Kazys Binkis (1893–1942) – lietuvių poetas, rašytojas, žurnalistas, dramaturgas, avangardistinės „Keturių vėjų“ grupės iniciatorius ir vadovas. 1922 m. išleido „Keturių vėjų pranašą“, 1924 m. kartu su kitais bendraminčiais (J. Petrėnu, S. Šemeriu, J. Tysliava) įkūrė žurnalą „Keturi vėjai“. Dirbo žurnalistu, redagavo įvairius leidinius, rašė populiarias brošiūras, straipsnius, prisidėjo prie laikraščio „Literatūros naujienos“ leidimo. Pasirašinėjo slapyvardžiais K. Alijošius, K. Papilietis, Kazys, Kazys Roviejietis, Nedarbininkas, Neklaipėdietis, Nelatvis, Nepartyvis, Ras Desta, Riza Chanas ir kt. Išleido poezijos rinkinius: „Eilėraščiai“ (1920 m.), „100 pavasarių“ (1923 m.), parašė humoristinių ir satyrinių poemų, kūrinių vaikams. Parengė lietuvių poezijos ir liaudies dainų antologijas. Dirbo Lietuvių rašytojų draugijoje, keletą metų buvo jos valdybos narys. Kūrybinis K.Binkio palikimas nėra didelis, tačiau visuose žanruose jis pasiekė didelių aukštumų. Atsistojęs naujo literatūrinio sąjūdžio priekyje, paskelbęs kovą tradicinėms poezijos priemonėms ir visokiai rutinai, K.Binkis pasuko ekspresionizmo kryptimi, prabilo didelio talento jėga. Jo poezija padarė didelę įtaką vėlesnei poezijai turinio ir formos atnaujinimo atžvilgiu.
Kazio Binkio
EILĖRAŠČIAI
Poezijos bandymų sąsiuvinys
Čia tiekiamieji eilėraščiai surankioti iš įairių leidinių ir rašyti daugiausia prieš karą. Gimė jie sodžiuj, tenai norėtų ir gryšt.
Del to, dėkingumo ir šviesių atsiminimų, vedamas skiriu šiuos pirmuosius bandymus mūsų žole, medžiais ir samanom apaugusiam sodžiui.
Autoris
ŠILKASPARNIAI DEBESĖLIAI
Debesėliai šilkasparniai
saulės blizgančioj šviesoje,
lyg ant marių baltos burės
dangaus krištole plaukioja.
Tolimoj pietų šalyje
tyros bangos okeano
juos pagimdė, išaugino
ir šilkais juos apkedeno.
Ir išleido į kelionę
po svečias šalis lekioti,
o pietų vėjeliui liepė
juos lydėti ir daboti.
Ir keliauja debesėliai,
kur tik nori, kur sumano
ir po tyrlaukius klajoja,
ir po plotus okeano.
Naktį ilsis tarp kalnynų,
rytą šypsos pasilsėję,
o paskui kaip gulbių pulkas
vėl išplaukia draug su vėju.
Kur pranyksta debesėliai,
niekas, niekas jų nežino, –
ar jie tyrlaukiuos sutirpsta,
ar gelmėse vandenyno...
ŽALUMO BANGA
Ant kalno tulpės,
pakalnėj ievos,
miške žibutės
šilkinės žydi.
Po lygius laukus,
po slėnias pievas
žiedai marguoja,
plačiai pasklidę.
Skaistveidė saulė
iš melsvo sosto
šviesos srovėmis
upes bučiuoja.
Vasarių vėjas
žolelę glosto
ir vyšnių žiedus
švelniai linguoja...
Gyvybės jūra
pasaulio plotį
banga žalumo
plačiai užliejo.
Žaliais kilimais
kalnai nukloti,
žali dvelkimai
vasario vėjo
po jauną žemę
sapnus nešioja...
Sapnai tie skleidžias
kaip žolių dūmas,
kai dainiaus balsas
ore banguoja
ir sėte sėja
vylingas dūmas,
vylingus jausmus
aplinkui sėja.
– ir vabalėliai,
ir plestakėlės,
ir paukščių būriai,
ilgai ilsėję,
visi, kai vienas
iš miego kėlės
ir garbint ėmė
Tą, kurs aprėdė
miškus ir laukus
ir slėnias pievas,
Tą, kurs pražydė
ant kalno tulpes,
pakalnėj ievas.
PAVASARIŠKA
Pradžiūvo darželis. Diegai pinavijų
iš žemės rausvomis galvutėmis lenda.
Po kluoną bėgioja marguojanti banda
žalų ir palšų drūtasprandžių galvijų.
Apvilkta plačia rudine piemenaitė
pakluonėmis karves gainiojas ir griūva,
kelniūkštes lig kelių vaikai atsiraitę
suvirto valkoje į klykiančią krūvą.
Ir katinas rimtas iš svirno išėjo,
ir margis užlipęs ant priesvirnio rangos,
ir kvapas gaivinantis priešpiečių vėjo
sruvena į gryčią pro atdarus langus.
Taip gera, taip lengva, jauku ant krūtinės,
taip jaučia širdis tą pavasario gandą,
diegai pinavijų iš žemės jau lenda, –
pražys tuoj ir gėlės miškuos pirmutinės.
Klausaus ir tyliu. Spindulių okeane
linksmai vyturys kažin ką triliuliuoja,
ir prūdas lyg ošia kažkur tolumoje,
ir rauda pakluonėj pargriuvus piemenė.
Ir juoktis, ir verkti, ir rėkauti noris
po blizgantį, judantį, skambantį orą.
ir linksma, kad senis, skrandais apsikoręs,
jau lopo sodelio suirusią tvorą...
TULPĖS
Raudonos, margos, gelsvos, baltos
pražydo tulpės visos kartu,
vėliavos iš žolių iškeltos
raudonos, margos, gelsvos, baltos...
Kad nebegrįžtų naktys šaltos
ir pievų kruša neužbertų,
raudonos, margos, gelsvos, baltos
pražydo tulpės visos kartu.
OBELIŲ ŽIEDAI
Žiūrim – krinta patylomis
obelių žiedai.
Plestakėlėmis baltomis,
žiūrim – krinta patylomis.
Rodos, sniego atkarpomis
snigo tik andai, –
žiūrim – krinta patylomis
obelių žiedai.
VANDENS LELIJA
Mauruoto liekno viduryje
baltesnė už balčiausį sniegą
pražydo kažkuomet lelija,
mauruoto liekno viduryje.
Ar šviečia saulė jai, ar lyja, –
ji vis sapnuos paskendus miega –
mauruoto liekno viduryje
baltesnė už balčiausį sniegą.
ŽIBUOKLĖS
Žibuoklių kvapas ore plauko,
nors pievoj jų ir nematyti.
Naktis nusviro jau ant lauko.
žibuoklių kvapas ore plauko...
Naktis tylioji žino daug ko,
bet ko? – negali pasakyti...
Žibuoklių kvapas ore plauko,
nors pievoj jų ir nematyti...
RŪTA
Šypsodamos skina ji rūtą,
šypsodamos pina kasas, –
šią naktį bernelio yr būta.
Šypsodamos skina ji rūtą...
Tyliau... Sužinos – tai pražūta...
Bet kaip sužinos tai ir kas?
Šypsodamos skina ji rūtą,
šypsodamos pina kasas...
RUGIAGĖLĖS
Vien tik mėlyna akyse!
Žemėj, ore ir danguj
daugiau nieko nebmatysi, –
vien tik mėlyna akyse.
Užsimerksi, pamąstysi,
nusijuoksi... O paskui –
vien tik mėlyna akyse,
žemėj, ore ir danguj.
AGUONĖLĖS
Ugniaspalvės aguonėlės
po rugius visur liepsnojas,
lyg išklydę rojaus vėlės,
ugniaspalvės aguonėlės...
Visas kraštas – vienos gėlės!
Ar čia žemė, ar čia rojus? –
Ugniaspalvės aguonėlės –
tik liepsnojas, tik liepsnojas...
VAKARAS
Gęsta, blėsta spinduliai...
– Nebegryš meilužis...
Gęsta žavimi tyliai
toli už giružės.
Tamsa slenka iš kalnų...
– Liūdna taip be jojo...
Baltmiglės ant vandenų
šilkus išplėtojo.
Sužibėjo aukštumoj...
– Džiaukis gi, širdele!
Sužibėjo aukštumoj
deimanto žvaigždelė...
Bet nukrito tuoj ir vėl
toli už giružės...
– Nebegryši, bernužėl,
prilankyt meilužės...
***
Mano rūtos baigia džiūti,
nors ir laistau vis tankiau,
kad pridengtų kiek saulutę,
debesėliui aš sakiau.
Bet neskuba debesėlis, –
vos ant miško pasikėlęs,
žiūri, žiūri ežeran...
Kas daryt, jei pasivėlys?
Išdžius rūtos, suvys gėlės,
ištuštės darželis man...
Debesėli, plauk greičiau,
kėski sparnelius plačiau, –
kai iškėsi paregėsi, –
pražydės žiedai pavėsy,
margi dideli žiedai, –
tie kurių dar nematei...
Bet neskuba debesėlis,
kas daryt, jei pasivėlys?
Ką sakyt, kai bernužėlis
vėlų vakarą paklaus:
– Kaip gi rūtos, kaip gi gėlės?
Kaip paslėpsiu ašarėles
nuo veidelio neramaus?
Nemanyti jau verčiau...
Debesėli, plauk greičiau!
GĖLĖS IŠ ŠIENO
Aš surinksiu aliai vieno
visus pievų žiedelius
iš nupiauto rytą šieno
ir svirnelio kampelius
jų galvutėms išdabinsiu.
O kai gryš jis iš lankos
ir prie kiemo apsistos,
aš jį tyliai prakalbinsiu
ir svirnelin pavadinsiu –
atsikvėpti nuo kaitros.
O del to, kad sužinočia,
ar jis myli kiek mane,
kai paklaus manes del ko čia
tie žiedeliai balzgani
taip pat žydi, kai lankoje,
ir taip kvepia, kai šile, –
nesakysiu, kad del jo jie,
tik užminsiu, kad atjoja
man bernužis iš toli...
Ir žiūrėsiu tylumoje
į jo veidą, į akis,
kol man jos nepasakys,
ką jis mąsto, ką dūmoja
apie tą, kuris atjoja...
Jeigu veidas, greit nubalęs,
staiga rausti vėl pradės,
jeigu lūpos lyg gėlelės
nejučiomis sudrebės
ir be vilties nusiminęs,
jis nuleis žemyn akis
ir „sudiev“ man pasakys, –
oi, tada aš prie krūtinės
jį priglausiu taip tvirtai,
taip meiliai jam pasakysiu,
kad jis vienas man tiktai
Ir širdyje, ir mintyse;
kad žiedeliai tie iš šieno
anksti rytą sulig diena
rūpestingai atrasti
ir svirnelin del jo vieno,
del meilužio sunešti...
Bet... Jei jis nenusimintų
ir juokais tik paverstų
mano žodžių tiesią mintį, –
oi, tada jau nuraminti
nieks manes nebįstengtų,
nieks tada nesužinotų,
kam tos gėlės iš lankos
čia tarp sienų samanotų,
lyg lankoj dailiai marguotų,
niekas niekas niekados...
DUKRUŽĖLĖ
Oi, tai buvo pas močiutę dukružėlei
gera būti –
anksti keltis nerūpėjo,
vėlai gulti nereikėjo.
Tik reikėjo atsiminti,
kaip kaselės susipinti,
kaip veidelis nusiprausti,
kaip drobelė plona austi,
kraut kraitelis, laistyt gėlės –
tai ir visas rūpestėlis.
Taip tai buvo pas močiutę
dukružėlei gera būti,
kol jaunoji nežinojo,
koks bernelis ją viliojo;
taip tai buvo, kol mergina
bernužėlio nepažino.
Pogulėlio pasilsėjus,
ėjo linksma pas pjovėjus,
grėblužėliu išrašytu
šieno vystančio vartytų.
Ėjo linksma padirvėliu
ir pamatė bernužėlj
piaunant šieną parugėje.
Ką pasakė, kaip kalbėjo, –
nebeatmena jaunoji,
tiktai mena, kaip sustojo,
kaip priėjo, pažiūrėjo,
kaip veideliai kaist pradėjo,
kaip širdužė sutvaksėjo...
– Oi, berželi svyruonėli,
kam darei tu paunksnėlę,
kam paklojei, tu, šieneli,
mudum minkštą patalėlj...
Kas naktelę tylią žvainą
lanko jauną mylimasis.
Taip naktelės greit praeina,
taip dienelės ilgai tęsias...
Jau močiutė pastebėjo
ir dukrelės kartą klausė:
– Ko ne linksma vaikštinėji,
ko veideliai apsiblausę? –
Neatsakė jai jaunoji,
tik veideliai suliepsnojo,
ašarėlė išdavėja
tik per skruostus nuriedėjo...
Tai ir laukia dukružėlė,
kad motutė ją išleistų
už bernelio piovėjėlio,
kur sutiko parugėje,
kurio likti pažadėjo...
Ir paliko pas močiutę
dukružėlei ilgu būti.
PERSISKYRIMO DAINA
I
Apsisiautus šilkaryšiu,
tu išeidama tarei:
„Lauki, mielas, gal sugryšiu...“
Ir pamąsčius valandėlę
nusiskynei baltą gėlę,
tą, dailiausią iš visų...
Tą rasotą svyruonėlę,
kuri dvasią mano kėlė
lig pat saulės, lig dausų,
tu šypsodamos nuskynei
ir prisegus prie krūtinei,
lyg dievaitė ir nuėjai...
Mano vilčiai paskutinei
žiedą jauną tu nuskynei
taip, kaip žolę piovėjai.
II
Nuėjai tolyn iš lėto,
lyg nenorom, lyg slapčia...
Mano laukta, numylėta,
ar sugryši tu dar čia?
Laukiu, žiūriu į tą šalį,
kur tik matoma žvaigždelė
spindi kartais, lyg sapne.
„Kas dabar atspėti gali?“
Ūžia tolima girelė, –
„Gal sulauksi, gal ir ne...“
„Gal sulauksi“, – šnabžda vėjas.
„Gal sugryš kiek palūkėjus“, –
sako saulė leisdamos.
Kaž koks paukštis padangėje
klykia lėkdamas paveja:
„Nebmatysi mylimos!“
III
Taip, daugiau nebematysiu
niekuomet ir niekame...
Tik sapnuose ir mintyse
ir svajonių audime
man šypsosis tavo veidas.
Tik skambės tų žodžių aidas,
kur taip įstabiai tykiai
tu, akis žemyn nuleidus
veidą šilku užsiskleidus,
vieną kart man pasakei.
Tik liūdės, liūdės sieloje
ta gėlelė vystančioji
nuskintuoju žiedeliu.
Bet aš lauksiu, mylimoji,
lauksiu šiandie ir rytoje,
lauksiu amžius, – nes myliu.
IV
Kiek jau kartų sau kalbėjau,
kad užmiršt tave reiktų.
Bet širdies nepergalėjau,
nes širdy tebesi.
Tu visur, visur tebesi, –
sodo kvepinčiam pavėsy,
tarp našlaičių, tarp rūtų,
ir saulioleidžių ilgėsy,
ir langinėse gėlėse, –
visame jautiesi tu.
Vakarais rožių tankyne
lakštingėlė tave mini,
o nakties tyliam sapne
veidrodiniame tvankyne
tavo kasos atsipynę
traukia prie savęs mane.
V
Aš mačiau tave bemiegąs.
Mano karstą atdarei
tu išbalusi, kaip sniegas
ir vos girdima tarei: –
– Kelkis, mielas... Aš juokiausi...
Tavo likti aš rengiausi
nuo tavęs išeidama,
tavo štai gėlė dailiausi,
prie širdies tu ją priglausi, –
vėl bus viskas, kai pirma.
Tave vieną temylėjau.
Naktį dieną teminėjau
tavo vardą laukdama...
Mano meile vienui viena,
kelkis! Sode mėnesiena,
kvapas vystančiojo šieno, –
viskas, viskas kai pirma...
VI
Vėl pranyko, vėl pražuvo,
vėl, kai daugelis sapnų...
O, kodėl tai sapnas buvo?
Ko mirkčioja tos žvaigždelės?
Ko dangus tas toks nubalęs?
Ko taip liūdi gėlynai?
Mylimoji, ar žinai?
Ar žinai, kodėl krūtinėj
kartais, lyg kardai ugniniai
veria širdį taip skaudžiai?
O, mieloji, kad žinotum,
kai paukštelis atplasnotum
ir paliktum tu čionai...
VII
Štai, matau aš plevėsuoja
šilkas ir gėlė balta.
Tu sugryšti, mylimoji,
mano meilės apsupta!
Lyg jaunoji pasipuošus;
baltu šilku apsivilkus
ateini tu pas mane.
Atsipynus plaukus ilgus
ateini tu pasiilgus
ištikrųjų, ne sapne.
Sveika mano, išsvajota!
Mano laukta, apdainuota,
mano tikslas ir viltis!
Vėl man šypsos tylumoje
svyruonėlė nuskintoji.
Vėl man moja ateitis...
VIII
Bet... tyli tu prietamsoje...
Tu išbalusi visa...
Tiktai šilkas plevėsuoja,
švisdams dūlančia šviesa...
Tai karkleliai – balsvos gėlės...
Tai klajojantis šešėlis
stovi, šypsos prieš mane...
Aš beprotis, aš pašėlęs...
Lyg iš kapo atsikėlęs,
nardaus nežinios klane.
Kaip kalėjime tamsiame,
mintys sukasi aptemę, –
niekas jų nebeapšvies!
Kas dangus man, kas man žemė,
kas man viskas be tavęs?
***
Ji atėjo paskutinė
mano sodo aplankytų
taip tykiai, lėniai, išlėto...
Medžiai ošė nusiminę.
Lapai patylomis krito.
Pasakiau jai, kad tylėtų.
Kad tylėtų taip kai aš,
taip kai lapai prieš nukrisiant.
Patylėjo.
Pažiūrėjo.
Šyptelėjo.
Ir išėjo...
Tiktai medžiai, tiktai vėjas
ūžė vieni nusiminę
ilgią maldą vakarinę.
Lapai patylomis krito.
Ji išėjo paskutinė.
Metas vartai uždaryti...
Juodomis dėmėmis šešėliai nakties
apidengė sodo pilkuosius takus.
Nukrito žvaigždutė iš aukščio erdvės,
nukrito nuo medžio lapelis bailus.
Juodomis dėmėmis apklojo takus
gauruoti šešėliai nakties.
Taip gaila kaž ko... Tiktai ko – nežinau.
Ar žvaigždžių tolių, ar vėlyvų gėlių,
ar lapų, kurie nebžaliuos jau daugiau,
ar taip ko – suprasti visai negaliu...
Žvaigždyčių tolių, ar vėlyvų gėlių,
ko gaila man taip, – nežinau...
***
„Ko čia taip ilgu, ko čia taip liūdna?“
Pageltę lapai tyliai šnabždėjo.
Nustebęs miškas paklausė vėjo:
„Ko čia taip ilgu, ko čia taip liūdna?“
Dangus blaivusis, lyg nusiminęs,
lyg ko ilgėdams žemyn žiūrėjo,
nustebęs miškas paklausė vėjo,
paklausė beržas po jo auksinis:
„Ko čia taip liūdna, ko čia taip ilgu?“
Bet neatsakė jiem šaltas vėjas.
Tiktai prie miško staiga priėjęs
sparnu pamojo, lyg kardu ilgu.
Ir lapai žemėn nuo medžių krito.
Ir buvo liūdna, ir buvo skaudu
klausyti medžių graudingą raudą,
žiūrėt kai žemėj lapeliai vyto.
Dangus tuoj verkti tyliai pradėjo,
ir žemės juodi skruostai suvilgo.
„Ko čia taip liūdna, ko čia taip ilgu?“
nustebęs miškas paklausė vėjo.
***
Šaltas vėjas blaškos
po miškus ir sodus,
kur tik nepažiūriu –
reginys nuobodus.
Žiūriu į kalnelį –
niūkso ten rugienos,
liūdi ten berželis,
liūdi vienui vienas.
Pilkas laukas stovi
visas nutuštėjęs,
o po jo tuštynes
blaškos šaltas vėjas...
Ko gi tu tyli taip,
tu, mano širduže?
Ar bijai kad šaltas
vėjas smarkiai ūžia?
Ar bijai kad viena,
kaip ir tas berželis
tujei nepaliktum
vidury naktelės?
Niekai, nebijoki!
Visa ką turėjai
jau senai išplėšė
šalti šiaurės vėjai...
Tau tiktai beliko
dainos tavo vienos,
kai berželis liūdnos,
pilkos kai rugienos...
Nieks jų neatims tau,
nebijok, širduže...
Lai sau blaškos vėjas,
lai sau sveikas ūžia.
***
Kur tavo dainos? Kur sapnai?
Giria tyliai niūniavo.
Gelsvi paklausė putinai:
– Kur atminimai tavo?
Paklausė miškas: „Kur sapnai?"
Ir kalnas patylėjęs
paskui paklausė nedrąsiai,
paklausė miško vėjas.
– Kur mano dainos ir sapnai?
Nebeminėkit jųjų, –
jie vysta jau senai, senai
tarp lapų vystančiųjų...
***
Stoviu tarp medžių. Pilkoj prieblandoje
kuopelėmis sniegas vingiuodamas krinta.
Pušis plačiašakė baltai padabinta
nutilo ir viena ramiai sau dūmoja,
ir mąsto berželiai būrelin sustoję,
ir tyli upaitė ledais surakinta...
O sniegas baltasis vis krinta, vis krinta...
Ir krinta svajonės ir tylios ir baltos,
kai sniegas lengvutės, kai gėlės nekaltos.
Jos sukas, išlėto, išlėto lekioja
ir širdį ramina ir dvasią liūliuoja.
Tos mielos svajonės, kai gėlės nekaltos,
tas sniegas taip tylus, taip šypsomai baltas
tas viskas sutelpa taip jaukiai sieloje.
ŽIEMOS ŪPAS
Ir sukas ir krinta baltieji krislai.
Baltomis bangomis miglos
jie neša nuvargusiai žemei skubiai
sapnus slėpiningus žiemos.
Ir sukas, ir krinta jie iš aukštumos,
ir neša sapnus slėpiningus žiemos...
Užminga viskas baltasparniais sapnais
ir tamsūs paniurę miškai,
ir platūs laukai su vėlyvais žiedais,
ir upės, ir skardūs kalnai.
Užminga pasaulis ir ilsis ramiai,
užminga ir upės ir skardūs kalnai.
SNIEGAS
Sniegas – žiedas prieblandos.
Sniegas – vakaro sparnai.
Sniegas – daina be gaidos.
Sniegas – tirpstanti sapnai.
Lyg skraistė žiedais išpinta,
sniegas krinta, krinta, krinta...
Iš tyliųjų debesų,
iš tolių erdvės dausų,
čia į žemę,
kur aptemę
nuo tamsių rudens laikų
stūkso apdarai laukų, –
lyg skraistė žiedais išpinta,
sniegas krinta, krinta, krinta.
Sniego apsuptas krislais
tyli, stovi ir klausais,
kaip tolių varpų balsais
kalba žemė su dausais.
Lydi mintys tolų aidą.
O snieguolės skraido, skraido...
Tolimų sapnų šešėliai
prieblandoj dūluoja vėlei.
Pasibaido.
Išsisklaido.
Tai aplinkui vėl sustoja.
Tai laukimų sutemoje
vėl tolyn, tolyn vilioja.
Slepia rūke tylų veidą.
O snieguolės skraido, skraido..
Monų apsuktas tinklais
tyli, lauki, — gal ateis?
Sniegu papuoštais keliais
iš dausų gal nusileis?
Pamatysi, kaip per miegą,
veidą, šypsantį iš sniego...
Bet aplinkui vien tyia,
vien tik pusbaltė migla
ir liūliuoja,
ir banguoja...
Tik varpai už miško alda
ilgą, dulsią žemės maldą...
Tiktai juda baltas rūkas..
Tik snieguolės sukas, sukas...
***
Aš skrajoju linksma po beržynus
drauge su sparnuočių pulkais,
aš vainikais visa ąpsipynus,
apsisiautus auksiniais plaukais.
Eikšinai į mane pasilsėtų,
pasiguostų į miško pavėsi.
Paklausysi dainų negirdėtų,
nematytų daiktų paregėsi.
Aš dainuosiu, kaip nieks nedainavo...
Tu pajusi galybę dainų
ir krūtinė nuvargusi tavo
atsikvėps vėsumoje sapnų.
Uoginojų žalių tau vainiką nupinsiu
ir šilkiniais rūkais apsupsiu...
Eikšinai, aš tave nuraminsiu,
užliuliuosiu miškų ilgesiu.
GYVIESIEM
Mūsų žaizdos kas kart naujos,
mūsų dainos kas kart kitos.
Širdį gelia,
dvasią kelia.
Tulpės krauju nudažytos
puošia mūsų klaikų kelią.
Ūžkit liepos! Gauskit eglės!
Nors pakirstos, nors išvirtę.
Mes kovoti nepasenom.
Nors mum priešas skelbia mirtį —
gauskit eglės, – mes gyvenam!
Skaudu tai, kad prieblandoje
nepažindami vienskito
priešui ranką, – draugui kardą
tiesti kartais mes išdrystam.
Laukini saulės, laukim ryto, –
kol krūtinėj kraujas verda, –
mes nežūsim, nors suklystam.
Skaudu tai, kad vėtros staigios
arko pamestus gėlynus...
Skaudu, skaudu atsiminus,
kaip kardai krūtinėn smeigias...
Bet užmiršim, kai užgirsim
ankstų rytą griausmo aidus.
Šypsančius lavonų veidus
mes užmiršim...
Kol krūtinėj verda kraujas, –
dienos mum nesuskaitytos!
Mūsų žaizdos kas kart naujos,
Mūsų dainos kas kart kitos...
Viršelis Ad. Galdiko
Išleido Jonas Raupys
1920
Tekstai skaitmenizuoti iš knygos egzemplioriaus, kurį suteikė Venclovų namai
