Baliukone_One***
Juodas Angele, nebegaliu daugiau!
Skandinausi, koriausi, degiau –
Gyvas kūdikiškas gyvuliškas Žodžio alkis...
Trokštu... Tesustos greičiau širdis,
Laikrodis, pasaulis... Kas, girdįs
Kauksmą kosminį, – dar pakuždėtų: kelkis
Ir išskrisk neatsigręždama... Ne tau
Lovos, migiai... Prarajon kritau –
Kol tave – Vienatvių Septynių likimo draugę –
Sutikau ir pamilau... Bijai?
Audrą vijusis – vien spliną pavijai?
Ir ištrūkti Begalybėn jau netraukia?..
Langus ir venas greičiau atverk... Luošiai
Broliai tavo... Tu viena lošei
Iki galo ir garbingai pralaimėjai – sielą.
Šit raudoną auksą nevilčių
Nyčė žarsto sau linksmai... Kviečiu,
Kur net sausyje po kojų žemė svyla.
Baliukonytė, Onė. Bokštai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
***
Broliai seserys: vampyrai, zombiai, blakės...
Štai žmogus, tulžies ir alkoholio prisilakęs,
Štai valdovas aukštas jūsų... Atvirai
Šaipotės... Tačiau pikčiausiai kerta
Neviltis: ak springsi dar ne kartą
Košę kruviną, kurią dainuodama virei, –
Spjūviais, vėmalais ir laiko ekskrementais
Ją pagardina dosnus likimas... Metų metais:
Vonios purvinos ir dvokiantys klozetai... Mes
Tebekliedim: pranašai, žyniai, karaliai...
Pats chaosas lenkiasi poetų valiai, –
Kol galop – skatiką surūdijusį įmes
Elgetai kepurėn bėgantis pro šalį vaikas...
Sekso smogas?.. Geidulių nepakeliamas tvaikas?
Aura vėl pilna juodųjų pragaro skylių?..
Siurbkime – negražūs, bjaurūs, šlykštūs –
Kraują artimo – kad mirtiniau išblykštų
Kryžiaus tebeeinantis Keliu...
Baliukonytė, Onė. Bokštai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
AMEN
Įgijus tik sparnus – žvelgiu po kojų:
Pasaulis, pertekęs pigių žaislų ir ginklų,
Jau traukiasi... Mylėjau ir aukojau,
Kol išsinėriau iš visų pakinklų –
Ir lūpom kruvinom dabar kas mirksnį
It silpną kibirkštį Gyvenimą pučiu vis...
O viesulas, ūmai visai nuščiuvęs,
Kaip kūdikis paliečia veidą: MIRSI.
Ir tu kuždi šypsodamasi: AMEN...
Ir Ilgesys atstumtas vėl suspurda
Po širdimi – ne šia... Ir tavo skurdą
Pamiršę žmonės – Žodžio Šviesą mena.
Baliukonytė, Onė. Bokštai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
MYLIU
Svirplys ir pilnatis – rugpjūčio pirmą naktį
Koks tobulas duetas!.. Net giesmė
Aistringu ilgesiu apsvaigusi pradėjo nokti,
Kuždėdama ir šaukdama: esmi...
Nuoga virpėdama po žvaigždėmis... O skliauto
Aukštumas, o žmonių gyvenimo erdvės
Ankštumas ir tamsumas!.. Bet apspjauto,
Apvemto veido nesigėdiji... Ar dvės
Žvėris, ištrūkęs iš pasąmonės, – ar sauja
Raudonų kraujo uogų pasisotinęs – žmogės,
Vis vien kaip nuotaka tu patekėsi, Saule...
Gyvuoju tavo auksu užmokės
Dangus už neviltį našlaičių sielų baisią
Po išprotėjusiu Juoduoju Mėnuliu...
Bet šiąnakt mano atstumtųjų įsčių vaisiai
Skaisčiu rasoja sidabru: myliu!
Baliukonytė, Onė. Bokštai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
SESUO MIRTIE...
Pilka širdie, seniai nemoki džiaugtis
Pasauliu šiuo... Vėl įteku savin –
Lyg upė į šaltinį... Laikas džiauti
Benamio drabužius,
paglostyti šiltas laukų avis,
Žaląsias, kantriai kažkada ganytas,
Lyg angelus romiom liūdnom akim...
Jau žaidėm dukteris, marčias, anytas,
Dalinome ir švaistėme...
Bet pabandyk atimk
Iš vilktakių aistros nors vieną lašą
Jaunystės kraujo... Šaukiasi ir tie!
Tik šį gyvenimą lyg sausą geismo šašą
Krapštyk nuo amžinos žaizdos,
negailestingoji sesuo Mirtie...
Baliukonytė, Onė. Bokštai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
KAUKĖ
Kaip eižėja veidas – ar kaukė?
Ištverti šią pragaro naktį:
Užmigti, apkursti, apakti...
O šuo paširdžiuos tebekaukia.
Už sienų vis daužosi kūnai –
Vartotojai sekso besočiai...
Vien purvo pilni jų ąsočiai,
Stiklainiai, bokalai... Tepūna
Orgazmų ekstazėje!.. Širdį
Įžiebusi – greitai nusilupu
Gleives malonumų nuo lūpų:
Sulaukti, priglusti, sušilti...
Išdeginus užkrėstą glėbį,
Net senąją odą numetus –
Šiais alkio ir troškulio metais
Suvoksiu jau, kas – Begalybė?
Baliukonytė, Onė. Bokštai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
RYŠYS
Jūsų rankos virš mano krūtų?
Tik skaidriausiame sapno sapne...
Taip – jaučiau, o kuždėjau vis: ne!
Skriejo virpantys dangūs ratu –
Gal nuo dūžių laukinės širdies?..
Jau seniai taip karčiai ir karštai
Neraudojau... O liečias kraštai
Asmenų ir sparnų... Išardys
Šį subtilų vainiką diena?..
Kitas aidas negreit sužavės – –
Ar miražas... Ir puola žuvis
Į pasąmonės tamsą – viena.
Bet antroji į Saulę sugrįš?..
Jeigu Animus Animos geis –
Išsinersiu iš odos angies...
Nenukirskit šio tobulo ryšio!
Baliukonytė, Onė. Bokštai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
LIGA?
Tavo broliai ir seserys
Tuštumos kupini...
Žema. Pilka. Pavasaris?
Vėl vainiką pini
Iš opų ir purienų –
Saujoj lūžta žaibai.
Mirusieji pareina...
Ar mylėsi? Labai!
Pasiilgusi siela –
Deive, paukšte, žuvie, –
Vėl žvaigždynai lyg sieliai...
Tad išplauk ir žavėk
Net iš pragaro dugno!
Jau liepsnoja vanduo
Virš gyvenimo drungno...
Suanglėjusią duok
Ranką tam, kur sugrįžo
Iš anapus – ilgai
Laukęs Letoje ižo...
Aukšta. Žydra. Liga?
Baliukonytė, Onė. Bokštai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
TIK VIENO ŽENKLO
Bevaisė muzika ir sterilus dangus,
Ledinės moters ir Visatos įsčios –
Ir Žodis, mestas dirvon, nedaigus...
Tik mirusio kraujy žaltvykslė švysčios
Ir tik negimęs ją regės nakty,
Apgaubusioje alkaną aklumą...
Mes pasimetę, išsiurbti, pikti –
Paneigę aukštąjį sparnuočių luomą,
Į keturkojų gentį grįžę vėl...
Dėl raumenų ir piniginių storio
Pirkliai ir muitininkai žudosi... Žievė
Grubi aptraukia dvokiančią istoriją.
Ir kakofonija Šėtono vis garsyn,
Ir seksoholikai daugiau neišsiblaivo...
Širdies Dvyny, ar žemėj dar esi? –
Iš klaidžiojančio apsėstųjų laivo,
Iš kilpai pasmerkto belangės atsišauk –
Ar iš baltos valdovų sosto salės...
Prie paskutinės žvakės Tau rašau,
Maldaudama tik vieno ženklo: Saulės!
Baliukonytė, Onė. Bokštai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
BOKŠTAI
Žiūrėti ne į žmones – į žvaigždes...
Ar žaisti su auksinių salamandrų
Žydrais vaikais, kol Žodis įsidegs,
Kol Saulė patekės virš kūno Andų
Ir sielos Himalajų... Jau esu –
Be purvino ir kruvino?.. Beodei
Paklojai patalą švelniausių debesų
Ir Sodą mūsų žydintį parodei...
Jo vaisiai kupini vaiskios erdvės,
O sėklos – deimantiniai Kelio žvirgždai.
Kalė benamė patvory jau dvės? – –
Į moters veną įsisiurbę švirkštai
Pilni šviesios tamsos... Pilni aušrų,
Kurias paliksiu vietoj kraičio dukrai...
Tik nesilieski dar, – per daug aštru!
Spygliai, geležtės, kalavijai, durklai,
Vitražų, veidrodžių, likimų šukės...
Visa tai
Atsiimta – ir atgalios vėl blokšta!
Už rūmų slenksčio – Niekas... Visata.
Virš liulančių kloakų – Bokštų Bokštai.
1994 m. spalis – 1995 m. sausis
Baliukonytė, Onė. Bokštai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
ŠVIESU
Dabar man visos dienos – pelenų...
Baltų sparnų dygimo juodas laikas?
Širdis pilna kirtaviečių plynų –
Bet sutrypta viršūnė vėjy plakas.
Bet akmenuos įkalinti žaibai
Pabunda, išsiveržia, atidaro
Pavasario lyg sugrąžinto dvaro
Duris ir langus...
Ak moterie, tu vėlei apžlibai,
Kad leidiesi jaukinama – imi
Gėles iš rankų riterio bevardžio...
Gyvenimas su jauna Mirtimi
Vėl tuokiasi...
Nuo bokšto, kranto, skardžio
Vėl skrieja siela virpanti – esu!..
Bet nėščios žvaigždės jai pastoja kelią,
O sąrėmiai laukiniai dangų skelia:
Gimdau rūsy, stoty, kalėjime...
Ir man visur beprotiškai šviesu.
Baliukonytė, Onė. Bokštai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.