mekas Paprastučiai žodžių ir raidžių deriniai mums byloja vienintelę autoriaus tiesą – „poezijos aš nekuriu“. Viskas lygiai taip pat kaip ir mekiškame kine, tik filmavimo kamerą čia keičia rašomoji mašinėlė. Vis kartodamas banalybes apie tuščią poezijos rašymą, tuščiai prabėgančias akimirkas, tuščiai verkiančius katinėlius, tuščią vyno taurę ir dar tuštesnį popieriaus lapą, autorius galų gale mus įtikina: šie tekstai, t. y. jų rašymas ir skaitymas – tai tuštybių tuštybė. Stengdamasis kalbėti kuo paprasčiau ir tiesiau, autorius pasiekia savo tikslą – mes galų gale suprantame, kad skaitome ne ką kita, o (atkreipkite dėmesį į žodžių etimologiją) prastus ir tiesmukus tekstus (jei autorius nemėgsta žodžio „poezija“, šiuos raidžių ir žodžių rinkinius pavadinkime „tekstais“). (Castor&Pollux).
Jonas Mekas
ŽODŽIAI IR RAIDĖS
I.
Kala,
kala.
Gal būt į
kryžių,
ar gal, į
karstą.
Ar į pat
širdį.
Kala
ugninį
vinį.
Viduj – –
poetas.
Jis rašo sniego
poemą.
Gatvėje – –
žmonės.
Jie skuba į
Naujus
Metus.
Dainos
fragmentai
ateina
iš
kažkur.
Poetas
teberašo
sniego
poemą.
Aš išdrįsau
pažiūrėt
į
dangų.
Tai buvo
labai
trumpai.
Ant mano
rankų
stebuklingai
tekėjo
vanduo.
Jis dainavo
jis
dainavo
po
žeme.
Aš jį
gir
dė
jau.
Aš žinau,
aš
niekuo
nenusikaltęs.
Tai
lauksiu tavęs
prie
rojaus
vartų.
Ieškok manęs,
kai
ateisi.
O aš
ieškosiu tavęs
visados.
Tu kalbėjai – –
aš nesupratau.
Tu dainavai – –
aš negirdėjau.
Nepastebėjom,
kaip mes
prasilenkėm ir
praėjom
pro vienas
kitą.
Ir daina ir
žodžiai krito
pro šalį
ir
vyto.
Jis atsigręžė
ir pasakė:
Kur tu
esi?
Aš suabe-
jojau.
Jis nuėjo.
Aš pasilikau
kur
esu.
Kur tu
esi?
Jis
klausė.
Aš
neatsakiau.
Lijo
lietus.
Aš
žiūrėjau.
O kur tavo
poezija,
jis
klausė.
Sakiau, ji
nuėjo.
Taip, kaip
viskas.
Nuėjo?
Taip. Kaip
katinėlio
letenėlės,
ar pūkų
vėjas.
Aš maniau
kad
rasiu
bet
ne
ra
dau
Aš maniau
kad
ateisi
Bet ne
atė
jai
Aš maniau
kad
bus
bet
nebu
vo.
kas yra
tame
taške
užu
to,
nesakyk
nesakyk
tik
paliesk
lūpas
mėlyni
dainos
gabaliukai
klajojo
ore
pačiame
gale
aš
lauksiu
su
ski
lęs
nemato
mas
nak
tis
an
tra
ryto
kodėl
ne
m
iegu?
kas
kodėl
ko
t
aip
išėjo
kam
– – –
žo
d
žiai
krito
kas
at
sakys
k
as at
sa
kys
kas
aš la u
kiu
lauksiu
vis
tikėda
ma
sis
tikėda
ma
sis
dabar
tik
da
bar
jau ne
ta
da
tą
kart
kaip nie
kad
ir
nie
kados
tik
da
bar
ko
dėl
dabar
ne
tada?
visa
šita
ir
viskas
kas ga
lė
jo
būt
dabar
da
bar
tik.
ko
dėl?
kaip
o
ra
s
iškri
to
žod
ži
ai
r
ai
dės
į bal
tą
la
pą
ka
ip
nie
k
as
jis bėga
ir
krinta
jis bėga
ir
krinta
jis bėga
ir
krinta
kaip
daina.
be žo
džių
žodžiai
jau
pasi
baigė
tik
rai
dės
l
i
k
o
Galų
gale
viskas tik
raidės
ant
balto
popierio,
kaip
sapne.
Mekas, Jonas. Žodžiai ir raidės. – Vilnius: Baltos lankos, 2007.
III. vyno draugams
Šitas vyno
stiklas
kvepia
laukais.
Lūpos liečia
rūsio
vėsumą ir
saulės
draugystę.
Eikim į pat
šokio
vidurį.
Šita istorija
labai
trumpa.
Vakaras
greit
pasibaigs.
Šita sėkliukė
jau
auga, jau
vynuogė.
Šita vynuogė
jau
trykšta, jau
vynas!
Aš geriu
jau
šitą vyną,
ir saulė
jau
gerias į mano
kojas – –
tai eikim
jau
pašokti – –
naktis tiktai
praside-
da.
Paimk ketvirta-
dalį,
padalink į
tris,
pasiimk kas
liks,
atiduok visa
kita,
nesirūpink kas
buvo prieš
tai ar po
to,
visai
nesvarbu kad
nesutiks
skaičiai,
neskaičiuok
vyno
stiklų.
A, François
Villon,
aš žinau, tu
gėrei
vyną.
A, Sofija,
pilu jį
ant
tavo
krūtinės,
ir tavo
lūpų,
šitą raudoną
vyną.
Aš dabar
visai
neatsakintas – –
tik naktis,
Paryžius ir
François
Villon
senam
St.Denis
bare – –
Kodėl tu? Ar
girtas?
Ne.
Aš tik suklupau
eidamas
per
gyvenimą.
Klumpu ir
vėl
keliuos
gyvenimo
keliuos,
kaip ir
tu.
Neatsargus
mes
ir pilni
juoko
ir
ašarų
nešdami
namo
girtą
Eugenijų.
Airių bare alus
ir
muzika
retkarčiais juokas
perplėšia
triukšmą
naktis vėl
vėli
kaip ir
vakar
tik tiek kad
aš
šią naktį
vienas – –
su šituo
alaus
stiklu.
A, naktis
praeis.
Sekmadienis.
Palaisčiau gėles,
kaip
paprastai,
kas sekmadienis.
Vakar su Eugenijum
išgėrėm alaus
ir po stiklą
Bušmilo.
Tada ėjom gatve, ir
Erika, ji apkabino
medį ir
bučiavo jį.
A, kaip laimingas
buvo medis
Houston gatvės
kryžkelėje,
niekados
nebučiuotas,
virpėdamas
ekstazėje,
bet
neišsiduodamas.
Dabar,
suvalgęs dvyliką
austrių,
aš visai patenkintas
pasauliu
šitame senam
popiežių
mieste.
Diena vis dar
labai
karšta
Avignone.
Laikas apmokėt
ir
išeit.
O iš kur štai šita
maža juoda
muselė
ant stiklo
kraštelio, a?
ko ji?
tokia jau maža
maža,
norėčiau jai padėt,
bet negaliu įsijaust
į jos
psichologiją – –
mes taip toli, toli
nuo viens
kito,
kaip mes toli
nuo vienas
kito
nuėjom,
atleisk, juoda
maža
musele...
aš noriu dainuoti
dainuoti
dabar vienas
lauke kaitra
draugai toli
manęs – –