BILHANA
Penkios mėlynos pynės „Čauros Pančašhikos“ atminimui
PIRMOJI PYNĖ
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
šešėlių sniegas, moters krūtine
praskriejantis ūmai, melsvybė marių,
mergelė ta baltuojanti – diena
šviesiais plaukais paliečia žydrą giją
ir klauso spinduliuoto kalavijo
ir žalio marių ajero kalbos, ir vėjo,
ir tų minčių, kur andai suplastėjo,
ugnies pynėm apsiautusios mane.
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
pasviręs skliautas – atbraila uolos –
burnos ertmė – krūties šarmotas vingis,
kur ilsisi pavasario kregždė,
kur sutemų šešėlis, pirštų ilgiais
ūksmėto tavo kūno linija, širdie,
tai saulė, skroblas, žiogas, mintys
ir klodai rudo smėlio, viltys –
drabužiai žemės tvaskančios tylos.
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
tamsiųjų jaspių rūmai dulkini
ir vėtrungė į melsvą meldo pusę,
į mūsų skaidrų vandenį, prapulsi,
nes snieginais kalnagūbriais eini,
žalių šaknų būtybe, kas plasnoja
viršum langų? sugrįžtantis garnys?
nakties svečiai – laukų spalva dulsvoji,
sutrūkęs veidrodis, kurio dugne alsuoja
mus mylinčių pavidalai liauni.
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
galantiškoji vandenų kalba,
akmens svaja ir taurėje dvilypė
žydrųjų marių plokštuma – sužibę
jie guodžia tyliai kalbantį mane:
esi nakties, paparčio, moters, vėjo,
nemirštamai sutviskus mėnesiena,
kai smėlio grūdas keliasi, kai vieną
aptaško žemės žaluma alpia.
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
ANTROJI PYNĖ
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
tarpeklių linkui, kreidiškų, smėlėtų,
nusrūva upės, kol tave laikau
šviesos bedugnėj, kol keroja šaknys
po marių gelmę, naktys užkerėtos
pripildo žemę spindinčios ugnies
iš mano lūpų; skleidžiasi taip lėtas
dvikalbis dugno augalas, ir akina
praskriejęs vėjas, ugniaspalvis niekas
šitoj nakty kartojasi bežadis,
ir siaučia pūgos, kolei tu keliesi
ir nueini beprasmę šaltą naktį,
beviltiškai ieškodama žvaigždės.
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
viršum laukų besielėj mėnesienoj
aidės dar mano balsas, tolumoj –
baltųjų vaisių spindesio, o kartą
aš apsigobsiu dar žydriau, o vieną
atneš mums gandą nokstančioji karčiai,
vėduoklėm lapų apsiskleidus – artins
mums rudenį juoduojanti ieva;
šermukšnių kūnais spinduliuoja rėvos,
ties tom bedugnėm, kur žvirgždynai rieda,
žvaigždė sumirga, tykiai plaukdama,
kaip daugialypis švytintis koralas
aš dar lytėsiu miegančią tave.
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
šviesiųjų upių platumos, išnoks
ir tavo sodų vaisiai, pavadinęs
šeivamedį, alyvą, nendrę žodis
kaip baltas dievas tolyje plastėjo,
jis buvo sidabrinis uogienojas,
šešėlis žemę gaubiančios dienos;
į tavo auksą, tavo mėnesieną,
į tavo lūpų prieblandą bevėję
jis lenkė žalią ajerą, parodė
kriauklėtą dugną, šešėliuotą nieką,
žieduoto veido, balto marių sniego,
šarmotų lūpų pusračiai gilėjo,
užtvindyti bekraštės tolumos.
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
TREČIOJI PYNĖ
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
jau gieda paukščiai žemės maumedynuos,
ir po žiemos vėl šviesūs mūs sapnai,
kalnų ir slėnių linija, akordai
palei namus siūbuojamos ievos, –
jos atšešėlius tyliai gaudo vėjas,
ir srūva kraujas iš karaliaus kortų;
kaip baltas pūkas, vasaros balandis,
gaivus auksinio ryto spindulys,
tau ant peties apnuoginto pasklandęs,
į niūrią dievo prieblandą nuklys,
bet tavo akys spindi jau kaip žiedas
laukų gelmės, alsuojančios, melsvos,
stiebai mes buvom niekieno, be vietos,
pamėlęs alksni, kam tu gyvenai,
kam tau mirtis ir gyvastis beprotė,
jei balto meilės lapo nepražiodė
laukiniuos rūmuos aidinčiuos, dulsvuos.
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
kadais ledinių jūrų pakrašty
mes buvom uždaryti, siautė vėjai,
besvoriai marių siluetai, rožių
pavidalai raudoni, sukeisti,
mes būtume užtroškę, mūsų meilė
ieškojo paukščių, kalkakmenių kranto
ir skroblo palytėjimų keistų,
paskui nubudom ir išvydom – baltas
akmuo ir mėnuo, spindinčių vardų
mes ėjom, linko diemedžiai prie vartų,
jie siūlė ilgas burbuoles žiedų,
o tamsios plokštės eižėjo ir skilo,
šalnų išvarginti, prie jo rūsčios kaktos
į aušrą stiebės medžiai apleistieji,
vainikai purpuriniai, šaknys tylios,
druskinga jūra, – mes visi artėjom
link vasaros, mylėti pasmerktos.
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
KETVIRTOJI PYNĖ
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
aušrotas rytas man padovanotas,
ovališki jurginai virš langų,
ir šuo – ugnis – kuomet pradėjo loti,
jis irgi nakčiai tarė savo žodį
po tavo pabučiavimų ilgų, –
šviesa jau sklaidės šarmoje, paparty,
ar pilkosios lakštingalos regėjo
dangaus beribį ir ugningą plotą,
kur rožės atšvaitus dygiuosius barsto
virš spindulingų viešpaties vokų?
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
naktovidžiais jurginų nebeskink,
baltam krašte, kur kasama kreida,
kur tyliai plakas jovarai kuplieji,
ko ilgas skliautas dar labiau išlinksta?
jie tavo broliai, tu mus išlydėjai
į mirtį, į alyvmedžius, tada
dėkoju, ak, dėkoju, nepalietęs
akių tavųjų žemės, baltažiedė
karališko flamingo valanda, –
užmik ir josios gyly būk tyli.
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
kol bangos savo plotuos nenurimo,
kol aš į balkšvą tolumą einu,
mes dovanoti esame šio ritmo
skaisčiausiai pynei, nebeliečiamo
dangaus spindėjimui – dienų
auksinei blezdingai – išaus
jie šiurkštų audeklą – regėjai
tu erškėtį andai – tave kvietė
link aukšto jūrų mėnesio – baisiausia
suvokti gylį vakaro sapnų.
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
PENKTOJI PYNĖ
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
kol tu, manoji sese, gyvenai,
lengvesnė buvo man erdvybė žemės,
paskui mačiau, kaip ūkanos aptemę
artėja linkui dilgės ir namų,
kaip sniegas užneša neužmirštuolę,
o baltas girių šydas, baltas tolis
ir žydras plotas kviečia mus tenai –
akibrokštai apyblandų melsvų.
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
asiūklio burnai, girių tankmėje
rausvam flamingui – viešpaties šokėjai –
kas tavo mažą galvą man atneš,
jei pina vėjai vakaro žymes
ir mėnuo savo cikluos nedažnėja,
ir palaiminga jūrų lapija,
bet tam danguj, kur probėga minėjau,
nieks negirdės pragydusio manęs.
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
sudilo meilės pinigas, tyla,
lydėki kregždę – balto marių vėjo
lotosą besiūbuojantį regėjau,
aš broliams puokštę pinijų žadėjau,
bet viskas mirė smėlių slinktyje,
ant kieto slenksčio, seno kalavijo
patiesk drabužį perkelio ir milo
ir tyliai klaupkis širdimi gaja.
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
iš tolumos keleivis – sugrįžau,
nubudo klevas – kas tuomet tylėjo
naktiniam rūme, šulinio dugne?
sutviskę žvaigždės... audroje bebalsėj
išėjo sesės, tu likai viena
tenai, kur tvieskia žemės aureolė
šaltiny, smilgoj ar šaltekšnio guoly,
tyliųjų meilės žodžių sklidina.
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
NAKTIES ŽIEDAI
Paskyrimų poema Fransua Vijonui
PYNĖ: LIKIMAS, KAUKOLĖ IR ROŽĖ
Likimas vėlei bus man maloningas:
aš ją surasiu, tysančią smėly
tamsiausią rožę, nes rugpjūtis sninga,
nes mano sniego rūmai dulkini;
atsinešiau aš kaukolę ir rožę
ir užmigau ant jūros akmenų,
nes juodos liepsnos ėmė ryti godžiai
džiaugsmus ir laimę vystančių dienų,
būtybės skaisčios...
Likimas vėlei bus man maloningas:
štai tu ir jūra, miegančios smėly,
ir juodas paukštis ant krūtų sustingo,
ir medžių nuodas, ir daina kely
nutolstančiųjų žemės piligrimų;
pakėliau kaukolę, tamsių nuodų pripyliau,
jau pasiilgau vakaro taurės,
didingos naktys, lai virš seno Rymo
manosios meilės žiedas sužėrės,
būtybės skaisčios...
Likimas vėlei bus man maloningas:
čia motina, čia jūra, o smėly
sutviskę rožės sako man – pradingo
svajojimai jaunystės dideli;
pusny lakiojoj skamba tavo vardas,
aš akmeny įrėžiau; danguje
kupliuosius dievo želmenis suvarčius,
atgims seniai prapuolusi svaja,
būtybės skaisčios...
Likimas vėlei bus man maloningas:
miegok po jūra, vakaro smėly,
kraujuoti kalavijai nebesminga
į smilgos veidą, gema dideli
ir tylūs žodžiai, akys prasiplėtusios,
tai sniego lūpos, tai auksinis .miestas,
krūties spenelis ir žiedai keli,
būtybės skaisčios...
Likimas vėlei bus man maloningas:
aš prisikelsiu gelzganam smėly,
žiūrėk žiūrėk, virš mano veido sninga,
ir eina žemės liepsnos mėlynyn;
aš prisiskyniau sapno šalavijų
ir užmigau, ir niekas neprišauks,
ties tavimi smėlėtai susivijęs
dvilypis jūrų augalas išaugs,
būtybės skaisčios...
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
(...)
SEPTYNEILIS
APIE NEBYLIĄJĄ PRAPULTĮ
Dabar jau mūsų neišgelbės nieks
tu baltas ciklamenas prapulties
bučiuoki kaukolę ir nebijok mirties
dabar jau meilė ar mirtis žydės
balta šviesa ji mėlynos nakties
spindėjimas ir žiedas prapulties
mylėk mane ir nebijok mirties
Dabar jau mūsų neišgelbės nieks
ar baltas ciklamenas man žydės
sušvito kaukolė ir nebėra mirties
neilgas kelias žydinčios nakties
pamėlo gilių kryžius prapulties
dabar dangus jau temsta nežydės
nėra gyvybės ir nebus mirties
Dabar jau mūsų neišgelbės nieks
nieks nepareina iš anos nakties
mums gaudžia baltos jūros prapulties
mums jūros ciklamenai o mes nieks
mums kiaukutai ir kaulai tos nakties
dabar dangus ir pragaras žydės
nėra nebus jau meilės nei mirties
Dabar jau mūsų neišgelbės nieks
imk kaukolę atgyjančios nakties
dangaus ieškojai žiedo prapulties
ar laimės troškai nieks čia nežydės
tik vienas baltas žodis iš mirties
nebus jau niekur nieko tik žydės
ilgi stiebai melsvėjančios nakties
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
VIŠTOS VALGYMAS
Storulė Margo, ta raiba karalienė,
ji mėgo eilėraščius, nors kožną dieną
pakrūmėmis sklaidės su vištų pulku,
Margo, tai Margo, ją gaidelis ne vienas
bedulkinąs buvo, o mums kas, o mums kas,
o mums juk vis viena doroti storulę,
storulę doroti smagu, tai smagu,
kai šitokio vyno, raudono ir gryno,
nerimsta statinė po dievo lanku.
Storulė Margo, ji vajėzau kaip kvaksi,
kol plunksnas jai peša, sijoną atsegti
ne vienas jai bandė iš mūsų draugų,
paskui kas jau būna, o mums kas berūpi,
doroti storulę šįvakar smagu, tai smagu,
kai šitokio vyno, raudono ir gryno,
nerimsta statinė po dievo lanku.
Storulė Margo mėgo braidžiot po rasą,
gražiai viešpats puošė jos liemenį našų
vėduoklėmis plunksnų raibų, vainiku,
bet kur dabar, kur dabar, dieve, aplinkui
bent vieną storulės plunksnelę berasi,
o mums kas, o mums kas, o mums juk vis viena
sparnus jos ir kulšis doroti smagu, tai smagu,
kai šitokio vyno, raudono ir gryno,
nerimsta statinė po dievo lanku.
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
PASKUTINYSIS MELDIMAS
Grąžink man mano kaukolę, dangau,
ne tavo tie rugiagėlių žiedai,
ne tavo tie keliai ir tie veidai,
kur ankstyvoj jaunystėj prabudau...
Grąžink man mano kaukolę, dangau,
ne tavo šitas rūmas, ši diena –
tai mano sesė, mano sklidina
pusiaukelių ir vakaro taurė,
ji plečiasi, ji greitai sprogs, aure,
aš ją kaip savo kaukolę laikau...
Grąžink man mano kaukolę, dangau,
atnešk man mano moterį, vaikus,
grąžink man mano viešpatį; klaikus
gyvenimas... aš gėriau kitados
su juodu kryžiaus ženklu ant kaktos,
aš pasenau, aš stiebus belaikau,
o žiedlapiai jau užberia draugus,
grąžink man mano kaukolę, dangau...
Grąžink man mano kalbą ir namus,
surask man mano brolių likimus,
pažadinki man sopulius žaizdų,
žinau, nereikia tau šitų maldų,
grąžink man mano kaukolę, dangau...
Kaip vėjas neša lietų, kaip malda
ši kaukolė, ši mano valanda,
jinai išrieda dievui iš nagų,
ir aš liepsnoj jos rūškanoj degu,
kaip žemės laimėj kitados degiau...
grąžink man mano kaukolę, dangau...
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
(...)
ATGAILA: VELNIO ŽIEDAS
O kas dabar numirėlį pabudins:
jau begaliniai marių vandenai
užkrito tamsų kalaviją, rūdys
ir alksnių lapai kviečia į tenai,
ugnie šviesioji, o aplinkui gūdūs
tarpeklių vėjai, o šuva pablūdęs
ties veidu loja, o tolyn į kelią
išeit neleidžia angelo sparnai...
O kas dabar numirėlį pabudins:
erškėtrožę prie kelio suradau
ir taip sakiau: šioj aureolėj budi
spygliuotas dievas, dovanoju tau,
ugnie šviesioji, praskleidžiu... alsuoja
vasarovidžiai į kraupų
žolės spindėjimą, kai, būdavo, priklaupęs
aš savo rankomis patsai save žudau...
O kas dabar numirėlį pabudins:
išgėriau tamsų kraują, nejučia
suspindo mėnuo, būčiau gal nežudęs,
bet dilgės saulėj žalzganos, o čia
prasideda nenaudėlių bedugnė,
ir po manim tarpekliai švyti, lūgnės
ir tokios skaisčios tam, kurs eina, ugnys,
kad skyla velnio žiedas ir delčia...
O kas dabar numirėlį pabudins:
lavoną lesa rudenio sparnuotis,
ir tamsūs sklypai, ir kažkas pajuodęs,
ugnie šviesioji, sėlina arčiau...
neprisikėlė latrai nukryžiuoti,
Margo, man saldžios buvo tavo krūtys,
bet tokio pragaro, kad nėr jau kuo alsuoti,
aš aname pasauly nemačiau...
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
(...)
KASANDRA
Jie netikėjo tavo pranašystėm...
(...)
PIRMASIS EPILOGAS
Du žodžiai bus išgelbėti, tik du,
balta širdies šviesa jie pažymėti,
šviesaus nasturto balzganų žiedų
kaip mano meilės eikit pažiūrėti, –
aš nesakau, kad rožė ar vanduo,
jie nužydėjo, jų aš nerandu,
bet du žodžius išgelbėsiu, ruduo
kuomet ateis, ims žemė geltonuoti...
Du žodžiai bus išgelbėti, tik du,
dulsvieji hiacintai, nieko kito
aš niekad nesakysiu išdidus,
kas buvo čia regėta ar daryta,
nereikia balto purpuro skeleto,
nenoriu vardo anei pavardės,
tik du žodžius šnabždėdamas, širdies,
Kasandros, perlų sesės, neminėsiu.
Du žodžiai bus išgelbėti, tik du,
tik tie, kur žemės paslaptį atvėrė,
nebuvo galo, nes nėra pradžios,
žydruoja baltas debesylų tėvas,
tik jį sakyki, tiktai jį atminki,
gal ametistai bus kada gražiau,
dabar nenoriu nieko, neprašau,
palaimindamas gyvastį ir mirtį.
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
ANTRASIS EPILOGAS
Greičiau numirk, o širdimi plėšria
žmogau raudono balų hiacinto,
o šitą naktį verkė nuskinta
gėlė, o tu ilgėjais nenuskinto
pasaulio žiedo, atšvaitu taurė
lai skambteli, o kraujo jau pripilta,
greičiau numirk, o širdimi plėšria.
Plokšti moliuskai, – žemėje ridentis,
tos ilgos, šiurkščios asfodelų šventės
ne tau jos skirtos, negi užmiršai
tą moterį, kurios plaukai pleveno
sidabro debesy, o kerintys garsai
po jūra teliūskavo, dieve mano,
greičiau numirk, o širdimi plėšria.
O kas išgelbės tavo niūrią sielą,
jei neišplėši sau liežuvio, lūpų,
jei nepavirsi pats dangaus skliautu,
išpieški jūroj siluetą, rūbą
iš briliantų nusiauski tu,
pažadink moterį, pažvelk į josios vėlę,
paskui numirk, o širdimi plėšria.
(...)
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
GĖLĖS PABLUI PIKASUI
DIEVO ŠEIMYNA
I
Visatoje kartą prinoko
mažytė dievo šeimyna: žmona
ir mažytis berniukas,
į didelį melsvą vakarą
jis žiūri tamsiom akim,
ir vyras – šaunus muzikantas,
smagus dainininkas iš cirko,
jis mėgdavo gerti vyną
dulsvosios žolių spalvos.
Visatoje kartą prinoko
mažytė dievo šeimyna:
išklypusiom kojom berniukas
ant delno skruzdėlę neša
į mažą šeivamedžio krūmą,
boluojantį vakare...
Tamsiųjų akių moteriškė,
jinai, ak, ilgai nežinojo,
kam buvo čionai reikalinga,
ir mezgė ilgai naktimis.
Visatoje kartą prinoko
mažytė dievo šeimyna,
ir nėr kam dabar pasakyti,
kas laukia jų, kas dar
čia bus... Į dulsvą
šeivamedį krinta
žvaigždžių raudonėjantis žiedas,
ir ištaria blyškiosios lūpos
vienintelį žodį: mirtis.
II
Smagus dainininkas iš cirko
kadaise buvo regėjęs,
kaip žydi vaikystėj prie namo
pasiutėlė obelis...
Paskui jau, ak, viską viską
užklojo vėdrynų šakos:
rausvėjančius miesto mūrus
ir moters mylėtas akis.
Ir pratarė sau: nežinojai,
kaip nykiai pasaulis žydi,
beprasmiška ir besielė
buvo tavo kalba...
Mažytis baltas berniukas
nieko tada nesuprato
ir žodis į žodį kartojo
lakštingalų vakare.
Tai šit kas pasaulyje noksta,
tiktai nebijokite, broliai,
mažyčio mano berniuko,
jo rankų tylios spalvos...
Į didelę šviesią naktį
aš jį gražiai palydėsiu,
aš jį gražiai palydėsiu,
tiek ir tebus tos bėdos...
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
DIDYSIS NUKAUŠIMAS SLĖNY
Gyvename mirties akivaizdoj,
todėl nukaušom viešpaties slėny,
paskui mirtis atėjo, buvo šventė,
šeivamedžių lapeliai dulkini,
ir garvežiai tūtavo, tamsios minios
jiems mojo vėliavėlėm, o paskui
dar gimė dievas – asilėlis,
netobulos mūs sielos, paramstytos
gamtovaizdžiais, jam tarė: apsukui
pasaulio durys... Palūkėkit,
alyvmedžiai... Į tamsią jūrą
plaukdami dainavom, kurortai
buvo pergrūsti, Marselyje,
kur valdos slibinų, tranzistorių
ir prostitučių aureolėj
sėdėjo Jona, angelas apokalipsės
skirsnyje nubalęs, žadėjo
jam sklypelį žemės... Ak, dainų
gražumas slėnyje, vargu
ar žemę pergalės mirtis,
naktis yra gražiausioji dievaitė,
bet dar gražesnė mūsų prapultis
skaidriuoju veidu... Kariško saliuto
pynės ir šiltadaržiai, kopūstų
realistiškas peizažas
ir visa kita, ką nenoriai vežėmės
į viešpaties liepsnojančias valdas...
Kilmingoji mano sielos mergele!..
Štai tavo džiaugsmo mirtų valanda!
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
SEKMADIENIO DAINELĖ
O vieną sekmadienio rytą,
o vieną sekmadienio rytą
išėjo į mišką uogauti
mano visi draugai:
tas baltas žemuoges renka,
tas vejas skriejantį paukštį,
tik vienas niūrus atsisėdo
ir niekur nenori eit.
O buvom jauni kadaise,
gražių dainų mes mokėjom,
mokėjom užburti širdį
šeivamedžio šakele.
Dabar, ak, dabar kas beliko:
balandžio laukais pareina
mano baltas senelis,
iš ano svieto pareina
su linų terbele.
O kas jo terbelėj,
o kas jo terbelėj,
o kas jo gražioj terbelėj
išnoko per tuos metus?
Jūs man pasakykit, broliai,
gal vyšnių šviesus saldumas,
gal žemė švelni kaip medus?
O kas ten prinoko, broliai,
broliai, pametę vardus...
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
JERONIMO RAUDA GEGUŽĖS MĖNESĮ
Kokia šilta, kokia graži naktis,
tau auga baltas medis prie krūties,
po tavimi suaidi šuliniai,
ratelio eina, sukasi velniai,
kokia naktis, kokia graži naktis!..
Gegužės sapnas, skaistūs reginiai,
akvariumuos vynas, tvenkiniai,
su povo plunksnom žaidžia mūs vaikai.-
tu po gležnuoju žiedu apakai,
kokia naktis, kokia graži naktis!..
Aplinkui vien žiedynai, pumpurai,
aukštai lavoną nešas aitvarai,
o čia raudonai, o čionai žydrai
raudoti ima dievo padarai,
kokia naktis, kokia graži naktis!..
Apglėbk mane, vaikeli nemarus,
duok savo lūpas, lyg ugnies keru
perlietas būčiau, nebučiuok manęs,
išeisim į vejas sidabrines
ir gersim viską, kas yra mirtis,
kokia naktis, kokia graži naktis!..
Čia skrenda kuosa. o tenai toli,
kur net akim aprėpti negali,
pribaigia žmones, kaip vanduo gilus
pasaulis niekad dievui nepaklus,
kokia naktis, kokia graži naktis!..
Raudona, meile žydinti naktis!..
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
SEBASTIJONAS 1943
Iš atminties lakštingalų balsai
mane lydėjo, nebaisu visai
šią naktį buvo, kai namo ėjau,
ir aš sakiau, kad nieko nebijau,
spalvom raudonom...
O paskui kažkas
ties dykviete užlaužė man rankas,
norėjau šaukti, bet ugnies tyloj
per dangų skrido velnias, tolumoj
strėles jis laidė...
O tamsi minia
surinko jas ir pervėrė mane,
kol mano kraujas smėlyje žėrės,
kur atsigulti rasiu sau žolės,
spalvom raudonom...
Smėlių nykuma,
skerdyklų kraujas, galvą nešdama,
praėjo mano motina, dangau,
aš tavo baltus žiedus surinkau,
supint norėjau...
bežadžiai kūnai rauda vandeny,
Ak, vienui vieni
ugny ir vėjy...
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
MINOTAURŲ PUOTA
Aštuoni begalviai puotauja,
o kur pasidėjo jų galvos?
aštuoni begalviai puotauja,
kodėl jie visi be galvų?
Aštuoni, aštuoni, aštuoni,
begalviai aštuoni, aštuoni,
aštuoni, aštuoni, aštuoni,
dangaus ir žemės spalvų.
Bet kur pasidėjo jų galvos,
bet kur pasidėjo jų galvos?
Jų galvos tenai vaikštinėja,
kur dievas pavirto į vėją,
kur dievas pavirto į ledą
ir velniažin ką dar mum žada
Tenai vaikštinėja jų galvos
ir trokšta kitų galvų,
tenai, kur gyvenimo galas
dangaus ir žemės spalvų.
Aštuoni begalviai puotauja,
begalviai aštuoni, aštuoni,
aštuoni, aštuoni, aštuoni...
Jie trokšta ir mūsų galvų...
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
MERGAITĖ SU PAUKŠČIAIS
Kol augo vaikas, žemėje išsprogo
dvi dievo akys – žydintys dagiai,
dainuok, dainuok, o jei sutiksi žmogų,
nenužudyk, šypsokis jam, smagiai
nuriedantys auksinių jūrų žvirgždai,
kas tavo ilgą sapną pakartos,
o tu buvai šioj žemėje pravirkdžius
šalpusnio širdį, o nakties šaltos
daigai mums žada ilgesį ir gėlą,
ir daug žiedų, kur žemėje pamėlo,
ak, kraujo melancholija, kreidos
šis amžius, baltai tavo rasei
sublizgusi pajūryje kriauklė,
ar tavo ilgos ašaros, baltasai
šilkas – purpuro vėlė,
kuomet gegužy, kauluose alyvos
tu atpažinsi protėvį – graudu,
graudu, o visa kita ribos,
kaip kraujo stiebas, milžino žiedų
pavėsyje širdingai tu prisimink,
o visa kita dingo
ir tvoskia iš liepsnojančių aidų...
Kas Etiopijoj mirtis, gėlė ar saulė,
ar tavo kūnas, ar krūtis kadais,
pritvinkus pieno, amžino pusiaujo
aikštingais apsipylusi žiedais,
laukų mergaite, akmenio geltono,
lakštuolei baltą mantiją nusiausk,
tenai, kur rausta marių anemonės,
o gal gvazdiko amžino, sūraus,
ilgesyje nubunda naujas žiedas
ir daug žvaigždžių viršum galvos jau žiebias,
kurios mūs širdis auksu nuskalaus – – –
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
AJERO ŽIEDAS
Nuskinsiu ajero
žiedus mėlynuosius,
žiedus sielos savosios,
ajero, ajer-o!
Papuošiu ajerą
savo sielos žiedais,
duosiu mėlyną žiedą
ajero šakai,
ajero, ajer-o!
Iškelsiu ajero
žiedus mėlynuosius,
žiedus sielos savosios,
ajero, ajer-o!
Mylėsiu ajero
žiedus mėlynuosius,
žiedus sielos savosios,
ajero, ajer-o!
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
NAUJUOSE ARCHIPELAGUOSE
Išgelbėk žolę, jerubės ten lekia,
raudonas šis pasaulis, melsvuma
suskaldytų juodų archipelagų,
archipelago ago aguma...
Išgelbėk vaiką, mirštantį po langu,
raudonas šis pasaulis, melsvuma
suskaldytų juodų archipelagų,
archipelago ago aguma...
Išgelbėk moterį, lyg pomidorų takas
raudonas šis pasaulis, melsvuma
suskaldytų juodų archipelagų,
archipelago ago aguma...
Išgelbėk drugį, ten lekioja aklas,
raudonas šis pasaulis, melsvuma
suskaldytų juodų archipelagų,
archipelago ago aguma...
Išgelbėk šunį, sniego vilnos dega,
raudonas šis pasaulis, melsvuma
suskaldytų juodų archipelagų,
archipelago ago aguma...
Išgelbėk laikrodį, ką laikas sako,
raudonas šis pasaulis, melsvuma
suskaldytų juodų archipelagų,
archipelago ago aguma...
Išgelbėk jūrą, mėlynuoja, šneka
raudonas šis pasaulis, melsvuma
suskaldytų juodų archipelagų,
archipelago ago aguma...
Geda, Sigitas. Mėnulio žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.