ne tik susižavėjimo blyksnis, bet ir tragiškas supan­čios dvasinės nykumos suvokimas:

Tu vienintelis tikras karalius. Nors ir nepriimi karūnos. Kaip tik, kad nepriimi. Tu nenori turėt vergų, tu viską iš savęs, iš kažko­kio tau vienam duoto tikro dalyko. Pasiutusiai teisingas dievas ta­vy. Kaip Dostojevskis. Aš tai iš karto pamačiau. Tu vienas, bet ne­jauti vienatvės. Tu silpnas, bet nepaprastai stiprus. O mes... mes nieko panašaus neturim. Mes velnioniškai vieniši, ir nė vieno žmo­gaus aplink, ir niekad nebus kitaip. Supranti, kaip reikia jaustis? Ne, tu nesupranti...

Aleksandras turtingos dvasinės prigimties ir aštraus proto žmogus, tačiau palaužtas, neberandąs savyje jėgų pakilti. Jis nori atkelti vartus į laisvę Sauliui, tarsi ban­do jį apsaugoti nuo savosios lemties. Bet tikram žyg­darbiui jis jau nebetinka. Autorius daugiausia eksploa­tuoja šio kritiškai mąstančio personažo įniršį, jo lūpomis kalba apie fašizmo prigimtį, smurto psichologiją, palie­čia bendresnius XX a. reiškinius.

Visos veiksmo gijos sueina į Saulių, kurio paveikslui dramaturgas naudoja ir romantinių spalvų. Sis gana sta­tiškas personažas, mažai ką teveikdamas, spinduliuoja magišką keistuolio galią, kuri ypač užhipnotizuoja Ros­levskio augintinę Elenytę. Finale stiprėjantis lyrinis dra­mos leitmotyvas sudaro itin ryškų kontrastą šiurkščiai žiaurumo aplinkai. Autorius teigia gyvenimą, žmogišką­jį gėrį bei grožį, nevengdamas ekstazės vizijų, švelnaus jausmingumo ir aukštos patetikos. Meilės apoteozė nėra salsva, nenuslysta paviršium, joje esama tragedinės rim­ties ir taurumo.

Stengiamasi neatplėšti herojaus ir nuo realybės. Sau­lius tvirtai gina teisybės principą, nes be jo negali būti dorovės, negali būti tikro gėrio. Teisybė turi būti viena ir visų. Į Aleksandro žodžius, kad teisybė kiekvieno vis kitokia ir dažniausiai paverčiama ] „klaikiausią mėšlą“, Saulius atsako labai tyrais žodžiais:

Tai iš kur tas nepaprastas buvimas, kai savęs nebejauti, kada tu vien gerumas ir taip aišku, taip aišku...

Saulius trokšta įgyti tokią dvasinę galią, kad galėtų apglėbti ir savo širdyje sutalpinti viską – „ir medį, ir na­mą, ir akmenį, ir kokį nepažįstamą katiną, ir žmogų“. Pelnęs kingo karūną, bet nuo jos nusigręžęs, J. Glinskio herojus deklaruoja taikų troškimą – eiti paskui plūgą ir žiūrėti į šviežiai suartą žemę.

Ši tradicinė žemdirbio etika ir pasaulėjauta, taip daž­nai esanti mums visiems vienintelis atramos taškas, sprendžiant sudėtingas moralines ir psichologines XX a. problemas, nėra nei plačiau išvystyta, nei giliau įaugu­si į Sauliaus charakterį. Tai daugiau poetinė metafora, atklydusi į herojaus sąmonę iš kadaise matyto filmo. To­kia pat metafora yra ir šieno gniūžtelė, kurią Saulius ir Elenytė norėtų pasikloti kad ir į miestietišką savo ves­tuvių guolį.

Galėtume papriekaištauti autoriui, kad tokie morali­nės atramos taškai gal ir silpnoki. Į juos sunku atremti tą nelengvą kritinės minties svorį, jaučiamą kūrinyje. Norėtųsi išvysti dramoje herojų, labiau įaugusį naujose šiuolaikinio žmogaus veiklos sferose, ieškantį dvasios peno pozityviuose socialiniuose procesuose. Bet tokiam užmojui įgyvendinti, matyt, reikėtų ir kitokio veikalo.

„Kingas“ tuo stiprus, kad čia gyvenimas apšviečia­mas akinančiu spinduliu, hiperboliškai parodomi morali­niai ir psichologiniai kontrastai, kraštutiniam blogiui ne­tikėtai susidūrus su trapiu, bet neįveikiamu gėriu. Todėl ir pjesės veiksmas – lyg pajudinto skruzdėlyno bruzde­sys. Scenos trumputės, balsai aidi keliose vietose, perso­nažai puldinėja tai šen, tai ten, o finale – išsiveržimas į erdvę, šuolis aukštyn ant stogo (kaip ir Strazdo įsikorimas į medžio viršūnę „Grasos namuose“). Šitokia dra­mos poetika – J. Glinskio kūrybinė stichija.

Žemės trauką nugalėję herojai veikia dar dviejose J. Glinskio pjesėse. Tai Konstantinas (M. K. Čiurlionis) dramoje „Po svarstyklių ženklu“ ir senovės Atėnų mąs­tytojas Sokratas tragikomedijoje „Cikuta – Sokratui“. Šie personažai, kaip ir Strazdas ar Saulius, sukurti iš atsparios medžiagos, kuri nesiduoda lydoma su blogiu. Tik čia dramaturgas atitolsta nuo anksčiau minėtiems veikalams būdingos žiaurumo aplinkos, ieško ramesnių situacijų herojų lyrinėms refleksijoms ir kritiškiems svarstymams.

Drama „Po svarstyklių ženklu“ sukonstruota kaip priešmirtinė sunkiai sergančio Čiurlionio vizija, savotiš­kas jo „sąmonės srautas“ su vienas kitam prieštaraujan­čiais balsais. Įtampą čia turi sužadinti vidiniai pagrindi­nio veikėjo išgyvenimai, jo iškentėtų prieštaravimų ir abejonių reminiscencijos. Bet jos nėra tokios šakotos ir intensyvios, kaip Strazdo, kuris jausmų ir minčių chaose ieško savojo Aš. Konstantino refleksijos, sukoncentruotos daugiausia moralinių svarstymų srityje, apsiriboja nie­kingos kasdienybės smerkimu ir dvasinės realybės aukš­tinimu. Skirtingus herojaus sąžinės balsus atspindinti I ir II Partnerių polemika vietomis visai iliustratyvi ir sau­soka. Gyvybės dramai suteikia kai kurie poetiški Kons­tantino monologai, priartėję prie Čiurlionio muzikos ir tapybos simbolinių vizijų bei „Laiškų Sofijai“ jausmingo dvasinio pakilumo.

Tragikomedija „Cikuta – Sokratui“ – paraboliško su­kirpimo kūrinys. Jame antikos realybė ir ją analizuo­jantis Sokratas vaizduojami kaip tam tikras socialinių santykių modelis, kuriame itin ryškūs žmonių sumate­rialėjimo ir dvasinio nuskurdimo bruožai. Autorius čia išveda į veiksmo areną gana daug veikėjų, rodo įvairius visuomenės sluoksnius, piešia masines scenas, kuriose matome Atėnų valstybės vadus, partijų atstovus, pirklius, amatininkus, karius, įstatymų vykdytojus. Beveik visi jie gyvena vien rūpindamiesi, „ką nutvert ir praryti“, gru­miasi dėl įtakingų postų ir riebesnio kaulo, taikosi vie­nas kitam gerklę perkąsti, kaip žvėris su žvėrim susido­roti.

Išminčius Sokratas klajoja Atėnų viešojo gyvenimo sūkuryje, žvelgia žmonėms į akis, norėdamas atrasti pro­tą ir dorovės pradus, nustatyti kvailybę ir niekšybę. Jis neleidžia užmigti pagedusios visuomenės sąžinei, kalba, kad valstybės galia ne vien ginklų žvangesys, bet ir tie­sos spindėjimas. Ypač akcentuojamos jaunimo dorovės problemos. Ginčuose su jaunaisiais atėniečiais Sokratas moralizuoja, tartum kreipdamasis į dabartinius Eroto ir Bakcho garbintojus:

Šiandien mes siautėjam, žarstom pinigus, jaunystę, didėja ma­lonumų godulys. O rytoj, kai įprotis virs antrąja prigimtim?.. Ar, ištekliams išsekus, tu nepradėsi dairytis į tėvų piniginę? O jeigu šie geruoju jos neatiduos, ar tu, jaunas ir stiprus būdamas, nepa­kelsi rankos prieš tėvą, motiną, kad ją atimtuin? O gimdytojų turtą praūžęs, ar nepasikėsinsi į praeivio apsiaustą, ar neįlįsi į šventyklą, kad ją apšvarintum? Ar už grašį nepasidarysi niekingu skundiku, o turėdamas gražbylystės dovaną,– melagingų liudininku? Ar, mas­kuodamas savo bjauratą ir saldžialiežuvaudamas, tu nepasistengsi suburt aplink save tokių pat veidmainių gaujos, kad, pakėlęs ran­ką prieš gimdytojus, pakeltum ją ir prieš tėvynę, prieš jos įstatymus, prieš doriausius jos žmones, ar pats netapsi tironu?

Stiprūs finaliniai veikalo epizodai – Sokrato nuteisi­mas. Susidūręs su išdavyste ir neteisingumu, kūrinio herojus tartum grimzta į save, absorbuoja žmogiškais po­jūčiais visą aplinkos blogį ir ieško jį atsveriančių dva­sios galių. Jis nugali mirties baimę, sutramdo savisaugos instinktus ir oriai stebi, kaip ruošiama jam nuodingoji cikuta – atpirkimo taurė. Atomazgoje suskamba klasiki­nėms tragedijoms būdingas akordas – pasiekia žinia, kad žuvo ir Sokrato išdavikas, nepakėlęs sąžinės priekaištų.

„Cikuta – Sokratui“ ir „Po svarstyklių ženklu“ – re­torinių intonacijų dramos. Savo herojus autorius čia ve­da akistaton su negatyvia, jiems svetima ir nepriimtina , tikrove, bet užkelia ant gana aukštos tribūnos ar pjedes­talo, iš kur jie skelbia savo kritiškus sprendimus, patys lyg ir negyvendami toje kasdienybėje. Psichoanalitiniai J. Glinskio sugebėjimai čia neranda erdvės plačiau at­siskleisti. Ironijos žaismas taip pat gerokai prislopintas.

Nedera, žinoma, kreipti dramaturgą vien „Grasos namų“ ar „Kingo“ vaga. Jo talentui plačiau išsiskleisti rei­kalingos įvairios temos ir formos. Vis dėlto galima spė­lioti, kad J. Glinskio jėga – kritiško slėgio konfliktai. Jų reikėtų ieškoti ne vien gyvenimo anomalijose, bet ir vi­sur, kur tikrovė reikalauja maksimalių pasipriešinimo ir perkūrimo pastangų. Pasinėręs į kasdienybę, atsistojęs ant aštrių jos nuolaužų, J. Glinskis moka iki skausmo šypsotis, be didaktinių moralų kalbėti apie humanistines vertybes, kilti į romantiškas dvasinio gyvenimo viršūnes. Dramaturgui turėtų būti patogios ne vien modeliuotos situacijos, bet ir labiau sukonkretinti siužetai su tipiš­kais šiuolaikiškos socialinės tikrovės ypatumais.

J. Glinskio ieškojimai rodo, kad mūsų dramaturgija „apsipranta“ su žiaurumo estetika, mokosi ją panaudoti gėrio poetizavimui, nors neretai dar patenka į retoriško moralizavimo seklumas. Sutvirtėti ši estetika gali, iškel­dama stiprius, turiningus charakterius, didelio moralinio atsparumo asmenybes, gilindama psichologinę analizę. Svarbus čia turėtų būti realistinis konfrontacijų pagrin­dimas (pvz., E. Radzinskio pjesėje „Luninas arba Žako mirtis“ žiauri herojaus kančių epopėja tiek prisodrinta socialinių realijų, jog skamba kaip liaudies gyvenimo tragedija). Kritiškai mąstanti asmenybė kartais labiau juntama dramos struktūroje, jos poleminėje nuotaikoje ir konfliktuose negu pagrindinių veikėjų charakteriuose. Kol kas sunkoka išsiveržti iš tos herojų standartizacijos, kurion gerokai yra įklimpusi mūsų dramaturgija, vaiz­duodama vien keistuolius nepritapėlius, nežemiškus šven­tos ugnies saugotojus. Pozityvūs idėjiniai akcentai daž­nai tebėra grindžiami vakarykščiais poetiniais vaizdiniais, sustabarėjusiomis gėrio alegorijomis ir simboliais. Žiauri tikrovės tiesa turi sukonkretinti ir atnaujinti kritiškai mąstančią šių dienų asmenybę, išvesti į veiksmo areną realistiškesnius visuomenės dvasinių žadintojų paveiks­lus.

Jonas Lankutis. Lietuvių tarybinė dramaturgija. V.: Vaga, 1983.

J. Glinskio Grasos namai Kauno valst. dramos teatre, 1970 m.