PASKUI DEBESIS TOLSTA ŠIAUDINIAI STOGAI
Slėniuos baigiasi laikas, palieka tamsu,
Metai trinasi vienas į kitą.
Jie pavirsta į dulkes, bet sako: esu,
Ar bent knygose taip užrašyta.
Šoka raiteliai kaip žalvariniai žiogai
Iš praėjusio amžiaus į šitą.
Jie ties kryžium sustoja ir dairos ilgai,
Ar bent knygose taip užrašyta.
Upių vingiais nutolsta šiaudiniai stogai, –
Gal jie vejasi amžiną žydą? –
Naktį jaujose dega seni pinigai,
Ar bent knygose taip užrašyta.
Tarsi šiaudus istorija smulkina mus
Ir pripildo tūkstantmetį šitą.
Žvaigždės byra į žemę, bet jos nepramuš,
Ar bent knygose taip užrašyta.
Prašviesėja dangus, upės teka tenai,
Žiūri saulė, praskleidusi šydą.
Vėl atgyja ta žemė, kurioj gyvenai,
Ar bent knygose taip užrašyta.
Jonauskas, Stasys. Žolės balsas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
Į ŠIAURĘ TYLĖJO DANGUS
Laikas tolo – banga po bangos.
Buvo aišku: dabar gyveni.
Ir tylėjo į šiaurę dangus,
Užsidaręs gėlam vandeny.
Į pasaulį artėjo daiktai,
Žodžiai jungėsi, ir sakinys
Švietė tarsi ugnis, bet ne tai
Tamsoje degė medžių šaknis.
Jos ruseno, anglėjo, arba
Smilko pilnos tarmių drėgmės.
Ir garavo į viršų kalba,
Kurią tesupratom tik mes.
Jonauskas, Stasys. Žolės balsas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
PRAĖJĘ LAIKAI
Ką ten apšvietė ligi kraujo,
Kai žaibavo be galo aukštai,
Ir, pakilę gyventi iš naujo,
Bėgo žmonės ir jų daiktai?
Ar jie vienas į kitą rėmės,
Ko išmoko pasauly šiame,
Ar nurimo jų galvos rėmuos,
Jeigu kojos dar bėgo žeme?
Ką jie nieko nematantiems reiškė?
Ar tik ugnį, kuri užges,
Jeigu bėgdamos minios traiškė
Juos pačius tarsi dvaro sraiges.
Ką jie vienas į kitą tylėjo, –
Ar tik būsimus savo vaikus? –
Kai pro šalį vis ėjo ir ėjo
Laikas, vesdamas metų pulkus.
Gal nebuvo nei karo, nei maišto,
Jei ir buvo – be galo seniai,
Kai praėję laikai susimaišo
Tarsi chemijos junginiai.
Jonauskas, Stasys. Žolės balsas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
NEMATOMA ŽAIBO RANKA
Baigės vasara tarsi banga
Arba laikas iš rato išeiti,
Kai nematoma žaibo ranka
Visą naktį padangę šveitė.
Smėlio balsas aidėjo giliai –
Iš praėjusio amžiaus; pro kryžių
Į pasaulį išbėgo keliai,
Bet į kiemą atgal nebegrįžo.
Lėkė vasara tarsi genys,
Prie sodybų žydėjo alyvos.
O plaktukas jau kalė vinis,
Iš įpratimo negyvas.
Tik blizgėjo ilgai vakaruos
Debesų pakraščiai paauksuoti.
Kilo mūrai – pradingę karuos
Dar tikėjos šioj žemėj alsuoti.
Bet nebuvo kaip grįžti tenai,
Kur prieš laiką gyvenimas baigės.
Ir tylėjo, jog tu gyvenai,
Tarsi žiedlapiai krintančios snaigės.
Jonauskas, Stasys. Žolės balsas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
TOLDAMAS TYLI NUO TILTO
Laikas, eidamas mus ir sustodamas, dyla
Savo veidą iš laikrodžių ir vadovėlių,
Kol visi jo varžteliai pavirsta į tylą
Ir girdėti ji vakarą vėlų.
Ir tave jis netyčia užmiršęs sumindo,
Kaip ir daugelį tų, kur nemato,
Kad visi jie, atėję prie tavojo indo,
Ištylėjo du tūkstančius metų.
Taip sutemus daiktai ateities prisipildo
Ir nebūti savęs jau negali.
O gyvenimas toldamas tyli nuo tilto,
Ir vandenys bėga pro šalį.
Jonauskas, Stasys. Žolės balsas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
SĖKLOS RUDENĮ DAIKTAVARDĖJA
Įsikibdamas į vasarojų,
Laikas vedasi tuziną metų.
Nuo ėjimo kakta aprasoja,
Tad jis kito pasaulio nemato.
Ten, tarytum kieno paprašyti,
Butų slėniais per vasarą ėję,
Paupy pulkas būdvardžių žydi
Ir iš lėto daiktavardėja.
O palinkęs prie purvino tako,
Kaip klaustukas linguoja vėjas.
Medžių krintantys lapai atsako,
Kad gyvenimas jau praėjęs.
Jonauskas, Stasys. Žolės balsas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
SAULĖLYDIS SLĖNY
Kaip saulėlydis baigėsi žemė
Ir aplinkui paliko ramu.
Slėny buvo prieš laiką sutemę
Alksnių papratimu.
Ten kadaise išpjaustytos tošys
Dar kvėpavo senus vardus.
Ir ne vienas tikėjo: kartosis
Tas gyvenimas du kartus.
Kaip švytuoklės siūbavo smilgos,
Kol sugrįžo į savo vietas.
Tas gyvenimas buvo neilgas,
Bet ilgesnis negu ne tas.
Jonauskas, Stasys. Žolės balsas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
ŠEŠĖLIS LENDA Į ŠULINĮ
Į šulinį lenda šešėlis –
Praėjusios vasaros daiktas.
Kiekvienas žydėjęs ar žėlęs
Supranta: gyvenimas baigtas.
Pamatęs artėjančią audrą,
Keleivis pajunta, jog vienas.
Kaip tyliai į rudenį skauda
Praėjusios vasaros dienos.
Jonauskas, Stasys. Žolės balsas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
LAUŽO VEIDAS
Kai rievė pripildo medžio metų turį
Ir šios žemės laikas tampa ugnimi,
Iš liepsnos į orą mirusieji žiūri,
Jo deguonį tyliai sau paimdami.
Tie ugnies liežuviai tarsi akys mirksi,
Kibirkštys pakyla, rodos, iš tavęs.
Kas ten iš anapus tyli, jog nemirsi,
Tik sudegęs medis kaip žmogus atvės?
Tyliai oksiduojas medis arba varis,
Ir kiekvienas tampa žemės dalimi.
O pasaulis tyli, mirusius uždaręs,
Naktį slenka smėlis jūros kryptimi.
Jo šešėlį šiaurėn meta mėnesiena,
Ir kiekvienas tyli, bet visai ne tai,
Kai iš laužo veidas kaip žmogus išeina
Į pasaulį šitą, tik jo nematai.
Jonauskas, Stasys. Žolės balsas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.